Žiniasklaida skatina agresiją?
Žiniasklaida yra viena labiausiai veikiančių visuomenę priemonių, todėl labai svarbu kokia ji – ugdančioji ar ardančioji jėga. Pasak Marijos Furst, nagrinėjusios žiniasklaidos priemonių poveikį psichologijos aspektu (1998), asmeninis bendravimas vis labiau pasitraukia į šešėlį. Vis dažniau sutinkame žmogaus tipą, kurį austrų filosofas Gunteris Andersas pavadino „masių eremitu“ – masių atsiskyrėliu. „Dabar jų, vienas nuo kito atsiribojusių, milijonai, tačiau jie visi vienodi, atsiskyrę savo kiautuose“. Kaip byloja išsamūs žiniasklaidos priemonių tyrimai apie televizijos ir kitų informavimo šaltinių poveikį, įvairios žinių transliacijos, pramoginės laidos gali būti padėti ugdyti žmoniškumą ir net auklėti milžinišką auditoriją. Tačiau jos gali veikti ir neigiamai, ir netgi būti pavojingos. Vakarų šalyse atlikta tūkstančiai tyrimų, parodančių tiesioginį ryšį tarp TV demonstruojamo smurto ir padidėjusio žmonių agresyvumo. Amerikiečiai netgi apibrėžė sąvoką „televizinis smurtas“. Problema iš tiesų yra labai rimta, kadangi iki šiol televizija buvo suvokiama kaip išskirtinai tam tikros šalies ir jos kultūrinės komunikacijos būdas, kurį kontroliavo valstybė. Naujųjų XXI amžiaus informacinių technologijų proveržis suardo šią tvarką. Meniškai menkaverčiai ir be galo agresyvūs, net sadistiškai žiaurūs amerikiečių filmai surenka apie 80 procentų Europos žiūrovų pinigų. Agresija –– tai priešiškas, įžūlus, atšiaurus, nepalankus elgesys, įžeidinėjimai, pranašumo demonstravimas. Agresija gali reikštis grubia kalba arba jėgos naudojimu prieš kitą žmogų ar žmonių grupę. Agresyvus elgesys padaro dvasinių, fizinių ar materialinių nuostolių ne tik atskiriems asmenims, bet ir visuomenei. Agresija visada buvo ir yra socialinė bei psichologinė problema, kuri kelia ypatingą visuomenės susirūpinimą. Bet iš kur kyla agresyvus elgesys? Kodėl net maži vaikai būna agresyvūs? Ar auklėjimas turi įtakos vaikų agresyvumui? Netyla diskusijos apie tai, ar smurtui ir prievartai rodomas dėmesys spaudoje ir televizijoje yra toleruotinas ir kaip jis veikia mūsų visuomenės narius. Pastaraisiais metais tai itin aktualu, nes žiniasklaidos įtaka tapo nepaprastai svarbi.
Žiniasklaidos įtakos klausimas grėsmingai iškyla visuomenės akyse vos tik įvykdomas koks nors žiaurus nusikaltimas. Ne kas kita, o televizija ir spauda išplatina informaciją apie įvykį. Ar taip neskatinami nauji nusikaltimai? Atsiduriame tarsi uždarame rate. Pakalbėkime apie suaugusiems skirtų pramoginių produktų brukimą nepilnamečiams ir vaikams. Juk iš tiesų tai, kas skirta suaugusiam, neretai yra draudžiama nepilnamečiui. Debatai, ar agresijos kupini elektroniniai žaidimai bei televizinės laidos gali paskatinti žmones imtis smurtinių veiksmų, JAV ypač suaktyvėjo tada, kai padažnėjo masinio žudymo atvejų įstaigose ir mokyklose. Diskusijų forumų gausa byloja, kad žmonių nuomonės akivaizdžiai ir dramatiškai skiriasi, o diskusijos apie žiniasklaidos poveikį prievartai būna audringos. Forumuose įtakingi žmonės remiasi ir mokslinių tyrimų duomenimis, bet tik nedaugeliui tų tyrimų rezultatai žinomi. Dauguma – tiesiog smalsūs dalyviai, suinteresuoti, kad vyktų debatai. Nuo 1950 metų JAV televizijai pradėjo skirti didžiulį dėmesį. Tėvai nebegali apsaugoti vaikų nuo smurto, apie kurį vis dažniau daugiau ir meniškiau pasakoja žiniasklaida. Negalima atmesti ir vaizdo juostų, kurias galima išsinuomoti kiekvienoje didesnėje parduotuvėje. Televizija ar radijas gali veikti ir šešių mėnesių kūdikius, kurie ne savo valia priversti klausyti kriminalinių pranešimų, kuomet jų klausosi jų tėvai. Kūdikis dar nieko nesuvokia, tačiau į jo pasąmonę giliai nusėda patirta agresija, vėliau ji gali pasireikšti arba ne. Taigi tyrėjų nuomonės išsiskiria į dvi grupes. Jos bus aptartos kitoje straipsnio dalyjeŽiniasklaida skatina agresiją ? (II) Remiantis amerikiečių žiniasklaidos tyrimu (Cordellan, W. Communication Research Trends, Vol. 10, (1990), No. 3.), akivaizdu, kad visų tipų žiniasklaidos, įskaitant ir aštrių pojūčių videožaidimų, įtaka prievartai tegali būti vienas iš kelių rizikos veiksnių tos prievartos, kuria mes, kaip visuomenė, turėtume rūpintis. Kad ir kaip būtų keista, aišku, kad vaikas, žiūrintis prievarta grįstas pramogines laidas vienas, neskatinamas pats vykdyti prievartos aktą. Visą kaltę suversti prievartos kupiniems videožaidimams, kad ir sakykim, tuo paaiškinant neseniai įvykusius susišaudymus JAV mokyklose, yra nesąžininga. Žiniasklaidos įtaka nėra vienintelė priežastis, dėl kurios skatinamas agresyvus elgesys. Yra ir kitų, netgi labiau įtikinamų rizikos veiksnių, pvz., psichiniai sutrikimai ir skurdas. Kaip pastebėjo vienas privatus psichologas, dirbęs su nesuskaičiuojama daugybe šeimų, nukentėjusių nuo prievartos, – prievarta niekada nepasireiškia vien tik dėl to, kad žaidžiama smurtinius žaidimus arba žiūrima smurtines laidas. Visuomenė turi tris pagrindinius agresyvaus elgesio šaltinius: • Šeimos nariai.• Subkultūra (bendraamžių grupė), kurioje asmuo gyvena ir su kuria kontaktuoja. Elgesio tipas, kuris demonstruojamas ir vertinamas subkultūroje, gali papildyti arba prieštarauti šeimos narių įtakai.• Žiniasklaida. Ji pateikia pavyzdžių, kaip elgtis tam tikrose situacijose, ir ši mokymosi patirtis papildo žinias, gautas iš šeimos ir subkultūros. W. Cordellan atlikti tyrimai parodė, kad Amerikoje vaikai televizorių vidutiniškai žiūri 3-4 val. per dieną. Panaši situacija būtų ir Lietuvoje, kadangi vis daugiau vaikų mūsų šalyje taip pat praleidžia laiko prie televizorių ekranų. Taigi televizija daro didžiulę įtaką, formuojant vaikų vertybes ir poelgius. Deja, daugelis televizijos programų yra pernelyg žiaurios ir brutalios. Daugelis tyrimų parodė, kad agresyvios laidos ir siužetai gali veikti paauglius šia linkme: • Paaugliai įgis imunitetą žiaurumui ir prievartai;• Palaipsniui spręsdami savo iškilusias problemas jie pradės naudoti prievartą ir smurtą;• Mėgdžios televizijoje matytus veiksmus bei imituos neigiamus personažus savo kasdieniame gyvenime. Be jokios abejonės, paaugliai, praleidžiantys daugiau laiko prie televizijos ekranų, tampa kur kas agresyvesni, nei jų bendraamžiai. Televizija perduodama agresija gali pasireikšti nebūtinai iš karto. Jauni žmonės gali pradėti grubiai ir žiauriai elgtis net ir po keleto metų. Tai nereiškia, kad vien tik žiniasklaida lemia agresyvų elgesį, tam be jokios abejonės įtakos turi ir socialinė aplinka bei ekonominiai veiksniai. Žiniasklaida – tik vienas iš jų. Tėvų priežiūra tampa nepaprastai svarbi, o kontroliuoti tai, ką vaikai mato ekrane ar žaidimo monitoriuje, sunku. Tyrimai rodo, kad daugelis tėvų domisi patarimais, kaip auginti vaikus šioje modernioje, chaotiškoje, žiniasklaidos sukurtoje visuomenėje. W. Cordellan pateikia keletą patarimų tėvams, kaip galima apsaugoti vaikus nuo televizijoje rodomos agresijos: • Kartu žiūrėti su vaikais televizorių. Atkreipti ypatingą dėmesį, kokias laidas jie žiūri.• Riboti televizoriaus žiūrėjimo laiką.• Kalbėtis su vaikais ir paaiškinti, kad ekrane rodomas smurtas ir prievarta tėra aktorių vaidyba, o realiame gyvenime tai sukelia daug skausmo ir nemalonių išgyvenimų, o kartais net gali sukelti grėsmę gyvybei.• Vaikams negalima leisti žiūrėti žiaurių scenų, tačiau viską reikia įtikinamai paaiškinti. Jeigu rodoma, kad žmonės, naudojantys smurtą, nėra baudžiami, o net apdovanojami, vaikai irgi gali pradėti panašiai elgtis. Televizija rodo, o vaikas mokosi.• Brutalius epizodus reikia komentuoti ir paaiškinti vaikui, kad prievarta ir smurtas tuo atveju tikrai nebuvo pats geriausias sprendimas. • Taip pat svarbu žinoti, kokioje aplinkoje vaikas praleidžia daugiausia laiko, kuo domisi jo klasės draugai. Priemonių geriausia imtis kartu su vaiko draugų tėvais, taip galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Televizorius atima iš vaikų daug brangaus laiko, kurį jie galėtų praleisti skaitydami knygas arba sportuodami, todėl reikia padėti jiems planuoti laiką, žinoma, tą darant draugiškai ir nekategoriškai, išsiaiškinti jų pomėgius ir juos skatintiŽurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio surengtoje diskusijoje apie žiniasklaidos neigiama poveikį vaikams, Vaiko teisiu apsaugos kontrolierės vyriausias patarėjas Aurimas Miškinis teigė, kad žiniasklaidos priemonės lengvai, tik šiek tiek prisidengdamos permatomu būtinumo informuoti visuomenę šydu, dažnai pamina daugelį visuotinai pripažintų vaiko teisių: vaiko teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę į šeimyninio gyvenimo autonomiškumą, teisę nepatirti kėsinimosi į jo garbę. Pasak Miškinio, pelno siekimas visuomenės informavimo sferoje dažnai nusveria suvokimą, kad skleidžiant informaciją privalu apsaugoti vaikus nuo neigiamos informacijos poveikio.
Aurimo Miškinio pranešimas: Jau pats pranešimo įvardijimas išduoda, jog kalbėsiu apie dvi, viena nuo kitos atskirai vertinant, neginčijamas vertybes. Kiekvienos jų tinkamas realizavimas demokratinėje visuomenėje turi svarią reikšmę aktyvios, savarankios pilietinės bendruomenės formavimuisi. Tai visuomenės teisės, ar kitaip tariant viešo intereso žinoti užtikrinimas ir, tuo pačiu silpniausiojo šios visuomenės nario – vaiko teisės jaustis ir būti saugiu įgyvendinimas. Ar gali šios teisės būti įgyvendinamos kartu ir viena kitai neprieštarauti, viena kitos nekvestionuoti ? Ar gali būti visuomenė informuojama taip, kad tos informacijos rinkimo būdai ir jos sklaida nepažeistų tos pačios visuomenės narių – vaikų teisių ir jų įstatymais saugomų interesų ? Tai klausimai, į kuriuos šiandieninės masinio informavimo kampanijos kontekste nelengva pateikti vienareikšmišką atsakymą. Žinoma, būdamas vaiko teisių apsaugos sistemos atstovu, įvertindamas šią sritį bei vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą reguliuojančius ir reglamentuojančius šalies vidaus teisės aktus, turėdamas omenyje Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus tarptautinėje arenoje, turiu vieną nesvyruojančią nuomonę, – ne tik galėtų, bet, be jokios abejonės, privalėtų. Tačiau realybėje kol kas galime stebėti pakankamai liūdną situaciją. Liūdną todėl, kad kasdieninėje veikloje žiniasklaidos priemonės formuodamos informacijos srautus itin lengvai ir tik šiek tiek prisidengdamos permatomu būtinumo informuoti visuomenę šydu, pamina daugelį visuotinai pripažintų vaiko teisių: vaiko teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę į šeimyninio gyvenimo autonomiškumą, teisę nepatirti neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją ir pan.Ne paslaptis, kad daugeliu atvejų informacijos pateikimo visuomenei pagrindiniu atrankos kriterijumi tampa ne pateikiamų žinių aktualumas ir svarba visuomenei, ar konkrečiai bendruomenei, o komercinis faktorius, t.y. visuomenei teikiamos tokios žinios, kurias lengviausia be didesnių intelektinių pastangų parduoti, kurios sukelia ažiotažą, didžiulį, nors ne visada sveiku vertintiną susidomėjimą, ir automatiškai didina žiniasklaidos pelningumą. Pelno siekimas, kas įprastoje komercinėje veikloje yra savaime suprantamas dalykas, visuomenės informavimo sferoje nelygioje kovoje labai dažnai nusveria suvokimą, kad skleidžiant informaciją privalu apsaugoti vaikus nuo neigiamos informacijos poveikio. Taigi, balansas tarp paminėtų procesų – visuomenės intereso žinoti patenkinimo ir vaiko teisės jaustis ir būti saugiu užtikrinimo, labai dažnai nusvyra ne vaiko naudai. Kita vertus, tiek tarptautiniai teisės aktai, tiek ir Lietuvos teisinė bazė mato ir nubrėžia labai aiškią takoskyrą tarp šių procesų ir siekia reglamentuoti tinkamą, nepažeidžiantį atskiro individo teisių, minėtų procesų realizavimą. Europos tarybos dokumentas “Vaikų žalojimas ir nepriežiūra” (Abuse and neglect of children) mums sako, kad “Visos ET valstybės pripažįsta verslo ir spaudos laisvę, kiekvieno teisę dėl pelno skelbti nuomones ar publikuoti vaizdus. Tačiau Europos civilizacija išsižadėtų pati savęs, jei nesugebėtų pasiekti pusiausvyros tarp šių teisių ir valstybės garantuotos vaikų apsaugos nuo juos žalojančios suaugusiųjų laisvės”. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės) teigia, jog žiniasklaida turėtų suvokti savo svarbų visuomeninį vaidmenį ir atsakomybę, kaip ir tą įtaką, kurią ji daro dėl jaunimo piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu. Pateikdama nuoseklią ir santūrią informaciją, ji turėtų naudoti savo poveikio galią piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu prevencijai. Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 2 dalis numato, kad teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir yra galimos ribos, t. y. būtinumas užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti sveikatą, moralę, kitų asmenų teises ir laisves, teisminės valdžios nešališkumą ir autoritetą.Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija sako, kad konvenciją ratifikavusios valstybės-dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad vaikas galėtų naudotis įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija, tačiau pabrėžia, kad būtent ta informacija, kuri: prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi; skatina visuomenės informavimo priemones platinti informaciją, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu; skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos. Pažymėtina, kad ir Europos konvencijoje Dėl televizijos be sienų, kalbant apie Transliuotojo įsipareigojimus teigiama, jog laidos, kurios galėtų pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam vaikų ir paauglių vystymuisi, neturi būti rodomos tuo metu, kai vaikai ir paaugliai dėl transliacijos ir priėmimo laiko galėtų jas matyti. Pakankamas dėmesys šios srities reguliavimui skiriamas ir Lietuvos nacionalinėje teisės sistemoje.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis nustato žmogaus teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja žurnalistus savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, pagarbos žmogui principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų ir pan. Įstatymas taip pat numato, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias nustato įstatymai, būtini apsaugoti nuo konfidencialios informacijos atskleidimo, apsaugoti žmonių privatų gyvenimą, teises ir kt.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis numato, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienas vaikas turi būti apsaugotas nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio 4 dalies normos draudžia skelbti įtariamo nusikaltimo padarymu, kaltinamo, teisiamo ar nuteisto už nusikaltimą vaiko asmenybę identifikuojančius duomenis.Pagaliau pats Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas skelbia: ,,Žurnalistas ir leidėjas negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo. […] Nedera skelbti nusikaltimų aukų vardų, ypač kai kalbama apie seksualinę agresiją. […] Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ir žiūrovų jautrumą. […] Žurnalistas turi būti itin atsargus, neturėtų minėti pavardžių, skelbdamas žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti.“ Specialusis šios srities teisės aktas – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kaip niekur kitur, mums aiškiai nurodo ir apibrėžia informaciją, kuri yra kenksminga vaikų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi ir nustato jos naudojimo kriterijus, taip pat šios informacijos rengėjų, platintojų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises ir pareigas. Taigi, teisinė bazė, įvertinanti viešosios informacijos sklaidą vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos aspektu, yra aiški ir gana nuosekli, tačiau šioje srityje realybė ir teorijoje reglamentuota siekiamybė stipriai skiriasi. Tai verčia rimtai susirūpinti, nes šiandieną jau turime situaciją, kai viešojo informavimo priemonės ne tik informuoja visuomenę, bet ir nulemia jos vertybinę skalę, elgsenos modelius, tam tikra prasme moko, netgi iš dalies formuoja bendrąją visuomenės sąmonę, jos psichologinę savijautą. Šiai minčiai pagrindo duoda tos pačios žiniasklaidos skelbiamos viešosios nuomonės apklausos, kuriose pasitikėjimo žiniasklaida lygis lenkia netgi iki tol be konkurencijos lyderiavusią sielovadininkę Bažnyčią.Todėl labai svarbu pasiekti, kad žiniasklaida pateiktų objektyvią, neiškraipytą ir, nepriklausomai nuo jos rengėjo nuotaikos, neinterpretuotą informaciją, nes turėdama puikias galimybes pasiekti itin plačią auditoriją, ji tuo pačiu turi potencialias galimybes modeliuoti informacijos vartotojų nuomonę. Kitaip tariant, manytina, jog siektinas rezultatas yra tas, kad žiniasklaidos tikslas būtų operatyvus objektyvios informacijos apie visuotinai svarbius reiškinius valstybės gyvenime pateikimas, bet jokiu būdu ne viešas kokio nors nelaimingo žmogaus asmeninės tragedijos ,,mėsinėjimas”, o juo labiau, viešosios nuomonės formavimas ar modeliavimas, kartu su informacija pateikiant ir jos įvertinimo algoritmą. Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas kūrybinio mąstymo skatinimui, o ne kritinio mąstymo ugdymui.Tačiau kas matyti mus pasiekiančios informacijos sraute? Žvelgiant į televizijos laidų programos tinklelį, peržvelgus spaudą ir panašiai, galime neklysdami įsitikinti, kad viešojoje informacijoje vis garbingesnę, gal net ir reikšmingesnę vietą užima smurto, įvairaus pobūdžio prievartos, nusikaltimų, suicidų, šeimos ar konkretaus asmens privataus gyvenimo, net ir intymių santykių anatomiškas nagrinėjimas. Žiūrimiausią vakaro eterį televizija skiria įvairiose ,,klaikiosios publicistikos” pavojingose zonose, versijose, faruose, TV pagalbose su pasimėgavimu nagrinėjamiems nužmogėjimo atvejams, kuriuos neapdairiai narstant, gana dažnai galime susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie vieno ar kito nusikaltimo ,,technologinę” pusę, paruošiamąją veiklą, metodus, taip pat ,,akis paganyti” kruvinose kurios nors dramos smulkmenose. Dažnokai čia pagarsėję šios srities ,,specialistai” patys paaiškina žiūrovui kodėl ir ko siekdami jie vienaip ar kitaip pasielgė, kokiu būdu ieškojo tik jam vienam suprantamos teisybės ir pan., kas yra pateikiama į situaciją įpinant nemažai herojinio epo detalių, personifikuojant menkavertes elgsenos ar situacijų detales. Tokiuose ,,interviu” paauglys – delinkventas turi daug galimybių įžvelgti, ir įžvelgia, tariamą naudą – būsi žiaurus, stiprus, – turėsi pagarbą, paklusimą, pinigų ir pan. Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad ir televizijoje, ir spaudoje, taip pat kitose informavimo priemonėse ypač dažnai prasilenkiama su valstybės garantuota vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga, tiek kalbant apie vaiką – teisės pažeidimo auką, tiek apie vaiką – teisės pažeidėją. Teikiant informaciją ir apie vienus, ir apie kitus nepilnamečius neapdairiai pateikiami jų asmens duomenys, atvaizdai, imami interviu, nagrinėjamos aplinkybės, leidžiančios nustatyti nepilnamečio asmens tapatybę, neigiamų socialinių reiškinių kontekste pateikiamos jų nuomonės ir vertinimai. Tokiu būdu, neabejotinai, pažeidžiamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo bei kitų tarptautinių ir nacionalinių vaiko teisių apsaugos reguliavimo srities teisės aktų nuostatos, ignoruojami vaikų interesai bei neužtikrinama vaiko teisė į saugią erdvę. Štai, kad ir visuomenės supažindinimas su naujausiais tragiškais įvykiais Kaune. Mintyse įsirėžė itin ryškūs vienos publicistinės laidos kadrai, kai žurnalistas nepavargdamas klausinėjo vargšės vaiko netektį dar tik nujautusios ir kitame epizode jau šį praradimą patyrusios mamos, ką ji mano, kaip jaučiasi, ką galvoja, ką įtaria ir kaltina dėl jos šeimą užgriuvusios nelaimės. O perskaičius vienus iš paskutinių šių įvykių interpretacijų, kitaip vadinamų naujai paaiškėjusiais faktais, iš vis suėmė noras, kaip sakoma, ,,bėgti ir rėkti laukais”, nes pasirodo jau seniai viename iš didmiesčių ,,tvarką daro” nepilnamečiai ,,žudikai”, kurie vakarais, vadovaujami neaiškios, ir iki tol tarsi niekieno nepastebėtos ypatos, tamsiame forto užkampyje sprendžia kam dar gyventi, o kam jau laikas į Anapilį. Ir, deja, beveik niekam jau nekils klausimų, kalti visi šie žiniasklaidos apnuoginti vaikai, ar tik kai kurie, nuosprendis jau priimtas – jie ŽUDIKAI, belieka tik jo įvykdymas. Visa tai akivaizdžiai parodo, kiek anksčiau minėtos principinės teisės normos tereguliuoja žiniasklaidos veiklą, saisto jos dalykinę sferą. Arba, kitaip pasakius, kiek viešojo informavimo priemonės mato reikalingumą prisilaikyti vaiko teisių ir teisėtų interesų reglamentavimo. Žinoma, pasakius tai, neišvengiamai atsiduriama ties balansavimo riba už kurios slepiasi grėsminga frazė ,,cenzūra”, ką, beje, labai greitai, vos tik paskatinus laikytis moralioje visuomenėje ir teisinėje valstybėje priimtinų elgesio, ypač liečiančio vaikus, įžvelgia daugelis viešojo informavimo atstovų, neatsižvelgdami į tai, kad saviraiškos laisvė gali ir turi būti ribojama, kai ja gali būti pažeidžiami visuomenės interesai ir žmogaus teisės, o svarbiausia mūsų vaikų teisės ar teisėti interesai.Paminėtina ir netradicinės, jeigu taip sąlyginai galima įvardinti, žiniasklaidos, t.y. elektroninės žiniasklaidos reglamentavimo ir reguliavimo problema. Virtuali žiniasklaida jau yra tapusi daugelio iš mūsų kasdienybe. Elektroniniai laikraščiai ir žurnalai, informaciniai portalai sulaukia ne mažesnio skaitytojų dėmesio nei įprastinė žiniasklaida. Tačiau teisinio šios žiniasklaidos reguliavimo mechanizmo, priežiūros bei stebėsenos sistemos, kurios viena iš paskirčių būtų užtikrinti šios informavimo sferos suderinamumą su vaiko teisėmis ir jo teisėtais interesais, faktiškai neturime. Kol kas, bene vienintelis, veikiantis nacionalinis teisės aktas skirtas šios srities reglamentavimui – yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo”, kurio tikslas – nustatyti viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo šiuose tinkluose nuostatas, jų įgyvendinimą ir laikymosi kontrolę. Tačiau, nors minėtu nutarimu patvirtinta tvarka galioja jau metus, pozityvesnių pokyčių šioje srityje, siekiant apsaugoti vaiką nuo virtualių grėsmių, dar nematyti. Gal todėl čia informacijos sklaida realizuojama bemaž taip, kaip kas išmano, perdaug ,,nesukant galvos” dėl siūlomos informacijos turinio teisingumo, objektyvumo, patikimumo, gana begėdiškai piktnaudžiaujant interneto vienu iš privalumų – informacijos teikėjo ar vertintojo anonimiškumu.Taigi, žiniasklaidos įtaka visuomenei, o juo labiau vaikams, dabar turi, ir neabejotinai turės ateityje, milžinišką įtaką. Todėl, jau šiandieną, labai svarbu kokybiškai išspręsti vaiko – viešosios informacijos vartotojo, o taip pat vaiko, visuomenei teikiamos viešosios informacijos,objekto, tinkamos teisių ir įstatymais saugomų interesų apsaugos klausimusKaip kovoti su agresija, kurią skatina žiniasklaida? JAV patirtis Netyla diskusijos apie tai, ar smurtui ir prievartai rodomas dėmesys spaudoje ir televizijoje yra toleruotinas, ir kaip jis veikia mūsų visuomenės narius. Pastaraisiais metais tai itin aktualu, nes žiniasklaidos įtaka tapo nepaprastai svarbi. Beje, su kompiuteriniais žaidimais ir interneto atėjimu smurto propagavimas tik įgauna pagreitį. Žiniasklaidos įtakos klausimas grėsmingai iškyla visuomenės akyse vos tik įvykdomas koks nors žiaurus nusikaltimas. Ne kas kita, o televizija ir spauda išplatina informaciją apie įvykį. Ar taip neskatinami nauji nusikaltimai? Atsiduriame tarsi uždarame rate.Pakalbėkime apie suaugusiems skirtų pramoginių produktų brukimą nepilnamečiams ir vaikams. Juk iš tiesų tai, kas skirta suaugusiam, neretai yra draudžiama nepilnamečiui. Debatai, ar agresijos kupini elektroniniai žaidimai gali paskatinti žmones imtis smurtinių veiksmų, JAV ypač suaktyvėjo tada, kai padažnėjo masinio žudymo atvejų įstaigose ir mokyklose. Diskusijų forumų gausa byloja, kad žmonių nuomonės akivaizdžiai ir dramatiškai skiriasi, o diskusijos apie žiniasklaidos poveikį prievartai būna audringos. Forumuose įtakingi žmonės remiasi ir mokslinių tyrimų duomenimis, bet tik nedaugeliui tų tyrimų rezultatai žinomi. Dauguma – tiesiog smalsūs dalyviai, suinteresuoti, kad vyktų debatai.Remiantis amerikiečių žiniasklaidos tyrimu ir išvadomis, akivaizdu, kad visų tipų žiniasklaidos, įskaitant ir aštrių pojūčių videožaidimų, įtaka prievartai tegali būti vienas iš kelių rizikos faktorių tos prievartos, kuria mes, kaip visuomenė, turėtume rūpintis. Kaip ten bebūtų, aišku, kad vaikas žiūrintis prievarta grįstas pramogines laidas vienas, neskatinamas pats vykdyti prievartos aktą. Manant, kad tik prievartos kupini videožaidimai yra atpirkimo ožys, priežastinis faktorius, tarkime, paaiškinant neseniai įvykusius susišaudymus JAV mokyklose, yra nežmoniškai didelis sudėtinis jaunimo prievartos problemos supaprastinimas. Pavojus yra tame, kad susikoncentruojama tik šioje siauroje srityje, esą žiniasklaidos įtaka agresyviam elgesiui yra vienintelė priežastis. Yra ir kitų, netgi labiau įtikinamų rizikos faktorių, kaip kad psichiniai sutrikimai ir skurdas. Kaip vienas privatus psichologas, dirbęs su nesuskaičiuojama daugybę šeimų, nukentėjusių nuo prievartos, pastebėjo (ir paliudijo) – prievarta niekada nepasireiškia vien tik dėl per didelio kiekio smurtu atmieštų žaidimų arba televizinių šou. Būtų puiku, jei viskas būtų taip paprasta. Iš tikrųjų vaikai, besielgiantys agresyviai, kenčia dėl aplinkos bei psichologinių sunkumų visumos. Tačiau faktas, kad žiniasklaidos agresija yra vienas rizikos faktorių iš kelių galimų, kurie lemia agresyvų elgesį, jokiu būdu nereiškia, kad mes turėtume paviršutiniškai kalbėti apie šią problemą. Per daug agresyvūs žaidimai ir TV programos yra silpnai saugomos nuo vaikų. Reklama, rinkodara, nuoma ir prekyba S raide pažymėto turinio produktais vaikams, JAV reitingų sistemą palieka praktiškai bevertę. Jei pramogų industrijos atstovai geriau nereguliuos ir patys nesiims policininko vaidmens, tai vyriausybė bus priversta imtis savų priemonių, reglamentuoti agresiją skleidžiančių produktų reklamą ir prekybą. Pramogų industrijai JAV buvo duotas 6 mėnesių terminas tam, kad būtų sutvarkyta rinkodaros strategija, grasinant, kad antraip galimas legalus vyriausybės įsikišimas. Tai privertė pramogų atstovus prisiimti daugiau atsakomybės ir atkreipti dėmesį į pagrindines veiklos kryptis.
Tačiau pramogų industrijos atstovai turėtų įtvirtinti ar labiau išplėsti kodus, draudžiančius strateginę reklamą, nukreiptą vaikų atžvilgiu, kas iš tikrųjų turėtų būti nuo jų saugoma. Walto Disney’aus kompanija neseniai ėmėsi priemonių tam, kad kino teatrams uždraustų afišuoti savo anonsuose R (pas mus atitinka N-14) kategorijos filmus iki tol, kol filmui nėra priskiriamas atitinkamas reitingas, ir netransliuotų reklamos apie R filmus iki 9 valandos vakaro ABC kompanijos TV tinkle. Kaip teigia amerikiečių tyrinėtojai, svarbu sugriežtinti normas prekybos sektoriuje – sustabdyti prekybą asmenims, jaunesniems nei 17 metų. Jei tėvai pageidauja nupirkti tokį žaidimą savo vaikams, tai yra jų reikalas, bet tiesiogiai vaikams pardavinėti nepatariama. Negalima taip lengvai leisti vaikams pergudrauti nustatytų reitingų. Kino teatrai turėtų būti labiau įpareigoti sudaryti filmų reitingus. Dabar tik pusė apklaustų JAV kino teatrų pripažįsta, kad vaikai nuo 13 iki 16 metų žiūrėjo R kategorijos filmus be suaugusių priežiūros, o juk išaiškinta, kad to paties amžiaus vaikai galėjo laisvai nusipirkti M (atitinka mūsų T) kategorijos elektroninių žaidimų 85 % atvejų. Vėlgi, kam tada reikalinga reitingų sistema, jei vaikai turi laisvą priėjimą prie suaugusiųjų pramogų? Taigi bene svarbiausia yra ugdyti tėvų supratimą apie reitingus ir kategorijas. Aišku, kad geresnės agresijos kupinų produktų rinkodaros ir prekybos vaikams kontrolės atveju tik tėvai rinktųsi, ką vaikas turi matyti ir kokius žaidimus jam pirkti.Tėvų priežiūra tampa nepaprastai svarbi ir labai sudėtinga, nes kontrolė to, ką jų vaikai mato ekrane ar žaidimo monitoriuje, mažėja. Tyrimai rodo, kad daugelis tėvų naudojasi bet kokią parama, kokią jie tik gali gauti šioje modernioje, chaotiškoje, žiniasklaidos sukurtoje visuomenėje, kurioje dabar gyvename. Taigi apibrėžtos nuostatos, ką vaikai turėtų matyti ir žiūrėti, tėvams padėsiančios apsispręsti, sulaukia pritarimo. Pavyzdžiui, firma „Microsoft“ įdiegia į būsimąsias „X-Box“ programas specialią mikroschemą, tad tėvai galėtų uždrausti tam tikro turinio duomenis, atitinkančius M tipo reitingą. Netikiu, kad turėtume cenzūruoti ar reguliuoti pramoginių dalykų turinį, nors daugiau prodiuserių turėtų parodyti blaivų mąstymą. Nederėtų drausti agresyvių videožaidimų, muzikos tekstų ar filmų. Verčiau sukoncentruokime dėmesį, apsaugodami vaikus nuo jiems netinkamų pramogų. Diskusijos ir tyrimai apie tai, kas tinkama vaikams, o kas ne, turi tęstis. Tarkime, naudinga būtų patyrinėti, ar reitingai neturėtų būti griežtesni kai kurioms laidoms ir žaidimams, gal kai kurie žaidimai vertinami per daug atlaidžiai.Kolorado valstijoje, Littletone, įvykusios žudynės paskatino buvusį JAV prezidentą Billą Clintoną pasidomėti tuo, kad federalinė prekybos komisija ir JAV teisingumo departamentas ištirtų ir nuspręstų, ar agresyvumo turinčių pramogų turinys buvo kaip nors reklamuojamas ir skleidžiamas vaikams iki 17 metų. Pareigūnai surinko informaciją iš meninių filmų, muzikos įrašų ir elektroninių žaidimų pramonės, tirdami jų rinkodaros prioritetus bei reguliavimo sistemą. Svarbu pažymėti, jog tyrėjai žvelgė į rinkodaros produktus, pažymėtus kaip agresyvius pagal pačių gamintojų reitingus. Tai reiškia, kad pareigūnai netyrė pramogų turinio, ir nenustatinėjo, ar tam tikri produktai yra agresyvūs. Jie sutiko su industrijos atstovų apibrėžimais, kas yra agresyvu ir kas ne. Nustatyta, kad visose trijose šakose kompanijos automatiškai ir vienareikšmiškai reklamuoja produktus vaikams, kuriuos patys apibrėžė kaip jiems netinkamus dėl prievartą skatinančio turinio. Tarkime, agresyvų polinkį turinčios pramogos žiniasklaidoje dažniausiai reklamuojamos tam, kad pritrauktų vaikus iki 17 metų. Tam tikri TV serialai turi didžiausią pasisekimą tarp vaikų (Bafi Vampyrų Žudikė, Ksena), taip pat kaip ir kai kurie interneto tinklapiai ir žurnalai, kurių daugiau nei 35 % skaitytojų yra iki 17 metų (Game Pro, Seventeen, mtv.com). Nustatyta, kad 80 procentų iš 44 tirtų R kategorijos filmų dėl prievartos buvo reklamuojami kaip vaikams iki 17 metų; 27 procentai iš 55 tirtų muzikos įrašų kompanijų su nedviprasmišku turiniu išskyrė paauglius kaip dalį jų strateginės auditorijos; 70 procentų iš 118 elektroninių žaidimų su užrašu „tik subrendusiems“ buvo skirti vaikams. Pavyzdžiui, viename rinkodaros plane taip nusakoma strateginė publika: „vyrai nuo 12 iki 17 metų – pirminė paklausa, vyrai nuo 18 iki 34 metų – antrinė paklausa“. Dauguma vadybininkų 12 metų laiko ta kraštutine jaunimo spektro riba, bet keliuose planuose kreipiamas dėmesys net į 6 metų vaikus. Akivaizdu, kad produktai, apibrėžti pačių pramogų industrijos atstovų kaip per daug agresyvūs vaikams, iš tikro jiems ir yra reklamuojami. Ši išvada iš naujo sukėlė publikos debatus apie tai, ar prievartą skleidžianti žiniasklaida gilina bei skatina agresyvų jaunimo elgesį.Lietuvoje ši problema tampa vis aktualesnė. Žiniasklaidoje, kur dėmesys kriminalams užima pirmaujančias pozicijas, jau pasirodė abejonių, kad gal nevertėtų taip akcentuoti smurto praktiškai be jokių apribojimų. Tereikia nepasiduoti žiaurioms rinkos taisyklėms, ir reguliuoti vietą, kiekį bei laiką, kur gali pasirodyti pranešimai apie juodąją gyvenimo pusę. Antraip ir Lietuvoje išauš diena, kai mokinys bijos eiti į mokyklą, o tarnautojas – į darbą.