žemaitė

Žemaitė – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė – XIX a. pab. visuomenės mąstymą išreiškusi prozininkė, realizmo srovės atstovė, sukūrusi epišką lietuviško kaimo paveikslą, kuriame svarbiausi yra socialiniai ir etiniai žmonių santykiai ir jų kritiškas vaizdavimas. Stipri valia, principingumas, dorovinių idealų teigimas ir mokslo žinių siekis bajoriškos kilmės rašytojos asmenyje jungiasi su karčia ir sunkia gyvenimo patirtimi. Baudžiavą primenančio kaimo skurdas, vargas ir tamsa šios moters nesužlugdė, bet tarytum užgrūdino ir paskatino pasipriešinti primityviai buičiai kultūriniu kūrybiniu veiksmu. Kaimynystėje gyvenusio švietėjo Povilo Višinskio įkvėptas pirmasis kūrinys Rudens vakaras buvo išspausdintas Lietuvos ūkininko kalendoriuje (1895), o jo autorei leidėjai suteikė literatūrinį Žemaitės slapyvardį.

[[foto: 104_1.jpg]] Pirmaisiais kūrybos metais parašyti kūriniai buvo išleisti trimis Paveikslų (1899–1901) knygomis. Tai apysakos, apsakymai ir vaizdeliai: Marti, Topylis, Petras Kurmelis, Sučiuptas velnias. Vėliau pasirodė apsakymų ciklas Laimė nutekėjimo, Prie dvaro; komedijos Pragerti balakonai, Trys mylimos, publicistika.

Žemaitė buvo savamokslė, bet labai produktyvi demokratiškų pažiūrų ir pabrėžtinai liaudiškos laikysenos prozininkė. Kaimiškąją tematiką patrauklią daro autorės valingas pasakojimas, ryškūs gyvenimo vaizdai ir veikėjų charakteriai, taiklus humoras, vietomis pereinantis į sarkazmą. Žemaitės kūrybos savitumas – blaivus, kritiškas ir racionalus požiūris į gyvenimą. Rašytojai ypač svarbi buvo šeimos problematika ir moters tema, despotiškos patriarchalinės sistemos, brutalios vyro valdžios pasaulio pavaizdavimas. Jos kūriniai nukreipti prieš girtuoklystę, naudos aptemdytą protą, gobšumą, grubumą, prieš religinius prietarus (Kanauninko laidotuvės; Dvejos laidotuvės, dveji palaikai; Nelaimė), prieš socialinę nelygybę (dvaro kritika). Žmogiškos šilumos šiai prozai suteikia laimės ilgesys, darnios šeimos ir teisingų santykių regėjimas. Tai didaktinio vaizdavimo liekana lietuvių prozoje, kai greta tamsios tikrovės ir neigiamų veikėjų parodoma laimingo gyvenimo idilija: koks pasaulis yra, ir koks jis turėtų būti. Per Žemaitės tekstą atsiveria valstietiškoji lietuvių kultūros prigimtis, jame galima išgirsti donelaitiškąjį balsą ir įžvelgti agrarinės kultūros kodą. Kartu su Biliūnu Žemaitė ilgam įtvirtino lietuviškojo apsakymo pavyzdį.