Žaltys

Gyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą – tarsi mirštą, vėliau užsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės, vaisingumo užtikrintojai. Kaip namų židinio dievybės, giminiuojasi su Laima ir Giltine. Gyvatės ir žalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant šieno, maitinti pienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių. Vėlesniuose tikėjimuose krikščionija laikė gyvatę ir žaltį – blogio simboliais.
Sausio 25 d. – gyvačių, žalčių kulto diena (kirmėlių diena, Kirmėlinė, Krikštai). Rudenį gyvatės, pauosčiusios tam tikros žolės, užmiega iki Krikštų (“krikštinti” reiškia “pradėti pirmą kaartą ką nors daryti”, “paragauti”, “paliesti”; “krikštas” – “pradžia”). Ta diena simboliškai išreiškė gamtos pabudimą, pradžią; ūkininkai purtydavo obelis, kad jos būtų vaisingesnės, stuksendavo į avilius, žadindami bites. Krikšto dieną žynys maldomis kviesdavo gyvatę arba žaltį, ši drobule užsliuogdavo ant stalo ir pakrikštindavo (t.y. paragaudavo) kiekvieną patiekalą, po to vėl nusliuogdavo į savo kertelę. Maistą suvalgydavo žmonės. Toks ritualas užtikrindavo, kad bus geri metai. Jei gyvatė neiššliauždavo iš savo guolio ar neragaudavo patiekalų, reiškė, kad ištiks nelaimė.
Gyvatės, žalčio nevalia užmušti. Jei užmuštų, mirtų irr šeimos narys (dažniausiai vaikas). Jei žaltys paliks namus, mirs kas nors iš namiškių. Jei žaltys pasirodys seklyčioje, kas nors iš namiškių ištekės. Daug tikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. Gyvačių, žalčių kaukoles verdavo ant siūlo ir ne

ešiojo ant kaklo, kad apgintų nuo ligų ir pagausintų turtus. Suvalgę gyvatę akli žmonės praregi, prie akių dedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Jei gyvatę deginsi ugnyje ir į ją žiūrėsi, apaksi.

Žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju arba Aušliaviu

Žaltys priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žalčio totemo kultas išliko ir tada, kai juose buvo apgyvendintos vėlės. Įsigalint žemės ir vandens kultui, žalčiams buvo priskirti kai kurie Žemės ir Saulės atributai. Juos imta laikyti požemių valdovais, gyvulių gydytojais, teikiančiais gyvybę iš žemės. Be to žalčiai buvo veegetacinės jėgos ir vaisingumo, žemės derlingumo, saulės simbolis. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove. Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Vėlesniais laikais, atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog žalčiai susieti su tuo metu nesuprantamu jiems lijimo procesu.
Tautosakoje randami žalčių karalius ir karalienė, vainikuoti aukso vainiku su deimantiniu ragu. Dievas Patrimpas vaizduotas žalčiu su žmogaus galva, ant kurios už

ždėta karūna.
Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis. S – simbolizuoja žaltį arba gyvatę.
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDaltys_%28mitologija%29”

Leave a Comment