Vytauto Mačernio „Vizijų“ „Pabaigos“ analizė ir interpretacija

Vytautas Mačernis- jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. Jo kūryba- didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, dvejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. V. Mačernio poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. „Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemiškos sodybos realijomis, autorius prisiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
Ciklo „Vizijos“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės- laiko nusakymas:“.jau ne vakaras, ne vėjas. Tai nakties.“.Naktis keičia vakarą. Naktis sutapatinama su Paasauliniu karu, kuris apgobia viską. „Užtemdo“ dangų ir žmonių širdis, kelia siaubą, šiurpulį. Naktis- ir mirties simbolis. „Nakties negyvos akys“ stebi gęstančias gyvybes, aptemdydama viską aplink. Namai- saugumo simbolis, tačiau ir jie netenka dalies savo „galios“, kai juos apglėbia naktis. Lyriniam subjektui naktis kelia šiurpą. Pirmosios strofos paskutinės eilutės nusako lyrinio „aš“ dvasinę būseną. Neramiai daužosi širdis :“.lyg paukštis, kurs kadais krantan saulėtan plakės“. Neviltis skverbiasi į lyrinio „aš“ sielą:“.virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“.
Ypač ryškus mirties vaizdas iškyla antroje strofoje. „Nakties keeleiviai“ eina į nebūtį. Tačiau „Vizijų“ žmogus nepriklauso „silpniesiems“, kurie neatlaiko nebūties „žvilgsnio“. Lyrinis „aš“ trokšta nugalėti tamsą, pakilti aukščiau jos. Prieš jo akis „atsiveria“ naujas vaizdas. Subjektas regi viziją. Regėjimą apie milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią:“. be aimanų, be skundo.“. lyrinio su

ubjekto regėjimas „degina“ jį tarytum liepsna. Jis trokšta, jog regėjimas būtų tikrovė, bet kartu tikisi kitokios pabaigos. „Naujoji milžinų karta“ pasiruošusi aukotis dėl savo tikslų nors ir žino, kad niekad nenugalės. Debesys per tiršti, kad leistų saulei nušviesti „šviesos pasiilgusias akis“ (laisvės troškimas). Ryškėja tamsos ir šviesos opozicija.
Regėjimas baigiasi. Lyriniam subjektui šis „išėjimas: iš vizijos pasaulio į tikrovę nėra malonus. Jis susigūžęs ir prislėgtas to, ką pamatė. Laikrodis „lediniais“ dūžiais skaičiuoja paskutines gyvenimo minutes ar net sekundes. Lyrinis subjektas pasiryžta pasitikti savo likimą. Praveria „prieglobsčio“ duris. „Į veidus padvelkia tamsa“- „ateina“ mirtis, bet „Vizijų“ žmogus ir vėl nepabūgsta. Vis dar apsvaigęs nuo regėjimo jis stojasi ir eina pirmyn vis tvirčiau. Ryžtas nugalėti negandas ir noras gyventi išryškinamas metaforomis. Jis tvirtai žengia „gyvenimo viieškeliu“, eina pirmyn tobulybės link.
Galiausiai tampa aišku, kad viso septynios „Vizijos“ drauge su „Įžanga“ ir „Pabaiga“ yra tos pačios nakties regėjimai. Herojus atsibunda, atidaro namų duris ir pasiruošia kovai su pasaulio blogiu. Iš svajonių pasaulio atveriamos durys į tikrovę, nes vien fantazijomis ir vizijomis gyventi negalima. Ankščiau ar vėliau tenka susidurti su tikrove.

Leave a Comment