Vytauto Mačernio „Rudens sonetai“ (21) analizė ir interpretacija

Vytauto Mačernio „Rudens sonetai“ (21) analizė ir interpretacija

Vytautas Mačernis – filosofiškai egzistenzinėmis temomis rašęs lietuvių poetas. Jo kūryboje, kaip ir trumpame gyvenime, pastebimas vienišumas, o kartu ir individualus filosofiškos prigimties proto pasireiškimas. Poezijoje sutinkamos pranašiškos jo paties biografijai užuominos. II-ojo pasaulinio karo fone pradėjęs rašyti pirmąsias eiles, poetas rėmėsi labiausiai jį mylėjusio žmogaus – senolės – paveikslu. Senolės motyvas dažnas „Vizijose“, kurios vienintelės sudėtos taip, kaip poetas norėjo jas matyti.„Rudens sonetai“, poeto manymu, labiausiai vykusi dalis iš jo visų parašytų sonetų. V.Mačernis planavo parašyti visą „Metų sonetų“ ciklą. Tačiau, galima numanyti, nespėjo.Perskaičius 21-ąjį sonetą susidaro įspūdis, kad lyrinis „aš“ – tai pats V.Mačernis; minimas vienišumas, kuris taip pat buvo ir ryški poeto savybė. Šiame itališkosios sandaros sonete, lyrinio „aš“ siela blaškosi, serga, vargsta, tačiau subjektas negali suprasti, kodėl. Juk jis jai sekė „pasakas gražiausias“, sugalvojo „malonumų daug naujų“, bet siela vis liūdi… Lyrinis „aš“ visiškai priklausomas nuo sielos užgaidų, klusniai vykdo jos prašymus, nes bijo, „jog pamišusi kada / Nesuplėšytų į skutelius mane,..“ Tai suprantama lyrinio „aš“ savijauta.V.Mačernio kūryboje svarbus laikas, šiame sonete tai tik ši diena: „Mano siela šiandien sunkiai serga,..“ Tačiau čia laikas nėra aktualus. Žymiai svarbesnė yra lyrinio „aš“ būsena. Kliedinti siela, kaip vėliau paaiškėja, nori mirti, o juk tai svarbiausia kiekvieno žmogaus dalis. Mirus sielai, nebelieka nieko kito, tik bejausmis kūnas, tuščiavidurė žmogaus pavidalo erdvė, kurioje vėliau gali atsirasti neigiamų dalykų. Todėl galime spręsti, kad sielos savininkas nenori jos žudyti. Tai padaro prieš savo valią. Soneto sandara neleidžia toliau minėti sielos likimo. Juk siela nemari.

Lyrinis „aš“ nenori taikytis su rezignacija, tačiau vis dėlto paduoda sielai nuodus… Tai galima aiškinti beprasmišku sielos klaidžiojimu, net kliedesiu. Be to, lyrinis „aš“ net ir nemoka „jai palengvint vargo“. Keistas dalykas – siela turi akis, ir dar klausiančias! O jeigu lyrinis „aš“ mokėtų atsakyti į sielos klausimus! Bet jis bijo savo sielos. Galbūt todėl, kad įsiaudrinusi jo „nesuplėšytų į skutelius“. Lyrinis „aš“ nemoka jos raminti.Kyla klausimas, kodėl taip puoselėta ir prižiūrėta siela pradeda siautėti, jos norai pradeda kirstis su savininko nuomone. Aiškėja tai, kas baisiausia – lyrinio „aš“ baimė dėl savo sielos. Ar tai galėtų būti motyvas ją žudyti? Vargu, ar pats lyrinis „aš“ tai žino. Manau, kad ne. Siela pasirodo esanti panašesnė į vaiką: jai sekamos pasakos , ji patiria specialiai jai sugalvotų malonumų, bet vis tiek atrodo pasimetusi, klaidžiojanti ir klystanti. Nežiūrint to, kad jos akys liūdnos, „net pažvelgt į jas baugu“, siela atrodo gąsdinanti, todėl ir yra pasmerkta.Džiugu, kad nors ir bijodamas ( o gal būtent dėl to?) lyrinis „aš“ ryžtasi ją sunaikinti. Ir siela pati sutinka. Trokšta vis stipresnių ir stipresnių nuodų. O jeigu lyrinis „aš“ nebūtų jos nužudęs? Galbūt siela būtų jį nužudžiusi. Bet egoizmo pėdsakų šiame sonete nerandu. Siela ir lyrinis „aš“ siekia suderinti savo siekius ( ieškoti ramybės), ieško kompromiso. Bet neužmirškime sielos vienišumo, pasireiškiančio jau soneto pradžioje: „Mano siela šiandien sunkiai serga, / Degdama vienatvės liūdesio karščiu“. Čia jau galime prieštarauti sielos ir lyrinio „aš“ sprendimams. Neužtenka vien žinojimo, kad siela nemiršta. Galime sielos mirtį tapatinti su atsiskyrimu nuo kūno. Jeigu taip atsitiktų, lyrinis „aš“ ir siela būtų dar labiau vieniši.
Sonetas man nesuteikė galimybės savo vidines problemas tapatinti su lyrinio „aš“, todėl didelio įspūdžio nepaliko. Nenorėčiau labai kritikuoti V.Mačernio kūrybos, bet vien tik gražiai sudėti soneto žodžiai – nepakankamas indėlis sudominti skaitytoją. Tikrai gaila, kad poetas jau miręs ir gaila, kad neturiu galimybės asmeniškai jam nusiųsti laiško į Šarnelę arba net sueiti į akistatą au poetu, kad pakomentuočiau jo poeziją. Visgi manau, jog komentuotina literatūra yra gera literatūra, nors tai būtų ir poezija.