Vytautas Mačernis, 31 sonetas

Vytautas Mačernis – XXa. pirmosios pusės lietuvių poetas, priskiriamas žemininkų kartai. Rašė vizijas, sonetus, kūryba stengėsi įtvirtinti savo egzistenciją. Pagrindinės temos, atsispindičios poeto kūryboje : būtis, tėvų žemė, namai. Taip pat svarbi poeto kūrybos fazė-– tai Metų sonetai, kuriose apmąstoma žmoniškosios egzistencijos prasmė, žmogaus būties esmės stabilumas ir realumas. V.Mačernis yra vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų, kurio klausimai būdingi visai jo lyrikai.Taip pat jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, kas ryšku ir šiame 31 sonate. Iš „Žiemos sonetai “ 31 soneto pirmame posme lyyrinis „aš“ kalba būtuoju kartiniu laiku, tarsi kažką atsimindamas kas buvo praeityje. Lyrinis „aš“ kalba taip, lyg būtų buvęs tarsi kaip šešėlis, kuris neturėjo nei vardo, nei savo veido, neturėjo vietos pasaulyje, buvo nepastebimas: „Gyvenau kaip neregys“/ „Buvau bevardis, savo veido neturįs“. Taip pat antroje eilutėje esantis retorinis sušukimas : „Taip!“ nurodo lyrinio „aš“ emocijas, pasikeitusią būseną. Lyrinis subjektas tarsi svarsto, ar jis turi vietos šioje Žemėje, ar jis ją kada nors atras. Antras posmas pradedamas su atsibudimu. Iš pradžių gali attrodyti, kad lyrinis subjektas tarsi pabudo iš sapno, plačiai atmerkęs akis. Bet taip pat galima sakyti, kad jis tarsi plačiai atsimerkė, ir į pasaulį, ir į save pažvelgė kitaip, kitu „kampu“, kitomis spalvomis. Frazė „Niūriame fone“ parodo, kad atsimerkus eilėraščio žmogui vyrauja ta

amsios, niūrios nuotaikos. Prieveiksmis „staiga“ išreiškia pasikeitusią lyrinio“aš“ būseną, kada jis pajunta tarsi skausmą širdies: „Siaubo suspausta širdim “. Galima sakyti,kad lyrinis „aš“ tarsi pats iškelia klausimą kodėl egzistuoja pasaulis, kuriame vyrauja kančia, skausmas ir neapykanta. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Trečias posmas pradedamas su nusivylimu, liūdesiu. Atrodo, kad lyrinis „aš“ būtų nusivylęs gyvenimu, nemato jame džiaugsmo, viskas aplink niūru. Jis išreiškia savo būseną, kad jis verkia, kad nenori gyventi, bet taip pat jis ir šypsosi, ir juokauja, tarsi ieško šiame pasaulyje laimės žiburėlio. Tai rodo, kad lyrinis subjektas pasimetęs, nežino kaip žiūrėti į gyvenimą, ko iš jo norėti. Jis pats sau uždavinėja klausimus, norėdamas atrasti į juos atsakymus. Paukščių tako simbolis galbūt nori praskaidrinti susidariusią neigiamą nuotaiką. Juk Paukščių takas – tai žvvaigždžių sistema, šviesi juosta, stebima danguje nakties metu. Tai tarsi mažas stebuklas, kuris nušviečia visą dangų neapsakomu grožiu. Tai priešprieša: naktis, tamsu,niūru ir šviesa, atsirandanti nakties metu danguje. Taip būtų galima interpretuoti, kaip pačio lyrinio „aš“ būsenos pasikeitimą. Iš blogos nuotaikos į gerąją, į gyvenimą žiūrėti su viltimi, kad vis gi nėra viskas taip niūru ir beprasmiška. Paskutinė, ketvirtoji strofa tarsi prašviesėjimas, supratimas, kad „Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti : Taip!“. Kad tai norima išsiaiškinti, net atsakymo ieškoma savo sieloje. Tačiau toks klausimas pa
ačio savęs rodo pasimetimą. Bet kaip bebūtų, sonetas baigiamas klausimu: „Ir visada tik šitaip, ne kitaip?“. Tokiu būdu paliekama intriga, į klausimą taip ir nerasta atsakymo. Taigi, Vytauto Mačernio 31 sonetas kupinas būties samprotavimų, egzistencijos keliamų problemų. Taip pat lyrinis subjektas nelaimingas, kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo, ieškantis gyvenimo prasmės,o einantis gyvenimo,jo pažinimo keliu jam kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymų jis neranda, nors noras yra didelis.

Leave a Comment