K.DonelaitisSvarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.
A.BaranauskasDavė pradžią lyrinei gamtos lietuvių poezijai. Poemos niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės LT miško grožiu, atskleidžiamos liaudies žmogaus dvasinės vertybės, protestuojama prie carizmą, socialinę ir nacionalinę priespaudą.
MaironisAiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.
ŽemaitėSvarbiausia-tikrovės iliuzija ir gyvas pokalbis, dialogas. Bet yra ir papročiai, žemės pirmenybė tarp kitų vertybių, šeima, kaip pagrindinė gyvenimo linija, ir moters vieta joje. Žemaitės apsakymai dažnai primena gyvenimo gabalus, realias jo scenas ir tikrovės įvykius. Ji piešia labai neįmantriomis priemonėmis, pasakoja paprastai, aiškiai, siekdama, kad skaitytojas matytų aprašomus dalykus lyg gyvus. Žemaitė viena pirmųjų lietuvių beletristikoje aprašė peizažą, suteikdama jam savarankiškos gyvybės.
Lazdynų PelėdaLazdynų Pelėdos apsakymuose ir apysakose plačiai vaizduojami dvaro ir kaimo socialiniai prieštaravimai pobaudžiaviniu laikotarpiu, antihumaniški dvarininkų santykiai su valstiečiais. Svarbiausia socialinio blogio moraliniai aspektai, vaikų ir moterų dramatiškas likimas, žmogaus asmenybės degradacija. Būdinga dinamiškas veiksmas.
Šatrijos RaganaGeriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimo nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip XXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumo nuovoka.
J.BiliūnasSavo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. JB novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia.
A.Vienuolis“Paskenduolėje” idealaus prado žūtis motyvuojama realistiškai išskleista priežasčių ir pasėkų grandine. Pagrindinė kūrinių tema-vienišos asmenybės konfliktas su savo aplinka, visuomene, nusistovėjusia tvarka.
I.ŠeiniusJo žodžiai: “Poezijoje ir dailiojoj literatūroj pirmų pirmiausia turi būti gracija”. “Kuprelis”-pirmas modernus romanas. Rašytojui rūpi ne tipiškų bruožų atranka, o kuo gilesnė individualizacija. Psichologinis kūrinio turinys-pralaiminčio žmogaus savimonė. Impresionistas.
K.BinkisPirmas rašytojas, kuriam novatoriškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu, elgesio norma. Tačiau jis liko ir kaimo patirties bei kaimo kultūros žmogum Sugeba žavėti tiesiog eilių muzikalumu.
VaižgantasRyškiausiai koncentruota tautinio atgimimo epochos mąstysena, tikėjimas, veikėjų tipai. Žodis alsuoja tikrumu. V atskleidė paprasto kaimo žmogaus “aukštą vidinę kultūrą”, jo dvasinio pasaulio sudėtingumą, nesužalotą svetimų įtakos. Herojų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių metu, natūraliai įsiliedamas į kasdieniškus pašnekesius, įprastus veiksmus.
B.SruogaAtvėrė eilėrašty tekančias, neužsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiškiai suvokiamos ir logiškai apibrėžiamos. Jos egzistavo be jokių išorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siužetiškumo pėdsakų ir nieko neišspręsdavo. Tai vidinis monologas.
V.M.-PutinasDramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.
V.Krėvė“Skirgaila”-pirmas lietuvių kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu.
A.MiškinisTautosakiškumas, melodingumas. Labai savitai inaudoti gamtiniai motyvai. Svetimumas civilizacijai. “Poetas išlaiko skaidriąją gamą, išdraskytą ironija”.
S.NėrisNesijaučia poetinio vaizdo formavimo. Grynoji lyrika. Lyrikos evoliucija-ėjimas trapumo link. Visada išlieka trapumas, šiluma. Ji tapo tautos atminties savastimi.
J.AistisTyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta. Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimo ir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinis subjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.
A.VaičiulaitisRomano centre-meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Poetinis romanas, kuriame žmogus matomas ne iš išorės, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę.
K.BorutaPasaulį sukūrė veiksmas ir tik veiksmas jį pakeis; tikrasis grožis yra griovimo grožis; pirma rašytojo pareiga-esamo režimo neigimas. Eilėse prabilo “įniršusio jauno žmogaus” tipažas, persiutęs ant visų, rūsčiai išdidus ir nepalenkiamas.
J.SavickisJS kūryba diegė lietuvių literatūroje intelektualinio tipo pasakojimo meną, grindžiamą skeptiška autoreflekcija, ironija, neišsipildžiusių humanistinių iliuzijų elegija.I.SimonaitytėIS pasakojime nėra užbaigtų likimų, charakterių, situacijų, o tik begaliniai perėjimai iš vienų būsenų į kitas, grįžimai, svyravimai. Būties kintamumas.
H.RadauskasIšstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį. Drasko klasikinę eilėraščio strofą netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtingų dalykų. Vaizduotės skrydis drąsus, lengvas ir plastiškas. Vaizdas yra pirminė poezijos ląstelė.
A.ŠkėmaPagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.
M.KatiliškisSavamokslis. MK pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą.Piešinys-pirminė epinio pasakojimo ląstelė. Vyrauja šokčiojantis pasakojimo tempas, staigi peizažo ir kasdienini-o pašnekesio kaita. Harmoninga aplinka, kur viskas turi savo vietą.Rašo tam, kad sušildytų dabartį.
V.MačernisSvarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė-išlikti didžiam ir laisvam. Ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti užgriuvusią nežinią. Dominuoja kančia, kaip būties turinys, alkis, kaip sielos būsena, dvasios ir intelekto įtampa. Vizijos-regėjimų grandinė. Subjektas-gyvenimo stebėtojas, paženklintas dvasios nuovargiu, aštriai jaučiantis pereinamumą, riba tarp sąmonės ir pasąmonės yra sąlygiška, gyvenimo esmė-gyvenimo esmės ieškojimas.
K.BradūnasPoetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir “dreba dėl jos likimo”. Esminė nuostata: yra kažkas aukštesnio už kuriantį “aš”, ir tai pajusti-eilėraščio paskirtis. Žemė yra pagrindinis žodis, kaip fundamentalinė vertybė. Dainiškos tradicijos, sujungtos su mitologinio pasaulėvaizdžio poetine versija. Daug kartų girdėtos temos įprasmintos kitaip. Glaudžiai susijęs su regimojo pasaulio daiktais. Daiktai įgauna apeiginės prasmės. Tarp žemės ir žmogaus įterpia žodį. Troškimas apimti visumą.
A.N.-NiliūnasPoezija svarsto “būties ir išnykimo” lygtis. Tai pažinimas, nerandantis galutinių atsakymų, tai prasmės ieškojimas, atsimušantis kaskart į Nieką. Eilėraštis yra žmogaus susidūrimo su išnykimo ir tuštumos paslaptimi išraiška. Eilėraštis juda besivartančiomis erdvėmis ir laikais. Nerasdamas idėjų sis-temos, kuri atlaikytų “būties eroziją”, ANN ieškojo atramos kultūroje. Dvasios būsena sudėtinga, nepagrįsta logika. Simfoniškumas.
H.NagysSielvartingo nerimo ir vidinio maištavimo gaida, nepripažįstanti taikos nei su pasauliu, nei su savimi. Užaštrintas būties prasmės ieškojimas. Poetas iškeliamas virš minios. Jaučiasi stovįs kryžkelėje.
A.MackusNėra kitokio Dievo, kitokios amžinybės-tik mirtis. Ji viešpatauja erdvėje ir laike kaip galutinė realybė. Vyrauja rūsčiai didinga psalminė-oratorinė kalba. Visas poezijos turinys-santykio ieškojimas.
Liūnė SutemaIšėjusiems nebėra namų-pagrindinis eilėraščių leitmotyvas. Eilėraštis-tai laumės raštas, keičiantis visus realybės elementus ir suteikiantis subjektui galią atlikti stebuklingus veiksmus.
A.LandsbergisAL natūraliausiai integravosi į moderniosios Vakarų literatūros pasaulį, pritaikydamas “sąmonės srauto” techniką romano ir novelės žanrams, pagrįsdamas dramą egzistencinių problemų konfliktiška raida, poetinio metaforiškumo ir grotesko priešpriešomis, teatrine žaisme ir moderniška scenos technika.
K.OstrauskasVietoj nostalgiškų LT kaimo reginių-žmogiškosios egzistencijos aklagatviai, vietoj pamokančių idėjų-karti ironija, vietoj deklamacinės retorikos-groteskiški paradoksai.
A.ŽukauskasĮvedė į poeziją turtingus kalbos klodus-tipiškas realistinės buitinės prozos žodynas. AŽ eilėraščiuose ilgaamžės agrarinės kultūros žmogus nestovi vienas pats su savo refleksijomis, o jaučia, kad greta jo egzistuoja kiti žmonės, kalbasi su jais, yra apgaubtas bendros visus jungiančios aplinkos. Čia nėra atskiro daikto, nes daiktai tarp savęs suaugę ir susipynę.
P.ŠirvysYra tik jo paties išgryninta emocinė patirtis, kurią karas pastatė ties žūtbūtinumo riba.
J.GrušasJG pirmas realizavo prozoje abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, tuomet paplitusius.
J.MarcinkevičiusKaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti daiktų realumą. Svarbiausia šeimos ryšys, meilė-svarbiausio poetinio išgyvenimo pagrindu. Kai vidiniai prieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos, vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, gimsta aštrių lūžių psichologinis vyksmas, kupimas pokario kartos egzistencinio netikrumo. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo nuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga.
J.Degutytė“Jausmo stebuklas”-eilėraštis. Iškėlė moralinį žmogaus tyrumą. Arba-arba. Gamta jai-amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Laukimas kažko įstabaus. Atvirumas.
V.BložėEilėraščio vyksmas išsišakojo į kelias plokštumas, kurios turėjo atspindėti “visos planetos” ritmą. Reiškiniai ir įvykiai bėga vienas nuo kito, nesusitikdami ir nesusiliesdami. Esmė, kurią sudaro mirtis, tykanti kiekvieno atskiro žmogaus, o kartu žmogiškos egzistencijos beribiškumas. Minties eiga imituoja chaotišką pasąmonės tėkmę.
A.MaldonisLyrinis subjektas nebesijautė esąs pasaulio centras ar net svarbiausias kūrinio personažas-jis jau mokėjo “iš šono į save pažvelgti”, ironiškai pasišaipyti iš “sentimentų karnavalo”. Jo eilėraštis eina egzistencinių situacijų viršukalnėmis. Istorinio proceso didinga prasmė ir žmogaus būties gailus laikinumas. Susimąstymo situacija, kurioje logikos nėra, mąsto kažkokia gilesnė vidinė nuojauta, kurioje viskas lieka tarsi be paskutinio baigiamojo tako.
A.BaltakisŽmonių tarpusavio santykiai, jų kaita ir įvairovė, jų beribiškumas sudarė pagrindinį visos AB poezijos objektą. Žmonių kontaktai poetui-didžiausia gyvenimo vertybė, virš kurios nėra nieko reikšmingesnio ir pastovesnio.
R.LankauskasJauni žmonės kalbasi tarpusavyje bendromis frazėmis, kuriomis prisidengia kaip skydais, kad neparodytų savo veido. Herojus, ne tiek veikia, kontaktuoja su kitais, kiek nerimsta pats vienas savo vienatvėje. Krintantis “su nuožmiu atkaklumu sniegas”-kūrinio emocinis vaizdinis leitmotyvas. Tai vis labiau spaudžiančio, nykaus šiokiadieniškumo paralelė, žmogaus vidinio sąmyšio spalva.
K.SajaNepraeik abejingai pro blogybes, nebūk paniuręs skeptikas, o dirbk iš širdies, ir pagerės gyvenimas. Laisvo buitinių scenų ir kasdieniškų dialogų plazdėjimo nesuvaržo ir parabolės trajektorija, nubrėžta vienaveiksmių pjesių triptike “PJ”.
J.GlinskisBeprotnamis-istorijos chaoso metafora, poetas-epochos sąžinė, protas ir poezija. Keli sąmonės srautai, kupini primityvaus stichiškumo, triukšmingai susikerta, peršoka iš vienos plotmės į kitą be jokios motyvacijos. Įtūžusi emocinė įtampa prabyla rėžiančiais bjaurumo ir šiurkštumo akcentais, kurie supriešinami su romantiniu stiliumi.
J.StrielkūnasVyksmas uždarytas lietuviškojo kaimo konkretybėje, vaizdai ir metaforos konstruojamos iš kaimo tikrovės detalių. Išėjimas iš gimtojo kaimo-skausmingas gyvenimo lūžis ir dvasios žaizda.
M.MartinaitisPeržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo.
S.GedaŽemė, kosmosas ir žmogus stovi tame pačiame lygmenyje. Poetika paremta šiurkštoku žodžiu, vaikiškai fantastiškom hiperbolėm, drąsia ir energinga asociacijų kaita. Lietuvių meditacinį eilėraštį jis pagrindė kolektyvinės pasąmonės archetipais, sukūrė nuasmeninto, o kartu sudvasinto kalbėjimo intonaciją. Neišardomas ryšys tarp dabar ir kitų laikų.
J.JuškaitisVisas kalbėjimas-fragmentiškas, be aforistinių užsklandų, nes ir matomi daiktai, žmogus, istorija yra tik fragmentų sąvartos, slepiančios nematomą pasaulio vientisumą, grąžinti išsibarsčiusiam pasauliui visumos kontūrus.
J.VaičiūnaitėAtgaivino romantinį meilės-aukščiausios vertybės ir gyvenimo prasmės-išgyvenimą. Tik meilė išlaisvina žmogų. Pagrindinis vaidmuo-poetinio jutimo galiai.
B.RadzevičiusPsichologinės ujamų, nelaimingų žmonių situacijos įeina į vertybių lygtį, kuri paverčia apmąstymą esmine veiksmo dalimi.
R.GranauskasRG prozos herojai gyvena ne tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta. Sąmonės srautas, nes tuo metu galėjo tik galvoti, o ne kalbėti.
J.AputisGimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Gimtieji namai-šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų-savęs praradimas, o gal ir mirtis. Atsisveikinimo-laukimo-ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės.
S.ŠaltenisLyrinio pasakojimo impulsyvumas perkoštas ironija. Jausmas-vienintelė pokario vaikų tiesa ir vertybė.