Vinco Mykolaičio – Putino ciklas “VERGAS”

Būtikai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru mogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas ia prasme yra sinonimai”. Taigi V. Mykolaitis -Putinas ikyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas “Vergas” taip pat interpretuotinas rykinant dvasios laisvės problematiką – mogaus problematiką. mogaus dramatikumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėtume, kaip mogaus, laisvo nuo bet kokių įadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik mogumi galėtų psichologikai pagrįsti vidinio maito, kaip kelio į laisvę motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didiu” pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Udarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: mogus yra tik “viepaties” vergas, o emė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdiu cikle ireiktas dramatikas suvaryto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo” pradioje patenkame į architektūrinę erdvę. Udari rūmai turi ir atviros erdvės poymių: “viesūs rūmai”, “Paiūrėsi – temsta akys nuo ydrumo, / Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur atverti vartų vartai”. Tie “viepačio namai” tai ne tiek ioriniai vartai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, irdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prietaringumas: “Visur atverti vartų vartai, bet ieit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad iorinis spindesys yra susijęs su katalikiku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau iorikai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį i vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti i laisvės troktančios mogaus prigimties. Savyje pačiame i pradių gyvenęs kaip rūmuos – mogus pasijunta visikai svetimas anktame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu a viepačio namuose, nepaįstamas, uklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip iorinio ekstensyvumo metafora suprieinami su asketiku “negaliu”: “…ieit į plačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus viesių vaigdių”. Tai minties, mogaus būties enklintojos, negalimybė: “Nepramui lakiai minčiai kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi aminai”. Vergas yra savo udaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”. įia eilute pasakoma, kad mogaus dvasia – kalinė, kurią reikia ilaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik mogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reikiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs, kaip eėlis / A einu prie savo bokto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius utraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjė straipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime boktą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“mano mintys kaip aruojančios arijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”), pasyvumą, neviltį (“ir skaitau a savo rūstų pasmerkimą: / ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siuetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Paskutinė strofa – tai iorinio veiksmo grįimo į vidinį būties intensyvumą.

Antroji “Vergo” dalis turi faustiko sandėrio ymių – u nepasotinamą alkio lūkesį mogus umoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: “…nebregėsi itos emės…”, “…nepaliesi savo pirtais jokio iedo…”. Paslaptingoji moterikė nori tarsi iplėti lyrinį herojų i “ėdėjų” pasaulio, grąinti jį į emę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi mogaus puses. Meilė – paklusimas emikam pradui. Faustiku sandėriu su paslaptingąja moterike jis laimi monikumą ir painimą, bet tampa baladikai nelaisvas: ” Ir tapau a panaus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą luktą įsitraukęs / Ir geismais į savo irdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusikumas aloja mogų kaip visumą. Vien emika būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujos būties ir gyvasties kūrėjas”, trokta kitos buities, “kur erdvu, platu, ir laisva, ir diaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”. Sielvartą dėl savo vergikos menkystės jis malina laisvės iliuzijomis apie auktesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilo didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų aminas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puoė vaigdės”. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, igyvenimai paadina dramatikas refleksijas. Kulminacinis irdgėlos prasiverimas ireikiamas ia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų altos plytos / Ir isirakins auktųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim isprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl irdį toliau grauia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės. Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jau būčiau nepainęs / Tų paviečių ir tų vaigdių septynspalvių”. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prietaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis i vergų, kuris neioja saldų vyną svečiams, įpildamas į “kiekvieną tučią taurę” “ir savo irdgėlos po laą”). Lyrinis herojus pasineria emės vilionėse ir chaotikuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno vienia sugrąins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos mogikos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės usimirimo midaus, dūta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.
Taigi poetas perkirto priklausomybės ryį tarp dievybės ir mogikosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didioji vertybė. Sukilusio vergo ūkis: “A nei vergas, nei karalius, tik mogus!” – tai mogikumo, itrūkusio i religinių dogmų nelaisvės, i slopinančių emės vartų, triumfas. Pasaulio ir namų priepriea turi savitą prasmę: ieiti i namų, udaros erdvės, reikia patirti kosmoso begalybę. Sąlygikai susikurti rūmai yra prieingi isiilgtai erdvei, jie yra artimi emei, o erdvė – giliajam dangui. Vergo maitas dvigubas: ir prie nuo jo nepriklausančią tvarką, ir prie savo buities udarumą – lyrinis herojus eina į “naujos buities neinomą kelionę”. Į ią metaforikai apibrėiamą neinomybės gelmę gali leistis tik inojimo, minties virūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgą, igyvenimų atoslūgį, poetas ireikia įspūdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Ueis ant kalno, – / Rankas į virų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą auktą dangų. / Nuengs pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką emę – / Ir laime dega jo veidai”. Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į virų kelia” ir “bučiuoja apkabinęs pilką emę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir viesiame finale. Taigi aforistinė formulė “A nei vergas, nei karalius, tik mogus!” ireikia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. mogaus laisvėjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergiką savimonės letargą, “merdinčią irdį” ir karaliką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antmogis. Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp nelaisvės sienų mogus geba isaugoti dvasios laisvę arba prieingai – būti nelaisvas iorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, neino niekas…”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prietarauti blogiui ir teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be io turinio ji virsta savo prieybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui reikė būti atsakingam monikumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didių nebodamas, maų neliesdamas, – / Visus ypsniu pasveikina taikingu, / O diaugsmas spindi jojo akyse”. Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai itrynus asmeninę istoriją – palydimas arba uuojautos, arba paniekos ypsnio, vienodai su meile laiminant ir auktą dangų, ir pilką varganą emę, – keliauti… Kur? “Bet kokią slepia mintį jis krūtinėj / Neino niekas…”. Ir kaip čia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai a iėjau i Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad a esu tvarinys. Kai a pareisiu atgal, a būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo darbų, netgi nuo paties Dievo, a pakilsiu virum visų tvarinių, a būsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kakada buvau, kas dabar esu ir aminai būsiu. Parėjęs atgal a atrasiu, kad Dievas ir A esame Viena… Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” moguje, nes skurdo pagalba mogus pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo aminai. ia Dievas yra identikas dvasiai, o tai ir esti didiausias įmanomas buvimas dvasios vargdieniu”.

Dvasinio isivadavimo kelias romane Altorių eėly V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis mogaus vidiniopasaulio inovas. Jo romanas Altorių eėly – tai sudėtingo mogaus ėjimo į viesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima iskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau alia ių temų Putinas savo romane Altorių eėly sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus, usidaręs eiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug neino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir neino Vasaris svarbiausio: kiekvienas ingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reikia turėti paaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius mones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudių prietaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando ilieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, paraė bendriausios prasmės elegiją, isakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato ispausdintas savo eiles. To, aiku, niekas neturi inoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaitingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maitinga asmenybė negali susitaikyti su altumu ir oficialiamu, kuris dvelkia i kiekvieno seminarijos kampelio. Poetika jaunuolio siela verte veriasi į gėrį, į groį, į kitą mogų. Liudui taip reikia kako artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės verlumu ir mogikos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas mogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyrikai isiverkti. Bet Liudas tokio mogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su monėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su monėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. tai studentas Brazys aikina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyrikumą, vadina Liudą Pavasarėliu. Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis igyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasiadėjimą, skinant gėles ant Aurakalnio, lemtingą isiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas.

Tuo tarpukova tarp mogaus, kunigo ir poeto vis atrėja. Poetas vis daniau ima virų; poetas pradeda pasitikėti savimi. į pasitikėjimą skatina jauna ir isilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipaino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. i keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik banyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiki. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prie nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo emikąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir itaria: Kaip kunigas, a ne poetas, o kaip poetas, a ne kunigas. Gal tai Vasario pasiteisinimasprie save, o gal tai ir iūkis prie kitus. Aiku viena: Vasaris, itaręs iuos odius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepaįstantis nei gyvenimo, nei monių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas usienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryiuje, į Lietuvą jis sugrįta tarsi ne tas mogus. Savo pasikeitimą Liudas aikina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose. Moteris tik skatina bei palaiko i jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. ia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip eimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas ino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau kunigystės atsisakymas neilaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri mogikoji prigimtis, graudus poetinis sielos auksmas. Liudas Vasaris parao pareikimą vyskupystės kurijai… mogaus dalia – atrūs vidiniai prietaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys mogų jausmai. Svarbiausia mogui yra laisvė, todėl iauktinama kova dėl dvasinio isivadavimo, reikiamas protestas prie mogaus paeminimą ir suvarymą.

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje Nė vieno mogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusikas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atneanti naujų igyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos, todėl mogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius mones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aikiai galime pastebėti mogaus sielos prietaringumą, poiūrių į daiktus ar reikinius skirtingumą. Pavyzdiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykčių ilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio eilėratyje “Umigo emė” tie patys tylios nakties vaizdai mogui tėra iekojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. iame rainyje bandysiu apvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno i XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje. Pradėsiu nuo tradicinio poiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis – tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su neinomybe, taipogi ir nenoru inoti. Apie tai usimenama eilėratyje “Uuojauta mogui”: Naktimi čia vadinama mogaus sąmonės tamsa, jo usispyrimas, prie inimasis naujovėms, inioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir mogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas, sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magikesni nakties eėlyje. Naktis neigia, naktis netiki viesa, diaugsmu, meile. Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, grauia. V.Mykolaičio-Putino poezijoje yra ir maironikos struktūros eilėračių apie naktį, kai jos ramybė ir tyla prieinama dvasios maitui, ėlsmui. Tai tarsi menikai sustiprina eilėračio mogaus igyvenimus. Dar vienas tradicikas nakties vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis monėms siejasi su neinomybe, paslaptimi ir tamsa. Eilėratyje “Tavęs nerandu” mirtis metaforikai vadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai

Pastebėjau, jog danai Putino eilėse akcentuojamas odis `vidurnaktis`. Danai jis padeda sudaryti gan slogią, mistiką nuotaiką. Vidurnakčio minėjimas atveria duris tarp ano ir io pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios supa mogų, bendrauja su juo, leidia pasijusti ne tokiu vieniu būties platybėse. Eilėratyje “Pasikalbėjimas” susitinka du monės ir kalbasi apie viesą ir tamsą. Abu sutaria dėl viesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų nuomonės isiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl is sėdi naktį prie kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais odiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibdančiomis baisybėmis, antrasis nenusileidia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatos bekratybę ir į beribę laiko aminybę”. Putiną suavėjo naktinės gamtos groybės: nemaai dėmesio jis skiria vaigdėtiems skliautams, erdviems laukams, nakties vėsai eilėratyje “Rugpjūtis” arba paukčių čiulbėjimui “Birelyje”. Jų trelės mogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją. Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau utrukti, mėgautis. Pirmajame sonete i eėlių ir tamsos inyra “trapus mergaitės siluetas”. Tamsa irykina mylimosios groį, paslaptingumą, tačiau vyrikis jau nebenori grąinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau viesoje, realybėje. Panaiai ir eilėratyje “Prieinga” – pas merginą naktį apsilanko jaunikaitis, atnedamas laimę ir diugesį. Nakties ramybėje kiekvienas daiktas suvinta savo individualybe, rykumu, nuskamba ir itirpsta erdvėje. Keliuose eilėračiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į viesą, kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis – kelionė į neinią, į ateitį. Naktis laukia prieais, o u nugaros lieka viesi diena – tai, kas aiku. Eilėratyje “Prie rytą” i ciklo “Krintanti vaigdė” naktis virsta priedanga, uuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę “sustok, akimirka avinga”. Kituose eilėračiuose begalinė naktis simbolizavo mirtį, o iame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir diaugsmą savyje. Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje Vinco Mykolaičio-Putino mogus igyvena daugybę jausmų, naktis jį avi ir gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, upildo irdį naujais pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa iame pasaulyje, ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikmę mes jai parinksime.