Vincas Kudirka gimė 1858. Jis neseniai baigęs universitetą pradėjo ieškoti naujos gydytojo vietos. Kudirka laukė, kada Pilviškiuos bus laisva gydytojui vieta. Belaukiant atėjo žinia, jog vienas Šakių gydytojas (lenkas Reikelis) keliasi į Vilnių. Kudirka tada nusprendė nedelsdamas skubėti tenai, kad įtaisytų senoje gydytojo vietoje. Parvažiavusį iš Varšuvos Vincą su visais daiktais (tarp kurių buvo ir žmogaus griaučiai) tėvas iš Pilviškių stoties parsivežė namo, ir jis čia kurį laiką gyveno. Kai prireikė pinigų gydytojo įrankiams pirkti, iš tėvo gavo du šimtus rublių. Buvo maža, norėjo, kad tėvas duotų dar du šimtus, bet šis jau nebedavė, nes neturėjo ir negavo paskolinti. Po to esą Vincas vėl supykęs ant tėvo ir pinigų skolinęsis iš sesers Akelienės. Deja, ne viskas taip lengvai klojasi, kaip buvo tikėtasi. Šakių žydai į išsikrausčiusio gydytojo vietą parsikvietė savo tautietį gydytoją Šuckverį,kuris apsigyveno ano bute. Atvažiavo Kudirka į Šakius 1890 m. vasario gale. Ieškojo išsinuomoti buto – negalėjo gauti. Žydų kahalas nutarė daktarui katalikui nenuomoti buto ir tuo būdu pašalinti savo tautybės gydytojui konkurentą. Tais laikais Šakių miesto savininkai buvo daugiausia žydai. Galbūt būtų reikėję Kudirkai kapituliuoti – pasitraukti iš Šakių, bet į pagalba atėjo klebonas Kalėda, kuris jam leido laikinai gyventi klebonijos aukštelyje. Liginius teko priiminėti teko klebono klėtelėje. Vargingos buvo jaunojo gydytojo dienos. Toje klebonijos palėpėja jis išgyveno ligi rudens. Paskui Kudirka gavo butą Glikmano namuose, greta vaistinės. Tenai butą nuomavo akušerė Elmeriėnė. Ji buvo užėmusi visą aukštą, tad Kudirkai perleido vieną kambarį, aukštelį, nuo vaistinės pusės su atskiru įėjimu iš gatvės. Kudirka ligonius priiminėjo to paties namo apačioje, Simano Strimavičiaus bute. Strimavičius tam reikalui buvo užleidęs savo salonėlį ir bendrą prieškambarį. 1892 m. mirus teismo anstoliui Starzickiui, Kudirkai pavyko išsinuomoti butą Karaliaus name, greta klebonijos. Čia butas susidėjo iš keturių kambarėlių ir virtuvės.
Nelengva buvo Kudirkai atlaikyti gydytojo Šuckverio konkurenciją, nes tasai buvo vyresnis, apie 40 metų, ir turėjo ilgesnę medicinos praktiką. Be to, jį visaipos palaikė tautiečiai, jo agentai, kurie atvažiavusius pas daktarą kaimiečius gaudė kelyje ir vedė pas savąjį. Apie tai pats Kudirka pasakojo K. Griniui. Būdavę šitaip. Atvažiuoja kaimietis su sergančia žmona. Sustoja rinkoje. Prieina Šuckverio agentai ir klausia kaimietį, pas katrą daktarą nori vežti ligonę: ar pas tą jaunąjį (t. y. Kudirką), ar pas gerąjį (t. y. žydą) ? Sakoma, kartais patsai Šutckveris perimdavęs ligonius, ieškančius gydytojo, ir traukdavęs pas save. Nebeilgai teko Kudirkai verstis gydytojo profesija, kuriai jis tiek metų ruošėsi, dėl kurios Varšuvoje studijuodamas vargo. Tiktai trejetą metelių pabuvus Šakiuose gydytoju, jo sveikata pastebimai ėmė blogėti. Džiovai apėmus organizmą, Kudirka stengėsi higieniškiau gyventi: atsisakė nuo vakarų, pasilinksminimų, bet liga buvo nesulaikoma. Kai baigė universitetą “Varpo” ir “Ūkininko” bendradarbis J. Bagdonas, Kudirka jį kvietė į Šakius pavaduoti, patsai norėdamas apsilankyti pas pažystamus ir pailsėti. J. Bagdonas atvažiavęs patikrino Kudirkos sveikata ir konstatavo gana išsiplėtusį chronišką plaučių viršūnių katarą; taip pat iš jo paties sužinojo, kad jo motina buvo susirgusi džiova. Kai teko Kudirkai tokiomis sąlygoms dirbti – pačiam sergant kitus gydyti, Kudirka buvo netenkintas savo padėtimi ir ne karta sakydavo, jog verčiau būti kokiu biuro raštininku, gaunančiu per mėnesį 15 rublių, negu trankytis naktimis pas ligonius ir žiūrėti į žmonių sopulius. Ypač, kad ir važinėti tekdavo labai blogais keliais. 1887 m. susijęs ir Kudirka įsitraukimas į lietuviu nacionalinio judėjimo veiklą. Varšuvoje buvo kur kas mažiau lietuvių studentų kaip Maskvoje. Jie čionai neturėjo savo organizacijos, bet tarpusavy bendravo. Vienas veikliausių varšuviečių kurstytojų buvo medikas Jonas Gaidamavičius – Gaidys, aukštaitis. Jis su Kudirka susitiko viename medicinos fakulteto kurse. Kai tas priverstinai porą metų atsiliko. Be to, pastaraisiais metais ir gyveno viename bute. J. Gaidamavičius Kudirkai turėjo didelę įtaką. 1888 m. pradžioje Gaidamavičius surengė pobūvį draugams. Šitame pobūvyje kilo sumanymas steigti Varšuvoje lietuvių studentų draugiją. Taip pat dar buvo kalbų apie 1886 m. sustojusios eiti “Aušros” atgaivinimą ar apie naujo lietuviško laikraščio steigimą. Pobūvio šeimininkas J. Gaidamavičius per tą vakarienę pasakė karštą kalbą, jog reikia visiems būti tikriems tėvynės sūnums, nepamiršti jos reikalų ir stengtis kuo galint padėti. Kudirka, viso to sužavėtas, čia pat sukūrė ir paskaitė eilėraštį.“Gražu, gražiau ir gražiausiai”
Gražu yra matyti lietuvių būrelį,Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaikoIr susiję tėvynei aukoja žodelį,Ir motina pagarbint atminimais vaiko.
Gražiau, kada kiekvienas pripažinti gali,Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos, Ir viso tiesiog kreipias į tėvynės šalį,Ir meilėje tėvynės visados yra tvirtos.
Gražiausiai betgi esti mūs akim matyt,Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,Savo tėvynės garbei neželdina tako.