Vilijamo Šekspyro “Hamletas”

Vilijamo Šekspyro “Hamletas”
Analizė ir interpretacija

Vienas žymiausių Renesanso epochos dramaturgų Viljamas Šekspyras per savo gyvenimo metus sukūrė daugybę dramos kūrinių bei sonetų. Pasaulio istorijoje V.šekspyras žinomas kaip tragedijų autorius. Šis dramaturgas savo kūriniuose parodo blogio kovą prieš gėrį, nusivilima žmogumi, bet kartų sukuria itin drasius ir garbingus charakterius. Vienas iš garsesnių Šekspyro kūrinių yra „Hamletas“.
Tragedijoje „Hamletas“ Viljamas Šekspyras išsako žmonių blogąsias savybes, prieš kurias stoja kovoti garbingas ir sąžiningas žmogus. Šis veikėjas yra iškalbus, neryžtingas, daug ka apmąstantis.

Vienoje ištraukoje Hamletas kalbasi suu motina. Jis parodo žmogaus nuodėmes, tokias kaip susituokusių žmonių priesaikos nesilaikymas, jos sulaužymas, po kurios eina vien apgavistė ir melas. Taip yra pasielgusi Gertrūda, tekėdama už kito vyro, ji sulaužė šventą priesaiką, jog mylės tik vieną žmogų, bet jai labiau rūpėjo tūrtas ir karalienės sostas. Kalbėdama karalienė yra pasimetusi, vis dar nesupranta, ką Hamletas tuo nori pasakyti, koks gi tas svarbus dalykas.

Herojaus žodžiuose, atsakymas į mamos klausimą skamba garsiai, išraiškingai, jis palygina du du karalius, savo nužudytąjį tėvą ir esamą kaaralių. Hamletas savo tėvą apibūdina gražiai, jo kūno dalis pavadina planetomis, norėdamas parodyti, jog jis buvo pats galingiausias ne tik žemėje, bet ir visatoje, parodo savo mamai, koks jis buvo stiprus ir sumanus vyras. Būsimąji karalių Hamletas apibūdina su panieka, pa

agieža: „Kulėta varpa, savo sveika brolį/ Užkrėtusi nuodais. Kur jūsų akys?“. Hamleto akimis karalius yra tikra nuodinga gyvatė, kuri nunuodijo jo tėvą. Jis klausia mamos pakėlęs balsą, norėdamas parodyti, atverti akis, koks ižtikrųjų šis pabaisa, kuris greičiau primina „kalnų ganyklas“. Tokiais herojaus žodžiais Gertrūda gėdinama, parodoma jos neištikimybė.

Karalienės žodžiuose matyti liūdesys, verksmas, ji pradedagailėtis. Bet Hamletas
Nesiliauja ir toliau ją gėdina, primindamas jai jos nuodėmes. Iš šios situacijos galima spręsti, jog Gertrūda verkia, o Hamletas drąsiai ir su panieka ją smukdo toliau.
Visa aplinka pasikeičia tada, kai įžengia dvasia, herojus pradeda kalbėtis su vėlioniu, nors tai atrodo labai paslaptinga, neitikėtina ir atagamtiška. Dvasia bando padrąsinti Hamletą, suteigti jam ryžto, hog kovotų, būtų stiprus. Situacija pasikeičia visiškai kitaip: Gertrūda pamano, kad jos sūnus iššprotėjo, pradėjo kalbėtis su savimi. Hamletas tai neigia ir bando parodyti jai dvasią, deja, ją mato tiktai jis. Šioje situacijoje Hamletas po truputį praranda savo poziciją, jam darosi vis sunkiau įtikinti savo mamą, jog ji paliktų tą niekšą vieną. Karalienės savijauta prasta, ji pasimetusi, galvoja, jog sūnus pamišo.

Preišpaskutiniai sūnaus žodžiai pasibaigia savo mamos įtikinėjimų, jog jos vyras yra pats baisiausias niekšas. Toliau Hamletas prašo atleidimo aukšiausiojo, kad nužudė Polonijų ir nebūdamas bailys jis ryžtasi atsakyti už savo nužudytąjį. Hamletas pasielgė d
drąsiai ir nepabūgo.

Iš pradžiu Hamleto poklabis su Gertrūda būvo ryžtingas, drąsus, bet jam toliau kalbant jo ryžtas po truputį smygo. Galima sakyti, jog visą situaciją pakeitė dvasia, dėl jos karalienė pagalvojo, jog sūnus išprotėjo, kai pradėjo kalbėtis su kažkuom tai nematomu.

Ši Viljamo Šekspyro „Hamleto“ ištrauka parodo žmogaus ryžtingumą, kuris gali staigiai užsiplieksti, bet ir greit užgesti.

Leave a Comment