Vidunas

Vydūnas – Mažosios Lietuvos istorikas

Lietuvininkas Vydūnas Europoje labiau žinomas kaip filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Jo darbai iš istorijos nenagrinėti. 1916 m. Tilžėje vokiečių kalba išėjo jo istorijos knygelė ,,Lietuva praeityje”. Solidi monografija ,,Septyni šimtmečiai vokiečių – lietuvių santykių” (t. p. vokiškai, Tilžėje, 1932) yra vienas iš reikšmingiausių ir plačiausių Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Iki Vydūno krašto švietimo, raštijos, tautinių santykių klausimais plačiau rašė lietuvininkas Ansas Bruožis. Pagal tematikos apimtį, konceptualumą, aktualumą, tautiškumo kriterijų bei gausybę faktų, duomenų, jam lygių neparašyta iki šiol. Baltiškumo, lietuviškumo įvvairiatautėje Prūsijoje problema sprendžiama per kelias epochas – nuo priešistorinių laikų iki pat Vydūno laikmečio. Ypač per laikotarpių lūžius. Tačiau dėl to nemažai klausimų nėra išsamiai nagrinėjami, kai kurie įvykiai apžvelgiami tik bendrais bruožais. Tik didis savo tautos patriotas ir drąsus vyras (Vokietijoje siautėjant didžiavokiškajam nacionalizmui), talentingas mokslininkas galėjo parašyti prūsų ir lietuvininkų bei jų santykių su vokiečiais, su Prūsijos valdžia per keletą šimtmečių istoriją. Ją jis kūrė su gilia širdgėla: kovodamas už lietuvybę, savo akyse matė ją nykstančią, tautą sparčiai geermanizuojamą.

Vydūno istoriografinio pobūdžio veikalas parašytas pačiu laiku ir dėl šių priežasčių: Vokietijoje, praėjus po Pirmojo pasaulinio karo dešimtmečiui, stiprėjant nacionalsocializmui, kuris itin aukštino vokiškumą ir pažemino lietuviškumą bei kitas Prūsijoje gyvenančias tauteles, reikėjo parodyti vakarinių baltų (prūsų, lietuvininkų, kuršių) ga

arbingą praeitį – kad jie esą to krašto autochtonai ir tikrieji šeimininkai, o ne atėjūnai užkariautojai bei vėlesni vokiečių kolonistai. Dėl to mažlietuvių kova už savo kultūrines teises, už gimtąją kalbą yra teisėta ir morali. Tiesa, Vydūnas, kaip ir juo sekę P. Pakarklis, V. Vileišis, nepagrįstai visus baltus laikė viena aisčių arba baltų tauta, o jų kalbas – tik atskiromis tarmėmis. Tuo norėta pabrėžti baltų etnoso vienovę, intregalumą, nespėjus suvienyti jų visų genčių į galingą valstybę dėl Vokiečių ordino agresijos. Neatsitiktinai tais pačiais 1932 metais buvo išleista R. Valsonoko knyga ,,Klaipėdos problema”, skirta daugiau Klaipėdos krašto (nuo 1919 m.) istorijai, o netrukus, 1935 m., Didžiojoje Lietuvoje – minėtų Vileišio ir Pakarklio monografijos apie Mažąją Lietuvą. Vydūnas juos lenkia tematikos įvairove. Lietuvių ir vokiečių mokslininkai, veikiami to meto poolitinių aplinkybių ir atitinkamų valstybių ideologijų bei propagandos, ėmė smarkiai polemizuoti dėl Prūsijos gyventojų autochtoniškumo, kolonizacijos ir asimiliacijos. Pokario vokiečių tyrėjų naudojami faktai, argumentai ir išvados ėmė prieštarauti netgi ankstesniųjų kartų vokiečių istorikų, archeologų, ekonomistų, tautologų, geografų duomenis ir teiginiams. Į tai atkreipė dėmesį jau Vydūnas – kaip mokslas ima tarnauti politikai. Suprantama, jis rėmėsi daugiausia vokiečių istoriografija, ypač XIX a. vokiečių mokslininkų (idealistų romantikų) tyrinėjimais, pagrįstais objektyvumu, kruopštumu, sąžiningumu.

Tarpukario laikotarpiu lietuviams, ypač gyvenantiems tarp Nemuno ir Priegliaus (nuo Geldapės iki Ka
araliaučiaus ir Labguvos), sparčiai vokietėjant, juos valdžiai visokeriopai diskriminuojant, Vydūnas ėmėsi istorijos faktais įrodyti, kodėl lietuvininkams neliko vietos savo tėvynėje. Jis skiria Prūsijos valdžios iš Brandenburgo, iš sostinės Berlyno varomą politiką nuo vokiečių šviesuomenės (G.V.Hegelio, I. Kanto, J. Herderio, G. Lesingo, J. Getės, F. Šilerio, J. G. Hamano), ypač protestantų dvasininkų pastangų apginti lietuvybę Prūsijoje – kaip darbščią, dorą, taikią tautą, kurios archaišką kalba labai vertinga mokslui. Tačiau vydūnišku žvilgsniu vokiškojo šovinizmo, nacių siautėjimo akivaizdoje vokiečio kaip tokio įvaizdis perdėm hiperbolizuotas ir neretai nepagrįstai neigiamas. Dėl to jam vokietis iš prigimties kariautojas ir keliautojas; klajoklių tautos, kaip vokiečių, kupinos veržimosi, užkariavimų. Baltai idealizuojami – pranašesni už germanus, nes jiems būdinga sėslumas, geranoriškumas, taikingumas, kuklumas, kalbos grožis ir tai, ką mes šiandien vadiname moralia politika (o vienas iš valstybės kūrėjų V. Landsbergis ją praktiškai įgyvendina Lietuvos Respublikoje). Vydūnas visur iškelia moralės prioritetą. Aukštą prūsų ir lietuvių kultūrą bei moralę, didelį jų dvasingumą liudija ir tai, kad baltai esą su priešais elgiasi žymiai kilniau. Netgi vokiški vardai rodo jėgą, o lietuviški – gyvenimo meilę. Ir šiandien lietuvių tautai aktualu:,, Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba. Kur ji sunaikinama, ten tauta nesulaikomai žengia į pražūtį”. ,,Svarbiausioji gyvenimo jėga visados yra dvasinė.” Dėl to vokiečių va
aldžia norinti sugriauti ,,paskutines lietuvių tvirtoves – savigarbą ir lietuviškumą”. Jei ,,sąmoninga veikla pažeidžiama kosminė lemtis, tuomet ji pažeidėją sekina iki jos pražūties”. Štai dėl ko žlugęs Vokiečių ordinas, kurio riteriai įkūnijo blogio jėgas (palyginkime blogio imperiją buvusią SSSR). Ordino broliai vadovavosi prievarta, žudynėmis, o ne teisybe, dora. Militarinė valstybė išsigimė, ,,valdžios troškimas virto naikinimo troškimu”. Ir šiandien aktuali Vydūno mintis: ,,skaudu, kad tie ordino įsibrovimai vertinami kaip didvyriški žygiai, o lietuvių apsigynimas – beveik kaip nežmoniškas nusikaltimas”.

Baltų didvyriškumo ištakų jis ieškojo aukštoje mūsų protėvių moralėje, ypatingo dorovingumo šeimose. Baltų, arba aisčių, tauta turėjusi ,,ypatingą kultūros puoselėtojų luomą”. Vokiečių riterių tik technika, pilys buvusios galingesnės. Baltų (tiksliau prabaltų) kultūros pranašumui įrodyti Vydūnas pasitelkia I a. romėnų istoriko Tacito liudijimą, kad prabaltai buvo jau sėslūs žemdirbiai, kuomet germanai (pvz., gotai) klajojo. Iš čia Vydūno tezė: ,,Vokiečių – lietuvių santykiai per 700 metų formavosi kaip didelė drama. Tvirtos tautos dvasios “joks karas, joks pavergimas ilgai nesužalos”. Vienas iš didžiųjų kultūros uždavinių – tautiškumo ugdymas. Šiam kilniam tikslui turi tarnauti ir techninė pažanga, laikmetis, kuomet ,,kai kurie jau mąsto apie keliones į kosmines tolumas”.

Prūsijos, Mažosios Lietuvos istoriją dėstyti Vydūnas pradeda nuo imperatorių – Romos Cezario (I a. prieš Kristų) ir frankų Karolio Didžiojo (VIII a. – IX a. pr. po
o Kristaus). Tautos veidrodis – kalba. Žmonės, kalbą svetima kalba, būna ,,aistringi išmoktosios kalbos tautybės gynėjai”. Taip elgiasi suvokietėję mažlietuviai arba sulenkėję Vilnijos didlietuviai. Vydūno apskaičiavimais, iš maždaug 600 000 Mažosios Lietuvos gyventojų apie 3/4 esą lietuviai arba lietuvių kilmės – ,,šiandieną jau daugelio vokiečių kraujas yra lietuviškas”. Mišriakraujams ir vokiškai kalbantiems lietuviams trūksta dvasingumo, jie svyruoja, ,,šie žmonės nėra vokiškų dvasinių vertybių globėjai, bet dažnai yra jų naikintojai”. Seniau vyko karai šūkiu ,,už krikščionybę prieš pagonybę”, nors karas krikščionybei yra didžiausia priešingybė, dabar – ,,už kultūrą prieš nekultūringumą”, nors karas yra griežčiausia priešingybė kultūrai. Sava kalba ir būdu lietuviai išlaikė daugiausia arijiškumo, indoeuropietiškumo, o germanai ir slavai per klajones daugelio šių bruožų neteko.

Daugelis įvykių, reiškinių, anot Vydūno, vyksta pagal Kūrėjo (Dievo) valią, tokia esanti lemtis. Taip ir vokiečių riteriai atsibastė į prūsų kraštą. Jis daro svarbią išvadą: Vokiečių ordino valstybės gerovę kūrė prūsai ir lietuviai. Kol Prūsijoje vyko karai (lietuvių su kryžiuočiais), iki XV a. pradžios vokiečių ūkininkų čia nesikūrė. Vildnis (dykra) terminas reiškia, kad ši teritorija nebuvo apgyvendinta vokiečių kolonistų, nes čia buvo karo laukas. Po 1422 m. Melno taikos prūsai ir lietuviai, kurie per karus buvo pabėgę į Lietuvą, grįžo į savo tėvynę Prūsiją ir čia dykrą pavertė dirbamais sklypais. Prūsai su lietuviais vokiečių feodalams buvo reikalingi kaip karo ir darbo jėga, mokesčių mokėtojai. Bet jų ,,kova už laisvę verta aukščiausios pagarbos”. Skalvius ir nadruvius Vydūnas vadina vietiniais lietuviais ( kaip ir A. Bezzenbergeris, M. Toeppenas, K. Lohmeyeris, L. Baczko, F. Tetzneris). Kitaip tariant, neigia didžialietuvių kolonizaciją į Mažąją Lietuvą ir pokarinių vokiečių mokslininkų (pvz., Gertrūdos ir Hanso Mortensenų) naujas koncepcijas dėl vakarinių baltų etnogenezės. Iki Deimenos ir Alnos upių lietuviai gyveno nuo amžių, tvirtina Vydūnas. Valstiečiai kėlėsi ne iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją, o atvirkščiai – dėl sunkios baudžiavos Prūsijos valstiečiai prūsai ir lietuvininkai bėgo į Didžiąją Lietuvą ir Lenkiją. Juk nuo 1466 m. ,Ordino valstybei tapus Lenkijos vasale, valstiečių padėtis pablogėjo – vokiečių dvarininkai įgijo tokių teisių ir privilegijų, kokių jau turėjo lenkų dvarininkai. Netgi vokiečių valstiečiai ėmė bėgti iš kaimo į miestą. Geri ūkiai buvo ten, kar lietuviai vieni gyveno. Jie buvo pavyzdžiu vokiečių kolonistams, valstiečiams, atsikėlusiems į Mažąją Lietuvą po 1709–1711 m.didžiojo maro, ūkio darbuose, buityje, moralėje. Vydūnas remiasi XVII a. istoriku ir etnografu Motiejum Pretorijum: lietuviai saugomi, kad nadruvių kaime neįsikurtų vokiečių – tada jie nuskursią; iš tikrųjų, kur kaime daugiau vokiečių ir smuklių, ten nadruvių valstiečiai daug vargingesni. Mano išvada būtų tokia: XVIII a. I pusės vokiškoji kolonizacija padėjo pagrindus socialinei bei ekonominei nelygybei tautiniu principu ir sukūrė asimiliacijos židinių. Vydūnas pastebi: ,,Tvirtinimas, kad lietuviai patys lindo į vokiškumą, yra neteisingas. . Ir mažas palyginti vokiečių skaičius nebūtų daręs didesnės įtakos, jeigu nebūtų pavartota prievarta”. Vis dėlto tarp dvasininkų vokiečių ir parapijiečių lietuvių santykiai buvo geri. Tačiau germanizacija gana sparčiai vyko per mokyklą, iš kurios lietuvių kalba buvo pašalinta 1872 – 1874 m. Vaikai moksleiviai ima gėdytis gimtosios kalbos kaip neprestižinės, buitinės, ir su tėvais pradeda kalbėti vokiškai. Vydūnas liudija, kaip šneka lietuviukai: ,,mano tėvai tikrai buvo lietuviai, bet aš esu jau vokietis”. Kalbėjimas vokiškai jau tampa įpročiu. Didėja prieštaravimai tarp tėvų ir vaikų, žmogus dvasiškai tampa ,,tartum medis be šaknų”. Iki pat XVIII a. vidurio(mano manymu, netgi iki pat XIX a. II pusės) lietuviai ,,netrukdomi galėjo savo bendruomenėje tautines vertybes išsaugoti ir toliau perteikti”. Deja, Vydūnas nenagrinėja lietuvių raštijos atsiradimo ir suklestėjimo Mažojoje Lietuvoje, kokią reikšmę Prūsija turėjo didžialietuvių kultūrai ir tautiniam sąjūdžiui, kad lietuvininkų kultūros ugdymu ir jų mentaliteto išlaikymu buvo suinteresuoti (ypač XVI a. per Reformaciją) ir Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m. karalystės kai kurie valdovai, vietos pareigūnai, nekalbant apie mokslininkus, kultūrininkus, dvasininkiją, kaip tarpusavy bendravo, sutarė kaimiečiai vokiečiai su lietuviais. Neatsakoma, kodėl Mažoji Lietuva ne tik kultūra, bet ir ekonomika pirmavo prieš Didžiąją.

Vydūnas trumpai apžvelgė ir LDK, Lietuvos svarbiausius XIII–XX a. pradžios įvykius, pradedant Mindaugo Lietuvos karalystės sukūrimu ir baigiant Lietuvos valstybingumo atkūrimu 1918 vasario 16 d. Iš užsienio valstybių Lietuvos nepriklausomybę 1918 kovo 23 d. pirmasis pripažino Vokietijos kaizeris ir Prūsijos karalius Vilhelmas II. Idealizuojami LDK valdovai ir pati LDK, kurios galia sumenko po1569 m. Liublino unijos su Lenkija. Unija traktuojama kaip ,, labai pražūtinga lietuvybei”. Kaip objektyviojo idealizmo filosofas, Vydūnas karų kilimą aiškina daugiausia psichologinėmis priežastimis, kaip kosminį reiškinį, kurių datas galima apskaičiuoti pagal kosminį ritmą (taip R. Mervas 1896 m. numatė I pasaulinį karą, įvyksiantį tarp 1910 – 1920 m.). Suprantama, tokiame plačiame veikale sunku išvengti klaidų, netikslumų aiškinant Didžiosios Lietuvos įvykius, faktus, nustatant jų priežastingumą bei sąryšį, pateikiant datas. Juolab kad Vydūnas nėra istorikas profesionalas, lietuvių istoriografija dar tik kūrėsi.

Monografija baigiama viltimi, kad lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Dar kartą norisi pabrėžti: Vydūnas ją rašė 4 dešimtmečio pradžioje, kada nykstanti lietuvybė rytų Prūsijos provincijoje ir pats Mažosios Lietuvos patriarchas buvo persekiojami, niekinami. Iš čia tokia pažiūra į vokiečius, perlenkimai. Beje, tai liudija Vydūno brolio vaikaičio dr. Jurgeno Storostos vertinga studija – dokumentų publikacija, kuri paskelbta 1992 pabaigoje Kelne išleistoje mūsų bičiulio Arturo Hermano parengtoje knygoje ,,Die Grenze als Ort der Annaherung 750 Jahre deutsch – litauische Bezienhungen” (plačiau apie tai žr. ,,Voruta”, 1993, Nr. 11 (101), str. Dr. Algirdas Matulevičiaus str. ,,Veikalas apie lietuvių ir vokiečių etnosų sugyvenimą”). Vydūno knyga ,,Septyni šimtmečiai vokiečių-lietuvių santykių”nacionalistų buvo uždrausta ir naikinama.

Praėjo 60 metų nuo šios knygos išleidimo. Dabar ją Lietuvoje rengiamasi išleisti lietuvių kalba. Tai būsiąs įnašas į Mažosios Lietuvos lietuvių istoriografiją, į vydūnistiką. Kaip pavyzdys, kad tautiškumo, humaniškumo laisvės idėjos tyrinėtojui yra svarbiausias kriterijus. Paskutiniais gyvenimo metais, 1950–aisiais, iš Detmoldo straipsnyje ,,Žvilgsnis į lietuvių tautos likimą” klausia, ar išliks lietuviškumas, ir atsako: ,,Jeigu visi mūsų tautos žmonės tuo rūpinsis, tautai vėl bus suteiktas gyvenimas laisvoje Tėvynėje”. Tai prasminga ir šiandien. Vydūno istoriosofinės idėjos, projektuojamas harmoningas visuomenės modelis lietuvių tautai teikė ir dabar teikia savigarbos, orumo, dvasinės stiprybės, atgaivos.

Leave a Comment