Velnias lietuvių tautosakoje ir K. Borutos „Baltaragio malūne

„ Velnias lietuvių tautosakoje ir K. Borutos „Baltaragio malūne“

Darbo turinys:1. Įžanginis žodis2. Velnias lietuvių tautosakoje:a) Velnio išvaizdab) Nelabojo galiosc) Buveinėd) Velnio ir žmogaus tarpusavio santykiai3. Velnias „ Baltaragio malūne“a) Pinčukas- neeilinis velniasb) Pinčuko antgamtinės galiosc) Pinčuko permainos

Įžanga

Populiariausia lietuvių mitinė būtybė- velnias. Jis vadinamas įvairiai- kipšu, piktuoju, raguotoju, kelmu, nakšiu, nelabuoju. Tačiau ką ištiktųjų velnio įvaizdis reiškia šiandieniniam žmogui? Velnias be pagrindo tapatinamas su kitais legendų veikėjais. Reikia suprasti, kad jis išskirtinė figūra, turinti ypatingų galių. Juk velnio vardas ir šiandien daugeliui asocijuojasi su blogio, pragaro pasauliu. Kartais net apie žmones sakoma: „Velnio neštas ir pamestas“. Reikėtų pabandyti paneigti arba bent jau suprasti, kodėl šis raguotas ir kanopas turintis padaras kėlė tiek siaubo, baugino žmones. Gal jis buvo tas simbolis, kurio pavyzdys mokė mūsų senolius išminties, apsukrumo (nesusidėti su velniu – nepasiduoti blogiui). Viena aišku velnias ne be reikalo tapo ne tik knygų, bet ir garsiu filmų („Velnio nuotaka“) veikėju.

Velnio išvaizda

Dažniausiai velnias vaizduojamas panašus į žmogų, tik juodas, visas plaukuotas, su ragais, kanopomis ir uodega. Velnias žmogui pasirodo jaunu ponaičiu arba senu ponu apsirengusiu juodais drabužiais, užsidėjusiu skrybėlę ant galvos ir lazdele rankoje; vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu, gyvuliu: ožiu, arkliu, šunimi, jaučiu, kiaule, katinu; taip pat ir žvėrimi: kiškiu, lokiu, vilku, lape, ežiu; paukščiu: varna, juodvarniu, antimi; ropliu: gyvate, žalčiu; arba neapibrėžto pavidalo būtybe: stulpu, kamuoliu. Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX amžiuje. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį “maliavoja”. Keletoje sakmių bei pasakų velnias pasirodo kaip žaliai apsirengęs žmogus arba bent jau su žalia skrybėle ant galvos.

Nelabojo galios

Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Tiems darbams velnias pasinaudoja savo galiomis. Jis gali pasiversti bet kuo: paukščiu, gyvūnu ar daiktu. Velnias dar gali įlįsti pro rakto skylutę. Nelabasis gali įlįsti ir į žmogų. Velnio apsėstas žmogus būna labai piktas, blaškosi, draskosi, keikiasi, daro tai, ko anksčiau nėra daręs. Dar velnias užtraukia žmogui ligą, gundo nusidėti, prašo pažadėti jam savo sielą, sudaro “sutartis”. Tačiau ne visada velnias toks blogas. Kai buvo kalbama apie neteisybę, nelygybę, išnaudojimą, ten, kur, matyt, nebuvo tikėtasi Dievo pagalbos, velnias stovėjo žmogaus pusėje: jis pono pačią ar patį poną pradangina, jo žemę, turtus žmogui atiduoda, padeda vargšui prasigyventi. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.

Buveinė

Etnologinėse sakmėse velnias kartu su dievu kaip jo pagalbininkas juokdarys arba kenkėjas kuria žemę, augaliją ir gyvūniją; mitologinėse sakmėse yra priešingas dievui ir perkūnui, kurie jį persekioja. Nuo perkūno velnias slepiasi, po medžiais, akmenimis, namuose, prie žmogaus. Sakmėse velnias, be to, dar kelia vestuves, puotauja su numirėliais (pakaruokliais), rūpinasi jais, o kartais ir kankina juos. Dažnai velnias apsigyvena miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose, kur galėtų apsisaugoti nuo Perkūno rūstybės.

Velnio ir žmogaus tarpusavio santykiai

Velnias dažnai gretinasi prie žmonių: muša su piemenimis ripką, šokdina merginas, prašo žmonių pagalbos, kad apsaugotų nuo perkūno, pavėžintų, paskolintų roges, pagrotų vestuvėse, o kartais jiems ir padeda: dirba įvairius žemės ūkio darbus, stato namus, tiltus, bažnyčias, neša žemdirbiams, medžiotojams, muzikantams sėkmę, duoda arba skolina pinigų, užstoja neteisingai skriaudžiamus, pavėžina žmogų, pats siuva, lopo drabužius, padeda siuvėjui, prašo, kad žmogus jam išgydytų akis ir t.t.. Neretai velnias ir kenkia žmonėms: klaidina ir vargina keliautojus, medžiotojus, muzikantus, naktigonius, šventadarbius, pajuokia juos, kankina, nori nužudyti, o kartais ir nužudo, įsimeta į gyvenamuosius namus, gundo pasikarti, nusidėti. Pasakose velnias vaizduojamas kaip žmogaus bendrininkas arba stiprus, bet kvailas priešininkas, kurį žmogus visada nugali, nes jo pagrindinis charakterio bruožas – kvailumas, leidžia jį nugalėti ir apgauti. Pasinaudodamas savo išmintingumu ir gudrumu, žmogus laimi visas bylas prieš velnią, išjuokdamas, o kartais ir pražudydamas jį. Neretai velnias- kito, antgamtiško, gyvenimo valdytojas, į kurį pakliuvęs žmogus ne tik pats išsigelbsti, bet ir išveda daug ten esančių mirusiųjų, o velnio dukterį paima sau už pačią. Daugelis velnio daiktų, kuriuos jis duoda, vaišina, dovanoja žmogui, lietuvių mitologinėse sakmėse ir pasakose pasirodo esančios arklio atskiros kūno dalys ar išmatos, baltos beržo žievės, skiedros.

Pinčukas- neeilinis velnias

Paudruvės pelkėse gyveno Pinčukas, nusmurgęs velniukas. Jam suversdavo visas nelaimes, kurios atsitikdavo liekne žmones ir gyvulius. Bet tai buvusi netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi, nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo klausydamasis Baltaragio malūno ūžimo. Pinčukas šiek tiek juokingas, išsiskiriąs iš kasdieninės kaimo aplinkos, bet nekeliąs jokios grėsmės ir nepiktas: jį net kaimo piemenys mėgdavo paerzinti, iš jo pasityčioti, prikelti iš gilaus miego. Pinčuko antgamtinę prigimtį gali pastebėti tik akyla akis, nes jo išvaizda labai panaši į žmogaus: ponaitis su lazdele rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna už skrybėlės, primenantis dvaro ponaitį ar vokietuką. Pinčuką prisišaukti galėdavai tik pačiame vidurnaktį. Reikėjo tris kartus sušvilpti ir tris kartus pašaukti: „ Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!“

Pinčuko antgamtinės galios

Pinčukas- velnias, todėl turi antgamtinių galių ir kaip visus velnius galima nubaidyti šermukšnine lazda. Savo antgamtines jėgas Pinčukas parodo užtraukdamas rūką, sukeldamas vėtrą, sugriaudamas tiltelius, piršlius paklaidindamas tarpuežerių pelkėse arba nuo skardžio kur nustumdamas, sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus. Jis taip pat gali bet kuo apsimesti, įlįsti pro rakto skylutę. Vienas klastingiausių velnio darbų, kuriam įgyvendinti padėjo arkliavagis Raupys – tai Girdvainio obuolmušių vagystė sugriovusi Jurgos ir Girdvainio likimus ir laimę. Nuo tada Pinčukas tampa stichiška, sunkiai pažabojama jėga, kurią galima sutramdyti mirtimi. O nužudyti Pinčuką galima pašovus jį su sidabrine kulka arba Perkūnas jį nutrenktų.

Pinčuko permainos

Po susitikimo su Uršule velniukas atrodė toks nelaimingas, išpurvintas, suniurkytas, aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas. Dirbdamas pas Baltaragį bernu beveik septynerius metus, atsiskleidė ir jo geros ypatybės, iš kurių Baltaragiui patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir bijojo moteriškų sijonų, nes po to karto su Uršule jis bijojo moterų kaip Perkūno. Kartais Pinčuką apimdavo senasis tinginys ir visiškas abejingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti sukti malūno sparnų, ir tuojau prasiblaivydavo. Tada jis pradėdavo svajoti apie didelį ir gražų gyvenimą ir apie nepaprastus žygius jam pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės, kurioms įvykdyti neturėjo nei laiko, nei noro. Tai ir pasidarė Pinčukas visai tuščias svajotojas. Būdamas bernu pas Baltaragį visiškai pasikeitė Pinčukas ir net savo velnišką prigimtį ėmė prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų jo pažinęs, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, o nutriušusi uodega baigė visiškai išnykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo, būtų ir neįtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas- tas pats Paudruvės kemsynų tinginys velnias, kuris visiškai niekam netiko. Bet neilgai Pinčukas toks buvo. Dirbdamas bernu pas Baltaragį, Pinčukas sužino, kad Baltaragis jį apgavo atiduodamas į žmonas ne savo dukterį Jurgą, bet seną davatką Uršulę. Nuo tada čia pasireiškia jo šėtoniška prigimtis, kuri yra pikta ir kerštinga: civilizuoti velnią galima, bet padaryti jį humanišku – ne. Dabar Pinčukas, kaip ir visi velniai, virsta svarbiausia blogio priežastimi, skelbiančia Baltaragiui kerštą tol, kol gyvenimas pasidarys nemielas. Kaip pasakose velniai keršija mergoms, nužudydami jų tėvus, o paskui jas pačias, taip ir Paudruvės pelkių velniūkštis, vykdo savo blogio misiją. Iš pradžių jis veikia pats, paskui susideda su socialinėmis padugnėmis Šešelga, Raupiu, kurie atlieka juodžiausius darbus. Šiuo būdu blogis apysakoje įgyja visiškai įprastą formą. Darydamas bloga jis tarsi persikrausto į apysakos herojų sąmonę, sukeldamas dvasines kančias, kurios neleidžia žmogui gyventi įprastą gyvenimą. Tokiam Pinčuko kerštui nepajėgia pasipriešinti apysakos herojai ir jų gyvenimas baigęsi tragiška mirtimi.

Naudota literatūra:1. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės „ Sužeistas vėjas“, Vilnius 19872. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 12 tomas, Vilnius 19843. Kazys Boruta „ Baltaragio malūnas“, Kaunas 19834. Skaitiniai 8 III knyga, Kaunas 19995. Lietuvių liaudies pasakos „Nė velnio nebijau“ Interneteka:http://lt.wikipedia.org/wiki/Velnias