Vaičiūnaitės ”priemiesčiai”

J. Vaičiūnaitė „Priemiesčiai“. Iš ciklo „Aš išeinu“

Poetė Judita Vaičiūnaitė gimė ir augo Kaune. Ji – miesto vaikas, todėl daugelyje jos eilėraščių vyrauja miesto tematika. Jos eilėraščių pasaulis labai įvairus, poezija kupina atradimo jausmo. J. Vaičiūnaitės miestas nuolat besikeičiąs, kartais dramatiškas. Eilėraščio pavadinimas „Priemiesčiai“ kalba pats už save, nes kūrinyje bus kalbama apie priemiestį, konkrečiau – apie Vilniaus senamiestį.

Kūrinio lyrinis subjektas eina priemiesčiu, kurio kvartalai – tarsi besisukančios gatvės. Lyrinis herojus eina niūniuodamas, nes jam linksma, jį veikia pavasaris, žydintys sodai. Baltuoja prie vartų šiimtametė kriaušė. Lyrinio subjekto kelionės vaizdai sklandžiai išdėstyti. Vaizdo tėkmė natūrali, akustika ir spalvos pavasariškos. Gražiai supintas šio metų laiko gamtą vaizduojančių žodžių vėrinys. Lyrinis subjektas nori viską apgalvoti:

„nei vėjo tiek, nei tiek erdvės man nepriklausė.

Kaip atvirukų stendas

apačioj visi kvartalai sukas“.

Gamtos vaizdai sutapatinami su eilėraščio žmogaus jausmais:

„Kaip muilo burbulus

aš išpučiu įvairiaspalves saules

ir paperku gatves

vos girdimu pakimusiu niūniavimu.“..

Kalbos tonas linksmas, džiugus, net iškilmingas. Jaučiamas lyrinio subjekto dvasinis pakilimas, nes jį paveikia gamtos atgimimas.

Eilėraščio laikas – žydintis pavasaris. Erdvė – atvira, nelabai konkreti, ji appskritimo formos: pienė, burbulai, saulės, parašiutas, kvartalai sukas. O apskritimas – tai geometrinė figūra, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Aiškus, išėjusio į kelią, siužetas.

Žodynas paprastas, suprantamas. Nėra posmelių, kas antra eilutė atitraukta nuo krašto. Rimo nėra. Neporinės eilutės parodo patį veiksmą, o po

orinės yra lyg neporinių formulės, jos sustiprina vyksmą.

Eilėraštis parašytas 1963 metais, poetės jaunystėje, todėl jaučiasi jaunystės veržlumas, net apranga jaunatviška:

„Suknelė skleidžias lyg senas parašiutas“.

Kūrinyje daug žodžių su dvibalsiais ir dvigarsiais. Žodžiai, kuriuos autorė nori pabrėžti, yra kirčiuoti: skleidžias, nepriklausė, stendas, pienė, kriaušė, burbulus,saulės.

Skyrybos ženklai : kableliai, taškai, brūkšnys, daugtaškiai. Jie padeda skaitytojui reikiamoje vietoje sustoti, pamąstyti, padaryti reikiamas išvadas.
Eilėraštyje randame ir meninių priemonių : palyginimų- erdvė, „kaip atvirukų stendas“, „Suknelė skleidžias lyg senas parašiutas“, „tartum pienė baltuoja prie vartų šimtametė kriaušė“, „Kaip muilo burbulus aš išpučiu įvairiaspalves saules“.

Kadangi poetei svarbi antrinė tikrovė: architektūra, meno dirbiniai, ji įveda surūdijusio fontano įvaizdį, tai– laiko motyvas. Epitetai – šimtametė kriaušė, įvairiaspalvės saulės, jie suteikia eilėraščiui vaizdingumo.

Pagrindinė eilėraščio mintis – ateities perspektyvos, išėjimas į naujas erdves, stiprus jaunystės polėkis, diidelis noras patirti tai, kas nauja.

Įdomu, kad eilėraštyje vyrauja gaivumas, jaunystė, kas balta, kur šilta. Lyrinis subjektas kuria optimistinę ateitį. Jam nesvarbu turtai:

„ir, be išaušusios šiltos dienos,

į kelią nieko neimu..“.

Judita Vaičiūnaitė viena pirmųjų perteikė miesto kultūros pasaulį. Iki jos kūrusiems lietuvių poetams miestas galbūt neteikė kūrybinio polėkio. J. Vaičiūnaitė sugeba miesto pasaulį pavaizduoti itin jaukų ir poetišką. „Priemiesčiuose“ poetė vaizduoja šiltą jaukų savo gimto priemiesčio vaizdą, koks jis jai pasiliko prieš išeinant į platesnes gyvenimo erdves.

Leave a Comment