V.Šekspyras ,,Hamletas”

Ištraukos iš V.Šekspyro tragedijos ,,Hamletas“ interpretacija

Viljamas Šekspyras – didysis anglų dramaturgas, renesanso atstovas, svarstęs visiems opias valdovo ir tautos, žmogaus laisvės ir atsakomybės, valdžios ir dorovės problemas. Vieną žymiausių savo dramų ,,Hamletą“ jis sukūrė brandžiuoju kūrybos laikotarpiu. Tai penkių veiksmų tragedija, kurioje susipynę meilė, kerštas ir išdavystė.

Šios tragedijos pagrindinis veikėjas jaunasis Danijos princas Hamletas yra kupinas dvejonių, sielvarto ir skausmo. Jį slegiantis likimas – skaudi motinos išdavystė, tėvo mirtis ir kerštas. Dėl tokių stiprių išgyvenimų šios ištraukos vidiniame monologe Hamletas svarsto mirties irr gyvenimo galimybes. Princas yra labai sutrikęs ir bando įžvelgti, kas yra kilniau šiame sudėtingame pasaulyje: ,,Būt ar nebūt“. Jei gyventi – tai teks iškęst visus gyvenimo išbandymus, ,,smūgius“, jei numirti – tai miegot neramia siela. Šiame vidiniame monologe Hamletas atsiskleidžia kaip protingas veikėjas, kuriam rūpi ne tik kerštas, bet pagrindinis dėmesys sutelktas į svarbiausius gyvenamojo meto moralinius ir filosofinius klausimus. Kalbėdamas apie pasaulio neteisybę, jis tarsi parodo, koks yra didis teisybės ieškotojas.

Anksčiau laikytos didžiausiomis vertybėmis: meilė, motiniškumas ir moters idealas, tampa vertės neetekusiais idealais. Toks pasikeitimas jį veda į neviltį, bodėjimąsi tomis vertybėmis. Kadangi Hamleto pasaulėžiūra yra labiau idealistinė, nei reali, prarastos vertybės, laikytos idealais, jį visai sugniuždo.

Šio monologo nuotaika yra abejinga, nes nejaučiamas nei didelis džiugesys, nei didelis liūdesys. Juntama ir ši

iek tiek paslaptingumo, nes netišku, ką pasirinks Hamletas: mirtį ar gyvenimą. Šiame monologe Hamletas parodo, jog yra mąstantis veikėjas, demonstruojantis savo proto šviesą.

Ištraukos laikas yra abstraktus, nes neturi vienijančio pagrindo. Čia veikėjas kalba apie realų gyvenimą, čia jau apie pomirtinį.

Erdvė taip pat yra abstrakti ir neapibrėžta. Kartais išorinė erdvė kertasi su vidine erdve ir atvirkščiai. Kadangi Hamletas laisvai keičia erdvę, t.y. vieną akimirką kalba apie realų pasaulį, kitą – apie pomirtinį, ji yra suskaidyta.

Pagrindinės Hamleto monologo problemos yra savižudybė, gyvenimo prasmė, kiekvieno laukianti mirtis. Jis pats sau užduoda klausimus ir pats stengiasi į juos atsakyti. Visos dramos konfliktas yra tradicinis – sūnus turi atkeršyti už savo tėvo nužudymą, juntamas ir šioje ištraukoje, kai Hamletas praradęs viltį svarsto gyvenimo ir mirties galimybes.

Šios išštraukos kontekstas yra religinis, kadangi susijęs su tikėjimu antgamtinėmis jėgomis, pomirtiniu pasauliu, bei filosofinis, nes Hamletas filosofuoja, daug mąsto apie gyvenimą ir mirtį.

Šis Hamleto monologas yra kilęs iš ypatingo susijaudinimo, emocinio pakilimo ir didelės nevilties. Didįjį savo klausimą ,,Būt ar nebūt“ jis sėkmingai išnagrinėjo, surado atsakymus į sau užduotus klausimus ir pasirinko gyvenimą.

Leave a Comment