Žemės ūkio augalų auginimo technologija

Kontrolinio darbo klausimai

1. Cukrinių runkelių auginimo technologija be retinimo.2. Bulvių derliaus nuėmimas.3. Vasarinio rapso sėja ir priežiūra sėjai.4. Pašarinių pupų biologinės savybės ir paplitimas.5. Herbicidų panaudojimas miežių pasėliuose.6. Žieminių rugių priešsėliai.7. Miežių auginimas alaus gamybai.8. Linų stiebelių spalvos ir jų vaidmuo nustatant stiebelių kokybę.9. Piktžolės linų pasėliuose ir jų naikinimo būdai.10. Žieminių rugių biologinės savybės, veislės ir vieta sėjomainoje.11. Dirvos paruošimas miežiams ir avižoms.12. Bulvių apsauga nuo ligų ir kenkėjų.13. Pašarinių morkų auginimo technologija.14. Cukrinių runkelių retinimas, suformuojant optimalų augalų skaičių hektare.15. Žieminių rapsų vieta sėjomainoje ir dirvos paruošimas.16. Žirnių auginimas grūdams.17. Linų stiebelių atsiklolėjimo požymiai.18. Rugių priešsėliai ir dirvos paruošimas.19. Cukrinių runkelių priežiūra.20. Pupų sėja ir priežiūra.21. Kukurūzų sėjos laikas, būdai, sėklos norma air įterpimo gylis.22. Žieminio rapso sėja.23. Įsėlių tarpinių kultūrų auginimas.24. Vasarinių miežių pasėlių priežiūra.25. Linų veislės, priešsėliai ir dirvų paruošimas sėjai.26. Žieminių rugių pasėlių priežiūra.27. Avižų tręšimas.28. Ankštiniai augalai ir jų reikšmė.29. Žieminio rapso sėjos laikas, sėklos norma ir įterpimas.30. Pašariniams runkeliams dirvos parinkimas ir vieta sėjomainoje.31. Pašarinių lubinų auginimas žaliajai masei.32. Linų tręšimo ypatumai.33. Dirvos paruošimas žieminiams kviečiams, auginamiems po dobilų, įvairaus piktžolėtumo dirvose.34. Vasarinių miežių biologinės savybės.35. Žieminių rapsų pasėlių priežiūra.36. Piktžolių naikinimas herbicidais bulvių pasėliuose.37. Dirvos parinkimas cukriniams runkeliams.38. Linų pluošto spalvos ir jų vaidmuo, nustatant stiebelių kokybę.39. Linų derliaus nuėmimo būdai ir tecnika.40. Žieminių rugių biologinės savybės ir auginimas.

41. Daugiamečių žolių pjūties terminai šienui ir jo ruošimo būdai.42. Avižų derliaus nuėmimas.43. Pupoms dirvų parinkimas ir paruošimas.44. Žieminio rapso auginimas ir naugojimas žaliajam pašarui.45. Bulvių pasėlių priežiūra: mechaninė ir cheminė.46. Linų sėja ir priežiūra.47. Kukurūzų sėja ir priežiūra.48. Curinių runkelių pasėlių priežiūra.49. Žieminių kviečių tręšimas.50. Vasarinių miežių priežiūra.51. Žirnių – mišinio nuėmimas grūdams.52. Žieminio rapso priežiūra.53. Kukurūzų biologinės savybės.54. Rudeninis ir pavasarinis dirvos dirbimas bulvėms.55. Cukrinių runkelių biologinės savybės ir rajonuotos veislės.56. Dobilų derliaus nuėmimas pašarui.57. Linų vieta sėjomainoje.58. Dirvos paruošimas žieminiams kviečiams, auginamiems po dobilų, įvairaus piktžolėtumo dirvose.59. Vasarinių miežių biologinės savybės. Augalų baltymų problemos sprendimai.60. Žieminių rapsų pasėlių priežiūra.61. Žieminių rapsų pasėlių priežiūra.62. Kukurūzų priešsėliai.63. Piktžolių naikinimas herbicidais bulvių pasėliuose.64. Dirvų paruošimas cukriniams runkeliams.65. Dobilų auginimas sėklai.66. Linų biologinės savybės, veislės ir vieta sėjomainoje.67. Žieminių rugių biologinės savybės, veislės ir vieta sėjomainoje.68. Miežiams bei avižoms dirvos paruošimas.69. Vikių – avižų mišinio sėja ir priežiūra, auginant grūdams.70. Kukurūzų sėja ir pasėlių priežiūra.71. Bulvių apsauga nuo ligų ir kenkėjų.72. Pašarinių morkų auginimo technologija.73. Linų vieta sėjomainoje ir rajonuotos veislės.74. Cukrinių runkelių pasėlio optimalaus augalų skaičiaus formavimas hektare.75. Kukurūzų sėja ir pasėlių priežiūra.76. Bulvių apsauga nuo ligų ir kenkėjų.77. Pašarinių morkų auginimo technologija.78. Linų vieta sėjomainoje ir rajonuotos veislės.79. Cukrinių runkelių pasėlio optimalaus augalų skaičiaus formavimas hektare.

80. Žieminių rapsų vieta sėjomainoje ir dirvos paruošimas jiems.81. Žieminių kviečių ligos ir priemonės prieš jas kovoti.82. Avižų reikalavimai dirvožemiams.83. Žieminio rapso priežiūra.84. Žieminių rugių auginimas žaliajai masei.85. Piktžolių naikinimas herbicidais bulvių pasėliuose.86. Pašarinių runkelių biologinės savybės ir veislės.87. Linų ligos ir kenkėjai, ir priemonių prieš jas naudojimas88. Ankstyvųjų bulvių auginimas.89. Pašarinių runkelių pasodų auginimas.90. Kukurūzų žaliosios masės nuėmimo laikas.

7. Miežių auginimas alaus gamybaiAlaus pramonei geriausiai tinka stambūs miežių grūdai (80 proc. grūdų ne mažiau kaip 2,5 mm storio), didelio daigumo (ne mažesnio kaip 95 proc.), krakmolingi (ne mažiau kaip 60 proc. krakmolo), mažai baltymingi (ne daugiau kaip 12 proc. baltymų). Gaminant alų iš šių reikalavimų neatitinkančių grūdų, susidaro dideli nuostoliai tiek pramonei, tiek žemės ūkiui, nes sumažėja ekstrakto išeiga ir pereikvojami grūdai, kuriuos sušėrus, būtų gauta papildomų gyvulininkystės produktų. Labiausiai alaus gamybai tinka dvieiliai vasariniai miežiai. Alui skirtų miežių negalima purkšti retardantais ir herbicidais, nes nuo jų blogėja grūdų kokybė. Alui daryti skirtų miežių standarte nurodyta baltymų ribinė norma –12 proc., nes didelis baltymų ekstrakto kiekis miežiuose, sudaro salyklo perdirbimo technologinių sunkumų.

11. Dirvos paruošimas miežiams ir avižoms Miežių ir avižų intensyvus auginimas priklauso nuo sėjomainos ir priešsėlių. Miežiams geriausi priešsėliai – kaupiamieji ir ankštiniai. Avižos gerai dera dobilienos atvartoje po žiemkenčių, joms tinka miežienos po kaupiamųjų. Pirmas etapas žemės dirbime – ražienų skutimas. Skutama rugpjūčio 1 – rugsėjo 15 d.. Jei prieš tai buvo auginami javai, skusti reikia 10-12 cm gyliu verstuviniais skutikais arba sėkliai suarti plūgais. Priklausomai nuo dirvos rūšies grūdų derlius didėja priemolio dirvožemiuose 7-12 proc., sunkaus priemolio – 16-17 proc., priesmėlio – 3-7 proc..

Antras etapas – arimas. Dirvos ariamos 20-25 cm gyliu verstiniais plūgais. Pirmiausiai reikia suarti skustas dirvas. Daugiametėmis piktžolėmis neužterštose dirvose tinka ankstyvasis arimas, su-dygus piktžolėms – arimus reikia kultivuoti arba skusti. Arimo darbai atliekami iki spalio 15 d.. Trečias etapas – priešsėjinis žemės dirbimas. Dirva pradedama ruošti pavasarį, kai normaliai pradžiūsta ir dirbama gerai trupa. Dirvų dirbimo pradžią nulemia dirvų būklė, fizinis subrendimas. Kuo sunkesnis dirvožemis, tuo atidžiau reikia parinkti dirvos ruošimo pradžią. Prie technikos padargų turi nelipti žemės ir neišversti blizgančios “dešros”. Labai svarbu prieš sėją žemės neįdirbti per giliai. Sunkūs dirvožemiai kultivuojami 8-10 cm gyliu išilgai ir įstrižai lauko, vidutinio sunkumo – 6-8 cm, lengvi – 4-5 cm, kad galima būtų įterpti trąšas, sunaikinti piktžoles ir supurenti dirvą. Geriausios sąlygos sėklai ir daigui dygti, kai dirva įdirbama kiek giliau negu sėjama. Blogai suartas ir piktžolėtas dirvas būtina 2-3 kartus kultivuoti agregatu su akėčiomis, gerai suartas – 1-2 kartus. Skirtingos mechaninės sudėties dirvožemiuose avižų ir miežių derlių lemia sėjos ankstumas. Sunkaus priemolio dirvožemyje miežių sėją suvėlinus savaitę, jų derlius vidutiniškai sumažėja 12 proc., lengvam priemolyje – 7 proc., priesmėlyje – 4 proc.. Ruošiant dirvas pavasarį, labai svarbu, kad kiekvienas laukas būtų kuo greičiau apsėtas. Priešsėjinis žemės dirbimas taikant intensyvią technologiją turėtų užtrukti ne ilgiau kaip 5-7 dienas. Apibendrinant priešsėjinio žemės dirbimo miežiams tyrimų rezultatus, išplaukia išvada, kad žemdirbiai turėtų vadovautis principu – dirvą paruošei ir apsėk, nesvarbu, kokią žemę dirbtum; priesmėlį, priemolį ar molį. Lengvose dirvose pavasarį žemę miežių sėjai reikia ruošti sunkiomis akėčiomis, o kultivatorius naudoti daugiametėmis piktžolėmis užterštose dirvose, kad jie savo nagais į paviršių išplėštų varpučio ir kitų piktžolių požemines dalis.

31. Pašarinių lubinų auginimas žaliajai masei Lietuvoje daugiausia auginama pašarinių geltonžiedžių lubinų. Tai labai vertingi ankštiniai augalai. Jie turi stiprią šaknų sistemą, todėl geba paimti maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių ir kitiems augalams neprieinamų junginių. Ant šaknų gausu gumbelinių bakterijų, fiksuojančių iš oro azotą. Tai baltymingi, derlingi, mažai reiklūs dirvai augalai. Pašarinių geltonžiedžių lubinų žalioji masė labai vertingas gyvulių pašaras. 100 kg žaliosios masės yra 13,9 pašarinio vieneto ir 2,1 virškinamųjų proteinų. Pašarui naudojama pašarinių geltonžiedžių lubinų žalioji masė. Siauralapiai lubinai yra vienmečiai aukštaūgiai žoliniai augalai. Vegetacija trunka 90-140 d.. Jie nalabai reiklūs šilumai. Sėklos pradeda dygti dirvai įšilus 2 – 4O C, pakenčia minus 5 – 6O C šalnas. Sudygsta per 6-12 dienų. Drėgmės jiems reikia daugiau nei kitoms rūšims. Yra išvesta mažai alkaloidų turinčių veislių, tinkančių gyvuliams šerti, tačiau jų pašarinė vertė daug prastesnė nei kitų lubinų. Geltonžiedžiai lubinai yra žemaūgiai, gausiai lapoti augalai. Šiltoje dirvoje sudygsta per 7-8 d., šaltoje – per 15-20 d.. Pakenčia iki minus 5 – 6O C šalnas. Mėgsta drėgmę, bet pakenčia ir sausras. Išaugina daug žaliosios masės, nupjauti gerai atželia, gerai auga nederlingose smėlio dirvose. Vegetacija trunka 110-150 d.. Pašarui naudojami žali bei silosuoti. Sėklose būna apie 40-50 proc. baltymų, 11-12 proc. cukraus, 5,5-6 proc. riebalų. Jos naudojamos koncentruotiesiems pašarams gaminti ir tinka visiems gyvuliams šerti. Baltieji lubinai išauga iki 1,5 m aukščio. Tai šiltesnių kraštų augalai. Geriausiai auga lengvo priemolio silpnai rūgščiose ar net neutraliose dirvose. Lubinai auginami lauko sėjomainoje. Geriausia lubinus sėti po žieminių rugių ar vasarinių varpinių javų. Toje pačioje vietoje juos geriausiai auginti kas 4-5 metai. Dirvoje jie sukaupia daug azoto, todėl yra geras priešsėlis kitiems augalams. Svarbu, kad dirbant žemę būtų išsaugota kuo daugiau drėgmės, sunaikinama kuo daugiau piktžolių.

Sėjant lubinus po piktžolėtų javų, nuėmus priešsėlį, 10-12 cm gyliu skutamos ražienos, akėjama, po 2-3 savaičių, kai pradeda dygti piktžolės, dirva ariama ariamojo sluoksnio gyliu. Gerai suartas ir nesupuolusias dirvas lubinų sėjai galima ruošti sudvejintomis smulkiomis virbalinėnėmis akėčiomis sėklos įterpimo gyliu. Lubinai tręšiami fosforo ir kalio mineralinėmis trąšomos pavasarį prieš dirvą ruošiant sėjai po 40-60 kg/ha veikliosios medžiagos. Sėjant tikslinga išberti 50-60 kg/ha granuliuoto boro superfosfato. Sėjamos stambios, švarios, gero daigumo sėklos. Prieš sėją jos beicuojamos 80 proc. TMTD (2,5-3 kg/l) ar fentniramu (3-4 kg/t). Pašarinių geltonžiedžių lubinų ekonomiškiausia sėklos norma priesmėlio dirvoje yra 150 kg/ha. Geriausiai sėti balandžio trečią dekadą. Lengvose dirvose lubinų sėklos įterpiamos 3-4 cm gyliu. Piktžolėms naikinti pasėliai purškiami herbicidais. Praėjus 2-3 d. po sėjos galima purkšti sinamizinu (0,5-0,7 kg/ha) arba prometrinu (1,2-1,5 kg/ha), o sudygusius – fuiziladu (2-3 l/ha). Akėti nerekomenduojama. Lubinus galima auginti ne grynus. Sėti galima geltonžiedžių lubinų ir avižų mišinį. Lubinus puola įvairios ligos, labiausiai išplitusi fuzariozė. Ji lubinų pasėlius gali visiškai sunaikinti. Kekerinis puvinys priklauso nuo meterologonių sąlygų. Liga greičiau plinta tankiame ir vešliame pasėlyje, kur ilgiau laikosi drėgmė. Lubinai gali sirgti stemfilioze, ceratoforoze, septorioze, miltlige, rūdlige, alternarioze, baltąja kojele, sklerotiniu puviniu, šaknų puviniu, diegavirte, filostikoze, bakterioze, virusinėmis ligomis. Kenkėjai Lietuvoje lubinams didelės žalos nepadaro. Augalus daugiau pažeidžia tik lubininis straubliukas, daiginės muselės, sprakšių lervos ir amarai. Svarbi apsaugos priemonė nuo visų ligų – lubinų liekanų užarimas rudenį. Negalima atsėliuoti. Visas agrotechnikos priemones būtina taikyti laiku ir tinkamai. Ypač svarbu laiku pasėti beicuotą sėklą. Didelę įtaką turi kultūrų kaitaliojimas sėjomainoje, žemės dirbimas, gera agrotechnika. Cheminės priemonės nuo kenkėjų Lietuvoje nenaudojamos.

70. Kukurūzų sėja ir pasėlių priežiūra Kukurūzai – vieni iš pagrindinių augalų. Iš grūdų malami miltai, daromos kruopos, krakmolas, etilo spiritas, dekstrinas, alus, gliukozė, cukrus, medus, aliejus, vitaminas E, askorbininė ir gliutamininė rūgštis. Iš stiebų, lapų ir iškultų burbuolių gaminamas popierius, linoliaumas, viskozė, plastmasė, anestetikai ir kita. Kukurūzų grūdai – puikus pašaras. Kukurūzai – ilgos vegetacijos augalai, todėl juos reikai pasėti kuo anksčiau. Jie jautrūs šilumai, todėl negalima sėti į šaltą ir šlapią dirvą. Jie gerai dygsta kai ariamajame sluoksnyje vidutinė paros temperatūra pakyla iki 10 – 12O C. Optimalus sėjos laikas yra gegužės pirmoji – trečioji dekada. Sėjos negalima vėlinti, nes vėliau pasėtų kukurūzų žalioji masė derliui sumažėja 9-13 proc., pablogėja jos kokybė. Sėklų įterpimo gylis priklauso nuo dirvos. Vidutinio sunkumo dirvose sėklas reikia įterpti 3-5 cm gyliu, lengvos mechaninės sudėties – 2-3 cm giliau negu sunkesnėse.Kukurūzai silosui sėjami 60 arba 45 cm tarpueiliais. Vidutinio vėlyvumo veislių vegetacijos pradžioje turi būti 350-400 tūkst. ha, o pasėjus po rugių, nuimtų žaliajam pašarui, 350-500 tūkst. ha augalų. Silosui auginamų kukurūzų pasėliui sėklos norma yra 70-75 kg/ha, žaliajam pašarui – 100-120 kg/ha. Kukurūzų derliui didžiausią įtaką turi pasėlio tankumas, mažiau – sėjos būdas.Svarbiausias kukurūzų priežiūros darbas – piktžolių naikinimas. Jos naikinamos mechaniniu ir cheminiu būdu. 5-6 d. po kukurūzų sėjos pasėlį reikia akėti lengvomis arba vidutinio sunkumo akėčiomis. Nepatartina akėti šlapių dirvų. Kai kukurūzai dygsta ilgiau, akėjama pakartotinai. Kukurūzams sudygus, kai išaugę 2-3 lapeliai, purenami tarpueiliai, akėjama skersai ir įstrižai eilučių. Tarpueiliai pradedami purenti, kai išryškėja sudygusių kukurūzų tarpueiliai. Purenti pakanka du kartus. Pirmą kartą purenami 8-12 cm gyliu. Augant kukurūzams, purenama sekliau ir siauresni tarpai, kad mažiausiai būtų pažeidžiama kukurūzų šaknų. Purenant tarpueilius, kultivatoriaus ir sėjamosios biržės turi sutapti.

Tinkamomis priemonėmis atlikus mechaninius pasėlių priežiūros darbus, galima apsieiti be herbicidų arba jų kiekį sumažinti iki minimumo. Piktžoles naikina dirviniai herbicidai – simazinas atrazinas. Jų veikimui įtakos turi dirvos ir oro sąlygos. Jie silpniau veikia sunkiose ir puveningose dirvose, efektyviau – lengvesnėse smėlio ir priesmėlio dirvose (pakanka 1-2 kg/ha veiklios medžiagos iš rudens arba pavasarį ruošiant dirvą pavasario sėjai). Šie herbicidai dirvoje veiklūs išlieka keletą metų.Tuo pačiu metu gali būti vartojamas ir linuronas (1,5-2,0 kg/ha). Taip pat vartojama 2,4 – D butilo esteris (0,3-0,4 kg/ha), 2,4 – D amino druska (0,6-1,0 kg/ha), 2M – 4Ch (1,5-2,0 kg/ha), bazagranas (1,0-2,0 kg/ha), dialenas (0,7-1,2 kg/ha), diamedas – D (1,0-1,5 kg/ha), mekopropas (1,0-1,5 kg/ha), agelonas (1,5-2,0 kg/ha), majazinas (0,8-2,0 kg/ha) ir jų mišiniai. Varputėtas lengvo priemolio dirvas, rudenį suarus ir nuakėjus, reikia nupurkšti 30 kg/ha NTA, sumaišius su simazinu – 2,5 kg/ha veikliosios medžiagos.

81. Žieminių kviečių ligos ir priemonės prieš jas kovotiŽieminiai kviečiai daug dažniau nukenčia nuo ligų. Jie neatsparūs pašaknio ligoms, juos smarkiai pažeidžia miltligė. Dažnai nukenčia nuo septoriozės, rūdžių, rečiau – kietųjų ir dulkiančiųjų kūlių.Pašaknio ligos – fuzariozė, ofiobolozė, cerkosporeliozė, hermintosporiozė.Fuzariozę sukelia Fusarium genties grybai. Fusarium culmorum – sukelia tuščiavarpiškumą, Fusarium nivale – pavasarinį pelėsį. Nuo pavasarinio pelėsio nukenčia kviečiai, kai daug prisninga ant neprišalusios žemės. Anksti pavasarį smarkiai pažeisti augalai, aptraukti pelėsiu, paruduoja ir gali žūti, silpniau pažeisti – blogiau dera.Ofiobolozę sukelia Ophiobolus graminis Sacc grybas. Būdingas ligos požymis – tuščiavarpiškumas. Liga plinta atskirais židiniais.Cerkosporeliozę sukelia cercosporella herpotrichoides Fron grybas. Ši liga dar vadinama stiebalūže. Stiebalūžė mažina derlių, blogina grūdų biochemines ir sėklines savybes. Ligos pažeisti pasėliai išgula ir nuostoliai dar padidėja.

Hermintosporiozę sukelia Hermintosporium sativum P. K. et B. grybas. Ši liga pažeidžia grūdus, daigus, šaknis, stiebus, lapus.Kad neišplistų pašaknio ligos, reikia taikyti agrotechnines priemones – tinkamas sėjomainų ir priešsėlių parinkimas, tręšimas organinėmis medžiagomis, saikingas tręšimas azotu, sveika sėkla, optimalus sėjos laikas ir pasėlio tankumas, piktžolių naikinimas. Svarbu sėklų beicavimas, tačiau tai apsaugo tik dygstančius ir jaunus augalus. Kviečiams bręstant beicų įtaka patogenams išnyksta. Sėklų beicavimas ir purškimas fundazolu (0,4-0,6 kg/ha) rudenį ant besikrūmijančių augalų kviečius apsaugo nuo pavasarinio pelėsio. Nuo cerkosporeliozės ir kitų pašaknio ligų žieminius kviečius būtina purkšti fungicidais pavasarį.Lapų ligos – miltligė, septoriozė, rūdys.Miltligės sukėlėjas Erysiphe graminis D. C. grybas. Išplitimas priklauso nuo oro sąlygų ir tręšimo azotu. Vešlius augalus pažeidžia greičiau. Liga sulėtina bendrą augalo augimą, stabdo šaknų ir stiebų vystymąsi. Padeda nuo ligos fungicidai, prieš pasireiškiant ligai – bailetonas (0,5 kg/ha).Septoriozę sukelia Septoria grybai. Liga pažeidžia kviečių lapus, stiebus, varpažvynius. Apsaugai naudojamas fundazolas ir bailetonas.Rudąsias kviečių rūdis sukelia Puccinia triticina Erikss. et Henn grybas; geltonąsias rūdis – Puccinia striiformis West grybas; juodąsias rūdis – Puccinia graminis Pers grybas; smulkiąsias rūdis – Puccinia simlex Erikss. et Henn grybas. Žieminiams kviečiams daugiausiai žalos padaro rudosios rūdys. Šių ligų išplitimą galima apriboti įterpiant pažeistas ražienas ir šiaudus giliai į žemę, kruopščiai naikinant varpinie piktžoles, purškiant pasėlius bailetonu.Kūlės – sukėlėjas Tilletia tritici Wint. Pažeistoje varpoje vietoj grūdo po lukštu išauga kūlių sporos. Padeda su šia liga kovoti kruopštus sėklos beicavimas. Dulkančias kūles sukelia Ustilago tritici Jens. Liga apninka plaukėjančius kviečius.

Taip pat žieminius kviečius pažeidžia kenkėjai – amarai, švedinės ir žaliaakės muselės, sprakšiai, tripsai.Amarai javus puola vasarą. Jie pažeidžia varpą ir lapus. Kovojant su šiais kenkėjais naudojami insekticidai. Fosfomido – 0,8 kg/ha, karbofoso – 1,2 kg/ha, metafoso – 1,0 kg/ha, fozalono – 1,0 kg/ha.Švedinių ir žaliaakių muselių lervos žieminiams kviečiams pakenkia nukrypus nuo optimalių sėjos terminų, per anksti juos pasėjus. Švedinių muselių lervos žiemoja žiemkenčiuose, pievų ir ganyklų varpinėse žolėse bei ražienose, sudygusių varpinių javų daiguose. Todėl būtina optimaliu laiku pasėti kviečius, laiku nuskusti ražienas, giliai suarti dirvas, naikinti piktžoles, pasėlius purkšti insekticidais. Kenkėjus galima visiškai išnaikinti naudojant efektyvias augalų apsaugos priemones.Sprakšių lervos pakanda žemėje augalų šaknis ir vidutiniškai sunaikina jų apie 3 proc.. laikantis agrotechnikos reikalavimų, naikinant varputį, sprakšiai mažiau pažeidžia augalus. Sėklą reikia beicuoti kombinuotais beicais: fenfuiramu, gemakeksamu, heksachlorbenzolu, heksatniramu.Ruginio tripso lervos kenkia varpoms. Iš pradžių jos minta žiedažvyniais ir žiedų dalimis, o vėliau – grūdų užuomazgomis. Žiemojantys tripsai naikinami skutant ražienas ir giliai ariant bei purškiant fosfamido arba fozalomo emulsija.

90. Kukurūzų žaliosios masės nuėmimo laikasLabai geras silosas būna iš pieninės – vaškinės brandos nupjautų kukurūzų. Juose jau būna susikaupusios beveik visos maisto medžiagos ir jie gerai įrūgsta. Vidutinio vėlyvumo vėlyvųjų veislių kukurūzus reikia pradėti imti rugsėjo mėnesį ir baigti rugsėjo pabaigoje, kol neprasidėjo šalnos.Žaliajam pašarui kukurūzai pjaunami nuo plaukėjimo pradžios iki žydėjimo.Lietuvoje auginami kukurūzų ir ankštinių mišiniai. Kukurūzų ir pupų, kukurūzų ir lubinų mišiniai imami, kai pradeda ruduoti apatinės ankštinių augalų ankštys.

LITERATŪRA

1. Čaikauskas V. Augalininkystė. (1995). – Vilnius: Mokslas.2. Dovydaitis V. Baltymingi pašariniai augalai. (1992).-Vilnius: Mokslas.3. Tindžiulis. Javai. (1986).- Vilnius: Mokslas.4. Petraitis V. Parankinė agronomo knyga: Intensyvios varpinių javų auginimo technologijos. (1987).- Vilnius: Mokslas.