V. Mykolaičio Putino eilėraščio „Ilgesys“ analizė

V. Mykolaičio Putino eilėraščio „Ilgesys“ analizė

Eilėraštis iš ciklo „Viršūnės ir gelmės”, kur minimos erdvės alegoriškai vaizduojamos kaip svarbiausi asmenybės dvasinio gyvenimo aktyvintojai. Kūrinio „Ilgesys” pavadinimas nusako dvasinę žmogaus būseną ir orientuoja skaitytoją į lyrinę autoanalizę.Žmogaus būties prieštaringumas ir dramatiškumas, jo blaškymasis tarp „viršūnių” ir „gelmių”, tarp idealaus dvasingumo bei fizinio gaivalingumo.Kaip žmogus gali rasti nusiraminimą, dvasios harmoniją?Vaizduojamas didelių erdvių kosminis pasaulis, juntamas visatos alsavimas. Eilėraštyje erdvė skyla į du priešingus, turinčius skirtingą semantinę reikšmę, polius -dangaus ir žemės.
Pagrindinis dangaus sferos elementas – s a u l ė, kurios raudonis, išsiliejęs į jūrą, tartum susijungia su „gelmių žibintuvų raudona liepsna” – lyrinio „aš” sielos bedugnėje blyksinčiais dramatiškų konfliktų ir prieštaravimų atšvaitais. Šioje erdvėje žmogus jaučiasi viešpačiu (tai patvirtina palyginimas „kaip aras”), tačiau neturi dvasinės ramybės, nepatiria palaimos būsenos. Lyrinių išgyvenimų, refleksijų kryptį nusako galvos, nusvarintos sunkios karūnos, kryptis – „žemyn”.Žemė – eilėraščio žmogaus ilgesio objektas. Šios erdvės elementų kur kas daugiau, tai pakalnių varpai, gelmių žibintai, jūra, pakalnė, žaliosios lankos, našūs dirvonai. Piešiamas meninis vaizdas yra labai tapybiškas. (Nors pooetas buvo daltonikas, tačiau spalvos jutimo, jos tonų turtingumo ir skirtybių pojūčio nestinga. Vadinasi, rašytojas gamtą matė ne vien tik pagrįstą žinojimu.) Dominuojanti žemės erdvės spalva -raudona: „žibintuvai raudona liepsna”, „saulė pasruvo raudonai”, „apliejo ugnim”. Tai dvilypė spalva, reiškianti tiek ge

erus, džiaugsmingus, tiek blogus, skausmingus dalykus. Matyt, tai galima paaiškinti dviejų šviesos ir šilumos šaltinių – saulės ir ugnies – ir kuriančia, ir naikinančia galia. Raudona spalva ne tik sujungia dangaus ir žemės erdves, bet ir paryškina kankinantį ilgesį, pažymėtą dramatiškumo ženklu. Raudoniui suteikiamos blyksėjimo, žvilgėjimo ypatybės, o „prigimtinės” žemės spalvos („miglota, žaliosios”) – ramios, lengvos.Saulėlydžio peizažas, susijęs su lyrinio žmogaus ilgesiu, gėla, sužmoginamas: „atsikvėpė žaliosios lankos”, dirvonai „lūkesčiu virpa”. Žemė suvokiama kaip gyva būtybė („nukrisiu ant tavo krūtinės”), prisigeria psichinio turinio, tapdama ryškesne vidinių bangavimų nešėja ir simboliu.Žemė – ne tik lyrinio „aš” ilgesio, meilės objektas, bet ir kūrybos šaltinis. Jaudinama, skaudaus ilgesio apimta siela verčia žmogų imtis kūrybos. Patvirtinama „skausmingoji” meno prigimtis.Eilėraštyje piešiamas tapybiškas saulėlydžio vaizdas, kuris jaudina lyrinį žmogų, regimas vaizdas „vvirpa, ir dega drauge” su juo. Nesunku pastebėti kūrinyje vidurdienio ir nakties/saulėlydžio opozicijas. Meilės, laimės jausmai siejami su tamsiuoju paros metu, gal todėl, kad nakties metas sugeba ištrinti, išblukinti realaus pasaulio ribas, priartinti žmogų prie idealaus pasaulio.
Kūrinyje dominuoja esamojo ir būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai, kuriais nusakoma lyrinio „aš” situacija ir dvasinė būsena, aplinkinio pasaulio vyksmas. Būsimojo laiko veiksmažodžiai (jų yra tik trys) išreiškia žmogaus fizinius veiksmus – artėjimą prie pasiilgtos žemės: „suglausiu sparnus ir n u k r i s i u&
” ir ateities dvasinę būseną: „skaudama gėla. gyvybės kaitra sužėrės”. Būsimojo laiko veiksmažodžių vartojimas rodo, jog buvimas žemėje dar nėra realus, o trokštamas.Jis ryškus visuose trijuose eilėraščio posmuose.Žmogus yra dvilypės prigimties, jaučiantis savyje ir žmogiškąją – stiprią žemės gaivalingumo ir vitališkumo – ir dieviškąją – dvasinio gyvenimo, svajonių ir kūrybos – galią. Jo dvilypumą atspindi buvimas ir blaškymasis tarp dviejų skirtingų erdvių. Savo būtį dangaus erdvėje lyrinis „aš” tapatina su aru. Palyginimas su paukščių karaliumi simbolizuoja pasiektą dvasinę laisvę. Ryšys su žemės erdve yra stiprus, emocinis, sąmoningai nesuvokiamas (tai rodo retorinis klausimas: „Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji”). Jis siejamas su liūdesiu, viso gyvenimo gėla.
Eilėraščio žmogus – dramatiško likimo asmenybė. Būdamas danguje, beprotiškai ilgisi žemės, o nusileidęs į ją nenurimsta, nepatiria lauktos palaimos būsenos. Gęstančios saulės žėrėjimas žmogaus ašaroj byloja, jog harmonija galima tik patenkinus abi prigimties puses tuo pačiu metu, o tai neįmanoma.
Lyrinis „aš” yra krikščioniškos pasaulėjautos žmogus. Maldos kalbėjimas suvokiamas kaip vienas iš bendravimo su materialiuoju pasauliu būdų. Kai sielą apima neviltis, tuomet dvasinės stiprybės ieškoma maldoje.
Eilėraščio žmogus yra meninės prigimties asmenybė. Skausminga meilė, ilgesys žemei jaudina sielą ir padeda kurti. Taigi kūrybos procesas, kaip ir meilė žemei, yra nepriklausomas nuo sąmoningų žmogaus pastangų dalykas.
Dvilypės kūrybingos prigimties žmogui nelemta patirti dvasinės harmonijos ja
ausmo, t. y. tuo pačiu metu patenkinti ir savo žmogiškąją, ir dieviškąją pusę. Tad jo situacija tarpinė, vadinasi, amžiams pasmerktas dramatiškam blaškymuisi, nuolatinės kaitos ir tapsmo būklei, ieškojimui.Gamta Putino simbolistinėje lyrikoje labai savita -ji nėra toji mūsų akimis regima gamta, o sufantazuotas gamtos kosmosas, lyrinio subjekto sielos atspindys. Gamtos požiūriu gelmės – tai krateriai, bedugnės, jūros gelmenys; žmogaus požiūriu „gelmės” – tai gamtiškoji žmogaus prigimtis, gyvybės jėga, chaotiškasis pradas.

Leave a Comment