V. Mykolaičio – Putino “Altorių šešėly” santrauka

ALTORIŲ ŠEŠĖLY

Romanas “Altorių šešėly”, pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad jis per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą , kiti skaitė kūrinį kaip paties Putino autobiografiją, treti gyrė romaną ir vertino jį kaip naują žingsnį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pats rašytojas prisipažino, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį “ kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio”. Tačiau Putinas neigė mintį, kad siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo.
Kūrinio pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto krryptį: visose trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi “altorių šešėly”. Romano laikas trunka aštuoniolika metų – nuo Vasario įstojimo i seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti prie jų – vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stoja prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu (ppavyzdžiui, Bairono Kainas ar Krėvės Šarūnas ir Skirgaila). Savo svyravimais, poelgių ir išgyvenimų analize, nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusi vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris negali prisitaikyti prie kunigų luomo nustatytų gyvenimo normų, bet jis negali ir ak

ktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, jį stipriai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias – grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Lietuvių literatūros istorijoje “Altorių šešėly” yra pirmas meniškai brandus psichologinis romanas.
Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo etapai.
Pirmoje dalyje “Bandymų dienos” vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Uždara, nuolat skendinti prieblandoje veiksmo erdvė(seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyvenimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti “sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę”: bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naaiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios prasiskleidimą bendraujant su dievybę, tačiau su nepasitenkinimu konstatuoja, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Kitų išstojimas, artimo draugo Varnėno, kurio Vasaris pasitikėjo ir gerbė, išmetimas iš seminarijos tik dar labiau nugramzdino jį į apatiją rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Katedros Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris pamato bažnyčioje, sužadina jam “mistišką idealo ilgesį”, o pažintis su
u Liuce sukelia drovumo bangą ir kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia pirmąjį eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl egzistencinių dalykų – bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai kreipiasi į sūnų “jūs, kunigėli”). Jautri psichika skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, vadinama “labirintu”, Vasaris pasijunta, tarsi skęstų į “nevilties bedugnę”.
Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio “Altorių šešėly” galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiu romanu.
Primoji romano dalis, kurioje užsimezga kunigo ir poeto konfliktas, baigiasi kunigystės laimėjimu. Atsisveikinimas su savo jaunystės ir prigimties vilionėmis virsta sunkia Vasario dvasine kova.
Antroje romano dalyje “Gyvenimas eina” Vasaris jau paskirtas į Kalnynų parapiją. Tapęs vikaru, jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, dalyvauja religinėse apeigose. Nuo savo entuziazmo greit atšąla pamatęs, kad jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi kunigu Platūnu, tik tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi kito kunigo Strimaičio politinė veikla. Vasaris jaučia, kad nesuartės su paprastais žmonėmis, nepajėgs jų vesti į aukštesnį gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų jis bėga į gamtą, kuri žadina meniškuosius poreikius. Su
usipažinus su baroniene Rainakiene, Vasariui atsiveria kitoks dvasinis gyvenimas. Dvaras “jį traukė kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę”. Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, pokalbiai su drąsia ir išsilavinusia baroniene pažadina jam savos vertės pajutimą, paskatina atviriau svarstyti kunigo ir poeto santykį. Nuolat išgyvendamas tai entuziazmą ir kūrybinį įkvėpimą, tai vėl grauždamas save, kad netinkamai elgiasi, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Kelionė į užsienį tęsti mokslų nutraukia Vasario ryšius su Kalnyno parapijos aplinka. Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų. Antros ir trečios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, atkurta Lietuvos valstybė. Vasaris baigė mokslus dvasinėje akademijoje, keletų metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.
Trečios dalies “Išsivadavimas” pradžioje matome Liudą Vasarį jau grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį, įgijusį filosofo daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Vasaris vengia religinių apeigų visaip išsisukinėdamas ir meluodamas, bet galų gale sutinka laikyti mišias nebuvęs išpažinties trejus metus. Atsinaujina santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kunigo Kimšos, artimo Vasario žmogaus, duktė, ir skaudžiai išgyvenęs jo
os savižudybę. Vasaris mato, kad kunigystė gali pražudyti žmogų, ir jaučia, kad jam taip pat gresia dvasinė katastrofa. Su kunigais susietas savo darbu (Vasaris dirba gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūra ir materialine padėtimi, jis nesiryžta iš karto nutraukti ryšių. Be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti geriausią, kaip pats mano, su kunigyste įgytą savo asmenybės dalį – gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą. Jo grožinių kūrinių pasisekimas skatina Vasarį ryžtis pragyventi vien iš literatūros darbo. Nauja Vasario draugė Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina kovoti su savo dvilypumu, Vasario išgyvenamus sielos disonansus vadina dvasios menkyste. Auksės paveikslas šiek tiek teziškas, ne toks gyvas kaip Liucės ar baronienės. Akivaizdūs ir jos tikslai: būdama veikli, ambicinga moteris, ji siekia žūtbūt suvaidinti Vasario gyvenime lemtingą vaidmenį, tapti jo mūza kelyje į išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas – “kas bus toliau?” – kreipia Vasario mintis į galimybę kurti šeimą. Tačiau Liudui labiau rūpi jo talento ir kūrybos likimas, dėl jų jis pasirengęs mesti kunigystę – ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas jam atrodo per ankštas, jis vis viena jausis atitvertas nuo tikrojo savo pašaukimo – kurti. Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui yra dvasinis gyvenimas. Romano pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta supranta savo egzistencijos prasmę: “Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.” Romanas baigiamas pareiškimu NN vyskupystės kurijai.
Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui, savistabai ir savianalizei “Altorių šešėly” laikomas psichologiniu, o dėl raiškos (stiliaus) – intelektualiu romanu. “Altorių šešėly” ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš tiesų buvo naujas žingsnis lietuvių literatūroje. Modernia anuo metu pasakojimo technika, aktualia problematika Putino romanas praaugo Antano Vienuolio, Juozo Grušo, Petro Cvirkos stambiosios prozos kūrinius.

Leave a Comment