V. Mykolaičio-Putino “Altorių šešėly”ištraukos analizė

Vincas Mykolaitis-Putinas-lyrikas, prozininkas, dramaturgas, literatūros profesorius.”Altorių šešėly”- žinomiausias psichologinis – intelektualinis romanas.

Šios ištraukos tema- žmogaus ir gamtos ryšys.
Segmento pradžia -aiškus veiksmo laikas:” Pagaliau pasibaigė pirmieji mokslo metai, laimingai praėjo egzaminai.” Pirmojoje pastraipoje skaitytojai supažindinami su
pagrindiniu veikėju-klieriku Liudu Vasariu. Tuoj pat pajuntame linksmą nuotaiką:..”Vasaris su džiaugsmu rengėsi važiuotu namo atostogų”.

Antroje pastraipoje trumpai apibūdinama veiksmo erdvė-seminarija, paniurę jos mūrai. Sužinome, kad ši diena – klierikų ilgai laukta, nes visi “degė noru kuo greičiau išsprukti iš tų paniurusių mūrų”. Ištraukos džiugią nuotaiką sustiprina Vaasario tėvas,”atvažiavęs parsivežti sūnaus, patenkintas ir linksmas, tarsi net pajaunėjęs”. Juk Liudas-laukiamas, nepaprastas svečias tėvų namuose.

Kitoje pastraipoje erdvė kinta. Rašytojo tapoma gamta siejama su Liudo Vasario išgyvenimais, jausmais, savijauta. Šis epizodas pradedamas fraze: “Toli jau pasiliko .bokštus”. Čia piešiami Liudo dvasiniai išgyvenimai: tolstant nuo seminarijos mūrų,”lengviau darėsi klieriko Vasario širdy ir šviesiau akyse”. Rašytojas, pavartodamas antitezę, paryškina dienos šviesą ir juodą sutaną.

Kitas segmentas-vidinė Vasario būsena.Ištrūkęs iš seminarijos Liudas pasijunta laisvas ,nevaržomas, nes” visas jo kūnas tarsi pavirto į vieną jutimą , o viisas dvasios gyvenimas į vieną jausmą”.Liudas “stačiai svaigo, jis negalėjo pakelti to jutimo ir to jausmo dydžio.Tai įrodymas, kaip veikėjas artimas gamtai, kaip jis pasiduoda gamtos pasauliui. Neatsitiktinai Gamta parašyta didžiąja raide.

Ištraukoje piešiamas gamtos vaizdas: miškai, ežerų krantai, kalneliai, kadagynai.Liudo akių ne

epatraukia peizažas, atskiri jo vaizdai. Jis dabar juto pačią Gamtą, pačią jos visumą”. Liudas junta gamtos visumą, kurią rašytojas išskaičiuoja:miškai, ežerai, žiogelių čirškėjimas, paukščių čiulbesys.

Kitose pastraipose Vasaris jaučiasi tarsi einąs iš tamsos į šviesą. Tokį
išgyvenimą personažas lygina su žmogaus,kuris ilgą laiką tūnojęs tamsoje ,”išvysta puikų vidudienio saulės nušviestą sodą”. Liudas šį jausmą lygina su kurčiojo būsena:”..jeigu kurčias staiga išgirstų šimtabalsę daugybės instrumentų simfoniją ,-jisai negirdėtų nei smuikų melodijos, nei violončelių raudos,..bet girdėtų didingą harmoniją, ir jau veržtųsi iš krūtinės širdis, pažadinta tų garsų didybės”.

Po jausmingų palyginimų Putinas apibendrina Vasario jausmus: ”Klierikas Liudas Vasaris .pirmą kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atbalsį visame savy.”

Kitas segmentas-Vasario vaikystės prisiminimai,kurie taip pat susiję su gamta. Keičiasi veiksmo laikas-nuklystama į praeitį,į kūdikystės diienas.Pirmą kartą šioje ištraukoje paminimas dangus:”O dangumi plaukė dideli baltų debesų gabalai”.Dar vienas Vasario vaikystės patyrimas- naktigonė miške , sukėlusi Liuduko “dvasioje pirmą jo gyvenime mistišką įspūdį” ir įdiegusi miglotą nuovoką,”kad gamtoj kažkas yra”.

Kitoje pastraipoje užsimenama apie klieriko dvasinį gyvenimą seminarijoje pirmaisiais mokslo metais. Per šiuos metus Vasario širdyje susikaupė tylus liūdesys ir gili rezignacija, todėl veikėjas paniręs ”į giedrią vasaros gamtą” jaučiasi apimtas nuolankumo.

Ilgiausioje teksto pastraipoje pasakotojas vaizduoja seminarijos gyvenimą, formavusį Vasario pasaulėžiūrą: “jam nuolat buvo kalbama. klusnumą”. Tačiau ištraukoje suspindi šv
viesa, atsiranda spalvų ir džiaugsmo pasaulis. Veikėjas tai jaučia paniręs į gamtos visumą. Šiam dvasios pakylėjimui atsiranda priešprieša- išgirstame veikėjo proto balsą: “vis tiek visa tai ne tau.”.Vasaris savęs klausia:”Dėl ko?Kam?” Tačiau atsakymo neranda, nes širdis tyli.

Kitame segmente- gilus Liudo dvasios vingis:”Klierikas. verkęs verkęs”.Veikėjas apimtas nevilties.

Naujoje pastraipoje veiksmo laikas- dabartis. Čia laikas sukonkretintas –namas: ”Į savo kaimą jiedu įvažiavo jau temstant.” Piešiami gamtos, kaimo vaizdai. Liudas stengiasi įžvelgti gimtuosius namus. Regime kalnelį, aukštus medžius. Atsiranda daugiau veikėjų: pasirodo Liudo motina, broliai, seserys. Tekstą pagyvina trumpas dialogas. Veiksmo erdvė kaskart vis labiau sukonkretinama- troba, vėliau – seklyčia.

Paskutinėje pastraipoje minimas laikas- naktis. Ji baigiama veikėjo pirmąja naktimi tėviškėje. Liudo miegas lyginamas su “ramiu kūdikio miegu”. Juk gimtieji namai žmogų apgaubia šiluma ir ramybe.

Lietuvių literatūroje greta K. Donelaičio, Vaižganto, Krėvės iškilo V.Mykolaitis-Putinas, puikiai sugebėjęs atskleisti glaudų žmogaus ir gamtos ryšį. Ši ištrauka tai dar kartą įrodo.

Leave a Comment