SPALIS
Tavo paletėj visoki dažai.Liepas ir beržus prie kelio,Klevus ir kaštonus pakiemiaisGeltonai, rudai ir raudonai paišai,O dangui nesigaili pilkoSu mėlynom properšomIr šitais lengvais debesėliais Iš balzgano šilko.Pro juos į pakalnės šešėlius antaiDar spindulius saulėsKur ne kur barstai.
Dėkoju tau, spali,Už tuos stebuklingus dažus,Kad, baigiantis mano šių metų kelionei,Palydi mane į tamsą ir šaltįŠviesiai nusiteikęsIr toks gražus!
Eilėraštis nėra ilgas, jis sudarytas iš dviejų strofų, kurios yra ne vienodo dydžio. Pirmoje strofoje piešiamas rudenėjančios gamtos vaizdas. Daug rudeniškų spalvų:
„Tavo paletėj visoki dažai.Liepas ir beržus prie kelio,Klevus ir kaštonus pakiemiaisGeltonai, rudai ir raudonai paišai”.
Geltona, ruda ir raudona spalvos dominuoja žemėje, o danguje dominuoja rudeška melsvai pilka spalva:
„O dangui nesigaili pilkoSu mėlynom properšomIr šitais lengvais debesėliais Iš balzgano šilko”.
Pagrindinė eilėraščio mintis yra tokia: gyvenimas yra gražus ir šviesus, tačiau neišvengiamai grėsmingas ir turi nežinomą baigtį. Nežimybė kelią nerimą. Lyrinis „aš” tarsi kreipdamasis tiesiogiai į „Saplį”, kreipiasi į nežinomą gamtos jėįgą. Ta nežinoma gamtos jėga galėtų būti Dievas. Lyrinis „aš” yra keliautojas, keleivis: „Kad, baigiantis šių metų mano kelionei, palydi mane į tamsą ir šaltį”. Šis keleivis keliauja per žemę ciklišku ratu: „Į tamsą ir į šaltį”. Tai nuoroda į žmogaus gyvenimo pabaigą. Ruduo pereina į žiemą – metų pabaigą. Ruduo simbolizuoja žmogaus gyvenimo brandą, artėjančia senatvę, neišvengiamai artėjančia mirtį. Tai yra parabolė tarp žmogaus ir gamtos gyvenimo. Gamtoje viskas cikliška. Amžinai besisukantis gyvybės ratas vis kartojasi – po pavasario ateina vasara, po rudens – žiema. Gamta pavasarį vėl atgimsta, sužaliuoja, o žmogaus gyvenimas tiesiškas – visas gyvenimas tai ėjimas link mirties. Po mirties tik nežinomybė.
Eilėraščio strūktūra, tai žmogaus, kaip šio gyvenimo keleivio egzistancijos priešprieša: šviesa ir tamsa.