V.Krėvė “Raganius”

“Grigas įėjo pirkion, atsiduso, nusivilko kailinius, pakabino ant kablio, vėl sunkiai atsiduso ir atsisėdo stalo gale.Išsitraukęs iš užujuostės krepšį ir pypkę, ilgai, iš lėto kimšo taboką. Prikimšęs pypkę, užrišęs krepšį ir užkimšęs jį už juostos, ilgai, vis dūsaudamas, skylė pintį. Užrūkęs ėmė papsėti, tirštus leisdamas dūmus ir nei žodžio nepratardamas. Žmona, kuri jau seniai išmoko iš elgsenos atspėti ne tik jausmus, bet ir vyro mintis, pajuto, kad kažką negerą Grigas slepia savo širdy.Sustabdžius ratelį, sudėjus rankas ant kelių, neramiu žvilgsniu sekė vyro judesius. Grigas, atrėmęs alkūne stalą, parėmęs pasmakrę, papsėjo tylėdamas. – Ko tyli? – neiškentė Grigienė. – Sakyk jau… Grigas nusispjovė, nusišluostė marškinių rankove lūpas ir padėjo pypkę ant stalo kampo.”

V.Krėvės apysakos “Raganius” pavadinimas visą dėmesį koncentruoja į vieną veikėją – raganių Gugį, su kuriuo susijęs visas kūrinio veiksmas, netiesiogiai nuo jo priklauso ir kiti kūrinio veikėjai, jų poelgiai ir išgyvenimai. Ištraukos pradžioje konkretizuojamas veikėjas – Grigas. Autorius kasdieniško, įprasto gyvenimo detalėmis išreiškia jo būseną. Dinamiškas judesys: “įėjo, atsiduso, nusivilko, pakabino, vėl atsiduso ir atsisėdo” – tai tarsi neramumo, susirūpinimo ar net sielvarto, prieštaringų minčių užuomina. Jaučiamas delsimas, kyla nežymi įtampa. Veikėjas, tarsi kažko laukdamas, vis tyli. Jis prisikemša pypkę ir užsirūko, taip atitraukdamas dėmesį nuo savęs ar bent jau norėdamas tai padaryti. Tyla vis labiau slegia, keldama nepaaiškinamą smalsumą. Pasirodo kitas veikėjas – Grigo žmona. Autorius iškart ją apibūdina kaip nuovokią, suprantančią ir be žodžių moterį. Nuojauta – labai svarbus šios scenos bei visos apysakos elementas. Nujausti “kažką negerą” – morališkai pasiruošti galimam smūgiui…

Moteris nutraukia savo darbą – sustabdo ratelį, ir “neramiu žvilgsniu seka vyro judesius”. Šiuo momentu ir autoriaus žvilgsnis nukrypsta į Grigą: jis sėdi, “pasirėmęs ranka pasmakrę”, ir vis dar tyli. Staiga įtampa atslūgsta, nutraukiama tyla – nugali Grigienės smalsumas: “- Ko tyli? – neiškentė Grigienė. – Sakyk jau…” Grigas, padrąsintas, tarsi gavęs leidimą kalbėti, nusiramina – jis pasidalins šia slegiančia našta su artimu žmogumi, leis lengviau atsidusti savo širdžiai. Ištraukos erdvė – daiktiškas pasaulis, artima namų aplinka. Čia nėra nieko svetimo. Piešiamas Lietuvos kaimo pirkios vaizdas, įprasta kaimiečio buitis. Bet visa tai neakcentuojama, dėmesys sutelktas į vidinį pasaulį, nerimą keliančias mintis. Neminima nerimo priežastis – įvykis, taip sukrėtęs Grigą, lieka užkulisiuose. Tyla, įtampos augimas, nerimo šešėlį dar labiau sutirštinantys tabako dūmai – viskas yra tarsi šydas, pro kurį negali prasiskverbti žodis. Aplinką, joje esančius žmones ir daiktus gaubia paslaptis…ir abejonė… Daiktai: stalas, pypkė, ratelis tarsi dalyvauja šioje žmogaus dramoje. Autorius pasitelkia materialaus pasaulio elementus, kad galėtų išreikšti žmogaus būseną. Stalas – Grigo atrama, pypkė – tai tarsi Grigo pyktis, įsiliepsnojantis ir atslūgstantis, ratelis ir Grigienė – žmogaus rankos, suaugusios su darbu: Grigienė sunerimsta – ratelis sustoja. Ištraukos laikas tarsi sustingęs, pilnas laukimo. Šį įspūdį sustiprina nesibaigianti ir pragaištinga tyla. Taip pat ir paslaptinga, truputį niūri, bauginanti nuotaika… V.Krėvė – rašytojas, suteikiantis ypatingą reikšmę detalei, judesiui ar žodžiui. Tai teikia jo kūriniams neįprastų kūrybinių spalvų ir atspalvių…