Užuovėja – novelių romanas

UŽUOVĖJA – novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus.
Užuovėjos probleminis centras – lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M.Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime- gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas- nukloti žemę savo šeešėliu- visur ir visada. Pagrindinė mintis- Žmogus daug praranda prarasda mas ryšį su žeme, su namais . Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra.
M.Katiliškio kaimas gyvena bendrais rūpesčiais, kolektyvine išmintimi, gamtos, net kosmoso ritmu. Senieji kaimo žmonės natūraliai priima pastovią amžinybės rato tvarką. Tačiau jaunoji karta jau ardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir veržiasi į naują laiko sąmpratą. Su žiema pasibaigęs metų ciklas palieka viltį sulaukti pavasario, tačiau ar pajėgs žmogus įsilieti į gamtos darną taip, kad galėtų paasakyti, kaip pasako rašytojas apie savo vaikystės kaimą:,,Viskas savo vietoje”.

Ryšys su žeme. Tik ryšyje su žeme žmogus įsiamžina. Pavasario novelės – šviesios, vasaros – brandžios, ruduo – niūresnė nuotaika. Rašymo stilius primena eilėraštį. Žmonės pavaizduoti idiliški.
Svarbiausia jausmas. Jausmus išreiškia per darbus ir ga

amtos apraiškas. Jausmas pirmiausia išgyvenamas gamtoje, o paskui žmoguje. Tai, ką jaučia, ne visiškai turi savo pavadinimą. Išgyvenimai išsakomi per gamtą, jausmas ateina ne iš žmogaus, o iš gamtos. Viskas, ką rašo, yra tik prisiminimai. Debesys – priemonė, padedanti nusikelti į prarastą laiką. Atpažinimo momentas yra tik jausmas, laikų susidūrimas. Iš debesų išplaukia praeities kaimas, žmonės. Debesyse yra atsiminimai. Iš to atpažinimo išplaukia gyvenimo prasmė. Viskas, kas vyksta, nepraeina be pėdsakų. Gyvenimo prasmė: dirbti žemę, su ja susigyventi ir ką nors palikti, kad ir šešėlį. Praranda ryšį su savo žeme, namais. Mirtis – dalis gyvenimo prasmės. Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą.
****************************************************************************************************
Jei kam nors ateitu į galvą mintis sudaryti lietuviu dailiosios prozos žemėlapį, tai pastebėtu, kad Lietuva atskiru jos daliu gyventoju li-teraturinio pavaizdavimo požiūriu tėra labai reetai apgyvendintas kraštas. Gausiausios literatūriniu gyventoju sritys būtu Dzūkija su Vinco Krėvės realistiniais ir legendiniais personažais; maža dalis Rytu Aukštaičiu su Vaižganto kovotoju dėl kultūros Grande Armėe ir Pulgio Andriušio tauragniškiais lyrikais; Žemaitija su Valančiaus siuvėju Palangos Juze/ ubagu Paulavyčia ir Žemaitės Gumbais/ Gum-bienėmis bei Petru Kurmeliu buitinio kankinio poza. Tai ir beveik viskas. Didžiuliai mūsu krašto plotai tebedirvonuoja. Ištisi kaimai/ slepiantys savyje nesuskaičiuojamus tradicijos lobius/ tebelaukia autentisku savo vaizduotoju, kokie yra buvę Donelaitis, Valančius/ Zemaitė, Vaižgantas praeity ir Vincas Kr
rėvė arba Pulgis Andriušis šiandien/ ištikimai vaizdavę arba tebevaizduoją savo Stamm nnd Landschctft.
Paskutinėmis 1952 metu dienomis išėjusi Mariaus Katiliškio Uzuo-vėja (Marius Katiliškis, Užuovėja, Chicago: Terra/ 1952)/ kurią mes is anksto norėtume pavadinti šiaurės Lietuvos kaimo buities freska (pats autorius jokios žanrinės antraštės neduoda), literatūriniais gyventojais kolonizuoja naujus plotus – Siaurės Lietuvą. Tiesa, pa-vaizduoįį sį stambiu ūkininku ir alaus kraštą su jo temperamentin-gais gyventojais mėgino ir kitas rašytojas – Petras Rimkūnas Kiemė-nu kamie. Rimkūno idėja buvo panaši į Katiliškio. Bet jo knygą su visais personažais pražudė netikslingas metodas. Rimkūno žmonės, kaip ir Katiliškio, imti iš tikrovės, iš Šiaurės Lietuvos kaimo buities; bet knygįskai romantizuoti bei perrengti, neišlaikė nė keletos metu bandymo.
Tose pačiose apylinkėse/ tame pačiame Siaurės Lietuvos peizaže Katiliskis pastatė savąjį Gružiškiu kaimą, kurį/ vaizdingai tariant/ galėtun-ie vadinti centriniu Uzuovėjos personažu. Katiliškio kaimui Jau dabar galima pranašauti ilgą egzistenciją/ atkaklu priešinimąsi
15—894 iaiko smūgiams ir atitinkamą vietą lietuviu literaturos geografiijoje bei istorijoje.
Kaip estetinės tikrovės kūrėjas, Katiliškis įvykdo kone visas sa-lygas jos egzistencijai užtikrinti. Laiko/ vietos/ tradicijos ir apskritai kolorito santykiai – rūpestingai išstudijuoti ir autentiška literatūrine forma išreikšti. Nuo pat pirmo knygos puslapio kiekvienas daiktas pradeda savo gyvenimą ir kalba savo kalba. Ir žmonės, ir medžiai ir gyvuliai – viskas čia turi savo raison d’etre, savo istoriją/ savo aplinką bei pr
riežastis/ kurios juos išugdė ir nulėmė ju likimą. Visi daiktai yra gyvi savaime/ ne autoriaus žodžiuose. Viskas egzistuoja laike/ metu laike^ peizaže, tradicijoje bei socialinėje kondicijoje. Au-torius sau pasilieka tarytum orkestro dirigento uždavinį/ pabrėž-damas kai kuriuos akcentus, liepdamas medžiams rūsČiau sušlamėti arba vasaros nakčiai suspindėti visais savo pirštu deimantais ir apy-rankiu auksu. Ir visa tai Katiliškis pasiekia, sakytume, gana pa-prastu būdu – ištikimybe ir pagarba savo medžiagai ir siekiamo tikslo kuklumu: atgaivinti išgyventos buities fragmentus.
Kaimo buities pažinimu mažai kas, išskyrus Pulgį Andriusį, ga-lėtu lygintis su Katiliškiu. Jo pažinimas yra visapusiškas, esmingas, nes jis lygiai gerai žino, kaip anksti rytą pakyla vyturys nuo grumsto ir kokia linu merkimo technika. Jis viską pažįsta nuo sėklos iki žel-mens/ nuo želmens ligi varpos, nuo varpos ligi duonos, nuo laŠo iki ežero. Specialiai tektu pabrėžti ūkio darbu, liaudinės meteorologijos ir gamtinio kalendoriaus pažinimą, – kalendoriaus, kuris sudarytas pagal labai komplikuotą atmosferiniu pasikeitimu, žemės ūkio dar-bu ritmo, javu sėjos, žydėjimo ir pjūties koordinavimo principą. Buities pažinimo prasme Katiliškio Užuoveja yra epochos dokumen-tas. Ir nežiūrint visos šios buitinės dokumentacijos, Katiliškis išlieka esmingai antinatūralistinis rašytojas. Dokumentiškai tikslios buities smulkmenos Užnovėjoje rodomos žmogaus perspektyvoje. Daiktu ir žmoniu vizijos formą ir mintį nulemia per visa knygą srauniai fre-kanti tikrovės pagražinimo idėja, kuria ta
aip pat remiasi ir autoriaus/ kaip žmogaus vaizduotojo, humanizmas.
********************************** AS RASHIAU NUO CIA************************************
Užuoveja susideda iš dvylikos atskiru epizodų, sujungtų vadinamojo “novelių romano” principu. Novelinio romano terminas Čia ne-blogai tinka, nes jungtis čia yra daug realesnė ir tvirtesnė negu klasiškuose Boccaccio ar Chaucerio pavyzdžiuose. Uzuovėjoje ir Iaikas, ir vieta, ir personažai sudaro nedalomą visumą. Tik veiksmas su-skaldytas į dvylika savarankišku židiniu. Atskiru epizodu tarpusavio jungtis yra natūrali, ne dirbtinė. Jie ribojasi ir santykiauja vieni su kitais kaip sodybos, kaip žmonės kaime, dalyvaudami bendrame veiksme ir netrukdydami vieni kitiems savarankiškai gyventi.
ĮŽanginiame epizode “Lietus” šios knygos istorijų pasakotojas grįžta į seniai belankytą gimtąjį Gružiškiu kaimą. Kelyje sutiktas senas ūkininkas (vienas iš Užuovėjos personažu) pasakoja, kas jam nesant kaime atsitikę, – visa tai/ kas paskui bus plačiau papasakota tolesniuose knygos epizoduose.
Taigi kiekvieno atskiro epizodo ar novelės ašį sudaro fonas (dar-bas, metu laikas) ir įvykis, dažniausiai anekdotas, iškeliantis vieną kurį knygos heroju į pirmąjį planą. Ir šia proga pastebėtina, kad tokie anekdotai realioje kaimo buityje yra labai reikšmingi kaip žmoniu chrakteristikos priemonė. Dažnai visa žmogaus individua-lybė kokių nors pasakojimu tesiremia.
Pirmosios novelės “Polaidis” temos yra priešpavasaris, kaimo žmogaus santykis su žeme, alaus darymo epopėja ir ūkininko rnirtis. Siužetas – senojo Dryžos mirtis bundančios žemės ir alaus darymo fone. Visas Šitas temas autorius vysto kontrapunkto principu, pakai-tomis derindamas alaus gaminimo, žmogaus rmrties ir gamtos pras-mės žemės kurmiui motyvus. Alaus darymą Katiliškis šioje novelėje paverčia poezija, kulto dalyku, apeigomis, su būtina siam reikalui rimtimi ir iškilmingumu. Ir čia autorius nesigailėdamas smulkmenu pasakoja šventą alaus darymo epopėją, kurios veiksmui kylant, gęsta ir miršta žmogus – senas ūkininkas Dryža. Jis nukrinta kaip vešlaus, ramiai ošiančio medžio šaka/ beveik nepastebimai – tokia inertiska ir nuo senu senovės susigulėjusi kaimo buitis. Mirtis – tai lyg žemės traukos padarinys – žemės/ su kuria reikia gyventi nuo pat lopšio. Dryžos lūpomis Katiliškis išdėsto visą savo žemės filo-sofiją, tiksliau sakant, mistinį santykį su žeme, mūsu literatūroje tapusį tradiciniu reiskiniu: taip santykiauja Vaižganto, Krėvės ir Pulgio Andriušio žmonės. Katiliškio džiaugsmas yra nusivalymo žeme džiaugsmas. (Panašios prasmės turėjo ir Vaižganto maldos žemei). Vienoje “Polaidžio” vietoje Katiliškis pasakoja, kaip žemė tampa nuosavybe.
Vėjas judino slenkantį ūkininko sesėlį, jis ėjo vis didyn ir keliavo į tolį, ir pagalvojo Juozapas Dryža, kad nėra gal pirsto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šimtą kartu jo šešėlis. šimtą kartu vasaros rytais, kada jis ilgas taip, kaip vakare. Ir vidudieniais, kada jo tik trys pėdos. Ir ūkanose ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsniu sukeltas slamesys,
kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės. Tuo būdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu. Savo šešėliu nuklostyta, nuciupinėta pirstais, nuletenta naginėm iškilota kas metą į saulės sviesą (p. 26). “^”em,
“PoIaidis” – vienas stipriausiu Užnovėjos fragmentu, savo menine pusiasvyra bei intensyvumu paliekantis neišdildomą įspūdi
“Nedermėje” Katiliškis duoda Gružiškiu kaimo bendruomeninio • • gyvenimo vaizdą (visas kaimas dalyvauja vyskupo sutikime) bet ir čia siužetsnį centrą užima anekdotas – VaitiŠkio sūnaus Stepo nelai-• mingos prakalbos istori]a. 5is epizodas labai svarbus konstrukty vistiškai – kaip įvesdinantis tolesniu fragmentu personažus Pasi-naudodamas kaimo susirinkimu/ autorius keliais bruožais duoda atvykusiuju charakteristikas/ kad paskui, reikalui esant, galėtu kal-bėti kaip apie pažįstamus žmones. Tačiau centrmė novelės tema yra pusinteligenčio tragedija tarp kaimo žmoniu. Kaimiečiai būna be galo žiaurūs ir neatlaidūs savo sios rūšies sūnums palaidūnams, nors jie patys ir nebūtu kalti dėl savo likimo. //Neištikimybės” kaimui neužmirsta net tėvai. Toks yra ir ,/Nedermės” herojaus Stepo likimas.
^Pupžydyje” Katiliškis rodo naują mūsu literatūroje seniai išny-kusios degutininko profesijos tipą. Degutininko nesekm^ miestelyje autorius išnaudoja bažnyčios tarno Levuko portretui ir vasarinio darbymetės turgaus tustumos aprašymui. Tas aprašymas ir tas port-retas – vieni is geresniuju visoje knygoje. Visas savo nesekmes mies-tely-je ir namie Lapeika nusiplauna švento Jono nakties orgijoje, kuriai jis kaip tik ir paaukoja nelaimingąjį degutą. Uždegtas ant kalvos, jis yra jau džiaugsmo versmė. §ią kaimietišką švento Jono nakties bakchanaliją Katiliskis vaizduoja nepaprastai subtiliai. Rea-listinė/ pilnakraujė butaforija, kaip senuju flamandu paveiksluose, suderinta su džiaugsmo ir nakties spalvomis/ kurios pablykšta nuo Šviesos ir linksmybės.
^Kaitroje” pasakojama senio Vaitiškio/ pavėžinusio anuomet šių noveliu pasakotoją į Gružiškes, istorija/ kuri jo vos nesuvede su nasle Miklosiene. Fonas – karštas vasaros vidudienis, kuomet šešėlis guli po koju, kaip švarkas nuslydęs nuo peciu/ arba/ tiksliau sakant du tokie vidudieniai. Pirmame užsimezga/ o antrame/ po treju metų atsimezga novelės intriga. Taigi/ jauna moteris pagimdo vaiką ir po keliu dienu pabėga/ nė savo vardo nepasakiusi, kūdikį palikdama jo gimimo liudininkams – seniui Vaitiškiui ir naslei Miklošienei Seniai vaiką augina kaip savo ir jis tampa vieninteliu Jų senatvės džiaugsmu. Bet po treju metu/ lygiai tokią pat karštą vasaros dieną, atvyksta kūdikio tėvai ir nutraukia šią idiliją. Novelės siužetas pats anekdotiškaiusias ir mažiausiai įtikinantis visoje knygoje. Tai yra visiems Žinoma ir net banali istorija. Bet ir šitokiam pasakojime .Katiliškis moka įtikinti/ sudarydamas tikrovės iliuziją ir parodyda-
kaimo Žmogaus inertišką humanizmą. Pati novelė turi konst-ruktyviniu scena su vaiko tėvais, nors ir patenkina skai-tytojo alsumą/ kenkia kūrinio visumai kaip ardanti novelinio iksmo vienybę ir netęstinumo principą. Po to būtu galima jau tęsti . ggĮo; leisti Vaitiškiui su Miklošiene dalyvauti tėvu vestuvėse ir 11 Įvedus minėtą sceną, sumažėja ir novelės įtikinamumas/ nes šia scena tarytum norima pabrėžti/ kad taip tikrai buvo.
Atuorėtis” ištisai skirtas vasaros nakties blūdo Siaurės Lietuvos kaime tapybai. Iš esmės groteskinį dalyką Katiliškis vaizduoja/ ypač pirmojoje pusėje, puikiai. Pro trumpos vasaros nakties tvaiką tūks-tančiais balsu prabyla nesuskaitomu buities elementu simfonija. Visus juos neša ir jungia nuostabi vasaros nakties gamta. /,Atuorė-tyje” išryškėja dar vienas teigiamas autoriaus bruožas – sugebėjimas parodyti smulkmenas/ nestabdant novelės veiksmo.
/,Linarūtė” dėl savo charakteriu ryškumo priklauso geriausiu kny-gos fragmentu grupei. Spalvingose linarūtės dekoracijose ir vėliau pabaigtuviu triukšme vykstanti Kaziunės ir Pranio piršimo tragi-komedija finale suskamba dramatiškais tonais. Atomazga – logiška ir teisinga. Nei socialinė neteisybė, nei žmoniu panieka nesunaikina gyvu organizmu siekimo realizuotis. Ūkininko Dargužio savanau-diskumu uždegta ugnis Pranio ir Kaziunės gyslose ne tik kad sujun-gia tuos du žmones, bet jos pakanka (simboliškai) ir daržinei su-deginti.
«Apynojuje” vaizduojamas keliaujantis prekybininkas EliJa. Tai ^istiskas klajūnas žydas/ kuris senojo Lietuvos kaimo peizaže buvo Ygiai toks pat savas ir neišvengiamas/ kaip medis pakluonėj arba ^yzius pakelėj. Katiliškis čia rodo turbūt vieną iš paskutiniu Šios rusles ^zemplioriu, nes šie spalvingi žmonės išnyko pas mus apie u “^tus. Populiariausią lietuviu literatūroje tokio žydelio tipą ^ave Vincas Krėvė ^Silkėse”. Tai Kušlius. Krėvė/ atrodo/ bus išsėmęs ne visas galimybes tokį žmogu pavaizduoti. Krėvės personažas ‘ra vlI’t^s savotiska taisykle, nes jis yra tikresnis ir pilnesnis už bet 1 ^31^ egzemplioriu. Katiliškio Elija yra ne tik profesinis, bet ir ologmis Kušliaus giminaitis. Abieju likimai panaŠūs. Ir vienas,
ir kitas žmoniu pajuokiami ir niekinami. Skirtumas čia tik tok Krėvės personažas yra gyvas žmogus, o Katiliškio – autorn schema. Krėvė žiūri į Kušliu humanisto akimis ir rodo jį kain ~ gu. Katiliškiui, kaip ir jo vaizduojamiems kaimiečiams/ rodos galvą neateina, kad Elija turėtu savo asmeninį gyvenimą, kad b’t kieno nors mylimas ir kad visos tos pajuokos galėtu būti jarn ska džios. Tiesa, Elija parodytas kaimo žmoniu pasakojimu Šviesoįe i dvasioje.
Tokiuose pasakojimuose nesiskaitoma su logika ir dar mazian paisoma psichologijos. Bet vis tiek juk autorius norėjo sukurti eyva žmogu. Jis tik nesurado tinkamos perspektyvos/ kurioje gyvas žmo-gus galėtu gyventi netikrose istorijose. Mūsu galva/ šioje novelėje dekoracijos yra vertingesnės už patį vaidinimą/ ir pats Elija tėra geras kostiumo eskizas Elijos personažui.
Kalvio Elyzo portretas «Kūlėje” yra vienas iŠ labiausiai pasise-kusiu visoje knygoje. Nepaprastai tiksliai pagauta šio visur esančio, visLį laukiamo/ bet visur ir visiems svetimo žmogaus psichologija. Elyzas yra ypatingos rasės žmogus, gyvenantis kaime, bet niekuo-met netampantis kaimiečiu. Neturėdamas nei savu namu/ nei pra-eities, nei pagaliau ateities/ jis aistringai gina momento džiaugsmą/ nes bėganti diena yra jo gyvenimo prasmė.
Novelės fonas – vėlyvas ruduo su visais džiaugsmais ir liūdesiais, spalvingomis kūlimo talkomis ir neišbrendamais purvynais – nuta-pytas meistriskai.
Paskutinėje Užiiovėjos novelėje ^Sniegas” Katiliškis vaizduoja «valdžios atstovo” eigulio Girdvainio santykius su Gružiškiu kaimo žmonėmis, ginant jam patikėtus valdžios interesus. Kaimiečiams valdžios interesai tėra nereikalingi varžtai/ tuo tarpu eiguliui jie yra tvarkos simbolis.
* * *
Mariaus Katiliškio žodis, apskritai imant/ originalus/ autentiskas ir turintis organinį ryšį su vaizduojama medžiaga. Niekas negincys/ kad UŽiiovėjos autorius kalba sodriai ir vešliai. Vaizdingu posakiu ir sąmojo atsargos, rodosi/ neišsiamiamos. Zodynas – gausus, ne per gausus. Nemaža žodžiu ne šiauriečiams bus visiškai nesupran tami. Vadinasi/ Katiliskio sutelkta nepaprastai daug visokiu ^e-moniu/ kurios dažnais atvejais yra pačios savaime vertingos/ zin ma, nebūtinai estetine prasme.
***************************************IKI CIA*****************************************************
Katiliškis yra barokinis rašytojas, kaip Vaižgantas. Jam svetima • ir klasiška Krėvės linija. Jis daugiau dėmesio kreipia į spalvin-r nuošn^enas negu į pastato proporcijas. Visur ir viską lemia emo-
•• įr nieko nepalieka užkulisyje. Jo stiliaus koncepcija yra griežtai ešinga klasiskai stiliaus kaip magiškos formulės sampratai. Impo-oti ir veikti Katiliskis stengiasi visuma. Dėl to nukenČia mažiau-
• g stilis^^ ^^i^^35 ~ sakinys. Katiliskio sakinys nelygus/ minks-
palaidas ir kartais net negramatiškas. Gramatiškai abejotinu akiniu Užuovėjoje pasitaiko nemaža. Daug skyrybiniu keistenybiu.
Pabaigai būtu galima pabrėžti^ kad medžiagos ir formos santykio nroblema Katiliškio kūryboje dar nėra išspręsta. Anekdoto rėmai per silpni/ ^a^ g^^^ islaikyti tiek daug ir tokios gyvos medžiagos. Didesnės apimties veikalo srovė lengviau pakeltu visą šį be galo turtingą buitiniu spalvu raštą. 0 toji srovė pirmiausia turėtu būti žmogaus kanČios ar aistros istorija/ įprasminanti gamtą ir buitį. Nes kaip medžio istorija yra kartu ir jį supančios gamtos istorija, taip buities istorija yra joje gyvenančio žmogaus istorija. Literatūrinė tikrovė gyva tik žmogaus gyvybe. Katiliškis neretai užmiršta šį dės-nį ir leidžia savo tikrovei gyventi už žmogaus/ o veiksmui vystytis tik groteskinio pasakojimo mechanizmo potencija. Kartais jo žodžiai išklysta iš stilistinės harmonijos principo veikimo orbitos ir nustoja prasmės. Bet žodį/ spalvingą žodį, dažnai būna be galo sunku pa-aukoti/ nors jis is tikruju tebūtu balastas.
Katiliskio Užuovėja – nebe pažadas, bet laimėjimas. Debiutavęs Juozo Keliuočio Naiijojoje romuvoje stipriais kaimo buities vaizdais^ Prasilenkimo valandoje, išėjusioje Vokietijoje, Katiliskis buvo šiek tiek nuvylęs. Jo žodžiai ten nerado tinkamo atskambio. Pagrindinė mi-“etos knygos nepasisekimo priežastis buvo svetima Katiliskiui te-“^atika ir aktualija. Vien tik «Tylus sniegas” ten buvo maždaug ^itovėjos noveliu lygio. Uiiiovėjoje Katiliškis ne tik kad atsiima pra-rastas teritorijas, bet užima naujus ir didelius plotus.

Leave a Comment