Kasmet tarp Vasario 5 ir Kovo 6 dienos, priklausomai nuo to, kada Šv. Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaiga – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena, žavinti liaudiškojo humoro grožiu ir kūrybingumu. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Užgavėnės dažniausiai būna vasario mėnesį ir tik labai retai – kovo pradžioje. Pagal liaudies mąstyseną – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos (šūkavimai „žiema, žiema, bėk iš kiemo“) ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus tą faktą, kad jos laikas yra apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Lietuvių Užgavėnių papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Jie savitai nuspalvina senuosius tikėjimus, senąjį baltų kultūros palikimą. Taigi Užgavėnės yra religijų sinkretizmo išdava.Artėjant pavasario lygiadieniui, nuo žilos senovės lietuviai atlikdavo žiemos demono išvarymo apeigas. Jos buvo skirtos taip pat pagerbti dievams bei mirusiems protėviams, pagreitinti žiemos išėjimui ir pavasario atėjimui.Žiemos pabaigos šventės bei jų apeigos susiformavo pirmykštės žemdirbystės laikais ir buvo labai įvairios. Kiekvienas šių apeigų elementas turėjo didelę simbolinę ir maginę reikšmę. Daugiausiai dėmesio buvo skiriama toms apeigoms, kurios tariamai turėjusios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumą ir gali gimdyti vaisius. Užgavėnių reikšmingiausiu veiksniu tapdavo persirengėlių vaikštynės po kiemo sodybas – didžiulis triukšmas, dainos, muzika, šokiai, juokai, vaišinimasis blynais. Dažniausiai per užgavėnes persirengėliai buvo kaimo vyrai, apsitaisę išverstomis vilnomis į viršų kailiniais, susijuosę pančiu, ant veidų užsidėję iš medžio išdrožtas, padarytas iš beržo tošies, avikailio, ar storo popieriaus kaukes. Su kumpomis nosimis, retais dantimis, vešliomis lininėmis barzdomis ar ūsais. Su botagu rankoje, besivedžioja gyvulius.
Per žiemos pabaigos šventes buvo ruošiamas apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai kilę iš pirmykštės bendruomenės laikų. Svarbiausi valgiai buvo mėsa ir blynai. Tai vieni archajiškiausių patiekalų. Praeityje liaudis teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms mėsiedo laikotarpio dienoms – sekmadieniui, pirmadieniui ir antradieniui – tikrajai Užgavėnių dienai. Tų dienų valgių likučiai sakrališkai būdavo padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų, Švenčionių apylinkių šeimininkės per visas tris dienas virdavo riebią „rasalienę“ iš paraugintų ruginių miltų ir burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų tądien blynų. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį – šešiskart, o antradienį, per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per visus metus būtum riebus, sotus ir sveikas“. Įvairiose Lietuvos vietovėse reikalauta valgyti skirtingai, bet dažniausiai vis dėlto 12 kartų – iki soties, „kad pilvas būtų už kaktą kietesnis“. Specialūs Užgavėnių dienos patiekalai yra riebi kiauliena, šiupinys (su mėsa verdama miežinių kruopų bei žirnių košė, pagardinta ir savotiškai papuošta į dubenį įkišta virta kiaulės uodega ar šnipu), troškinti kopūstai, blynai, spurgos. Tverečėnai Užgavėnių vakarienę būtinai užbaigdavo kiaušiniene, „kad vištos būtų dėslios“. Lietuvoje buvo paprotys Užgavėnių viralo likučius įmaišyti į kepamą duoną ir ją sušerti gyvuliams. Tikėta, kad tai juos apsaugos nuo vilkų. Liškiavos apylinkių dzūkai tikėjo, kad galima visas raganas pamatyti, tik reikia per Užgavėnes išsikrapščius iš dantų vakarienės likučius ir susirišus į skudurėlį iki Velykų užantyje nešiotis…Net ankstyviausios Užgavėnės laikytos pavasario pradžia. Stebėta, koks tos dienos oras: jei sausas, būsiąs sausas pavasaris, jei drėgnas – linai gerai derėsią.Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje, iš dalies ir Vidurio Lietuvoje buvo įprasta per Užgavėnes žlugtą velėti, tada linų puoštas būsiąs baltesnis ir ploniau siūlai verpsis. Ežeringose Veisiejų apylinkėse žlugto velėti net būriai moterų ir merginų susirinkdavo: juo daugiau, tuo linai baltesni ir drobės plonesnės būsiančios.Pagal tradiciją verpalus audimui reikėjo iki Užgavėnių susiverpti ir tą dieną nieku gyvu pirkioje ratelio su vilnų, linų ar pakulų kuodeliu nepalikti: Užgavėnių diedas jį prispjaudysiąs.Jei per Užgavėnes gerokai pamindysi kepurę – tais metais baravykai kepurės dydžio dygsią. Kas tą rytą anksčiau krosnį užsikurs pusryčiams virti, tas pirmiau už kitus rugius nupjaus. Jei ant bičių avilio vandens nuliesi, bičių spiečius nepabėgs nepastebėtas ir medaus tais metais bus kaip vandens. Vedybinės laimės būrimai per Užgavėnes analogiški Kūčių vakaro būrimams: dzūkės skaičiuodavo porom iš skiedryno į pirkią atsineštus šakalius ar apglėbtus tvoros statinius, barškino kieme nugraužtus kaulus ir klausėsi, kuriam krašte šuo sulos, – iš ten tikėjosi jaunikio sulauksiančios.Įdomiausios ir visų laukiamos tą dieną ir vakare buvo persirengėlių vaikštynės, jų krečiami pokštai, šmaikštūs dialogai, improvizacijos, šokiai, vaišinimasis blynais. Juokai dažnai šiurkštoki, jungiantys ir liaudiškąjį komizmą, ir magiškąjį erotizmą, kaip derliaus skatinimo pradą. Žemaitijai būdingi „Užgavėnių žydai“ – kaimo žmonėms gerai pažįstamų smulkių prekijų verslo, antropologinio tipo, kalbos, elgesio parodijos. Šie persirengėliai – tai guvūs kaimo vyrai, apsivilkę išverstais avies kailiniais, susijuosę pančiu, užsidėję iš medžio išdrožtas ar iš beržo tošies, popieriaus, kailio, pakulų pasidarytas kaukes – retais dantimis, kumpomis nosimis, barzdotas. „Žydai“ kartu vedasi savo „žmonas“, „vaikus“ ir „gyvulius“ – ožį, arklį, mešką, gervę. Pavaišinti, pašurmuliavę, „žydai“ išgarma į kitą sodybą.Kita persirengėlių grupė – pamėklės, vadintos More, Kotre, Raseinių Magde, Čiučela, vežiotojai. Morė aprengta palaikiais moteriškais drabužiais, stovi ant vežimo rato, kuris užmautas ant rogių pavažos stipino. Pavažą velkant, Morė klupinėdama sukasi ratu, švaistydamasi rankose iškeltais mediniais spragilais. Morininkai landžioja po trobas, kamarą, taikosi pavogti kepamus blynus, lenda bučiuotis. Jie taip pat kaukėti, veidus išsijuodinę suodžiais. Dažnai Morę vežiodavosi ir patys „žydai“. Aukštaitijoje buvo vežiojamas Gavėnas – vyriškas personažas. Vakare Morę už kaimo sudegindavo ar paskandindavo.Vidurio Lietuvoje buvo populiarios persirengėlių „ubagų“ grupės. Jose būdavo „angelas“, „giltinė“, „velnias“. Buvo parodijuojamas apsimestinis maldingumas, giedamos „ubagų giesmės“, vaidinamos vestuvės. Šiaulių apylinkėse buvo vaidinamos senbernio Cidaro piršlybos, vadinamoji Cidaro veselia. Vakare atvedamas „jaunikis“, jam peršamos merginos, bet vis kas nors jam sukliudo išsirinkti tą vienintelę. Taip priartėja vidurnaktis linksmybių pabaigą, ir Cidaras lieka toliau senberniauti.