Trys saulei artimiausios planetos

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 47.9 km/s vid. greičiu (lent.). Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus -0.2, kampinis skersmuo 7″. Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28 kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus _10-7 Pa. Saulės apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290C, peerihelyje 430C, neapšviestos pusės t-ra -160C. Manoma, kad Merkurijus turi _1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas _300 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir 1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.
Merkurijaus charakteristika
Pusiaujo skersmuo 4878 km
Paplokštumas <0.001
Masė 3.302·1023 kg (0.055 Žemės masės)
Vid. tankis 5.43 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 3.63 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 4.3 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 58.646 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 7
Apskriejimo applink Saulę periodas 87.969 d
Sinodinis periodas 115.88 d
Nuotolis nuo Saulės: afelyje perihelyje vidutinis 69.8 mln. km 46.0 mln. km 57.9 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.206
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 7
Nuotolis nuo Žemės: didžiausias mažiausias 222 mln. km 77 mln. km
Venera
Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Že

emei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu (lent.). Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48 kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią (geometr. albedas 77%) atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (_96%), azoto (_3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (__90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra _730 K. Tokią aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (_8% ploto) ir žemumos (_27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus _1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas, kuurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi _2800 km spindulio branduolį, _3200 km storio silikatų mantiją ir _16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre _14 g/cm3, t-ra 4670 K. Palydovų Venera neturi. Venera žinoma nuo senovės. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 atrado G. Galilėjas, atmosferą 1761 M. Lomonosovas. Tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarppl. stočių (TS) skrydžiams link planetų. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdų įvairios TS: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10, 1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.

Veneros charakteristika
Skersmuo 12 102 km
Masė 4.869·1024 kg (0.815 Žemės masės)
Vid. tankis 5.24 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 8.87 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 2.6
Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d
Sinodinis periodas 583.9 d
Nuotolis nuo Saulės: afelyje perihelyje vidutinis 108.9 mln. km 107.5 mln. km 108.2 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.0068
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 3.4
Nuotolis nuo Žemės: didžiausias mažiausias 261 mln. km 38 mln. km

Žemė

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sa

ausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.
Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%.
Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.
Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-10 km gylyje.
Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio _1000 km, mantijos _2900 kmm gylyje.
Po mantija yra _2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys (jo centre t-ra _6000 K, slėgis _350 GPa, tankis 12-17 g/cm3).
Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.
Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas. Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5 kampu. Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3·10-4 T, prie geomagn. polių 0.6·10-4 T.
Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų.
Žemės charakteristika
Pusiaujo skersmuo 12 756.28 km
Ašigalinis skersmuo 12 713.51 km
Paplokštumas 0.003 353
Pusiaujo ilgis 40 075.0 km
Masė 5.974·1024 kg
Vid. tankis 5.515 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus): pusiaujyje ašigaliuose normalusis 9.78049 m/s2 9.83235 m/s2 9.80665 m/s2
I kosm. greitis (prie paviršiaus) 7.91 km/s
Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie paviršiaus) 11.19. km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas (žvaigždinė para) 23.934 h
Pusiaujo plokštumos posvyris į ekliptikosplokštumą (1984) 23.442
Apskriejimo aplink Saulę periodas (žvaigždiniai metai) 365.25636 d
Nuotolis nuo Saulės: afelyje perihelyje vidutinis 152.096 mln. km 147.100 mln. km 149.597 87 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.0167
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 0
Amžius 4.6 mlrd.m.

Naudota literatūra:
Mokslas ir gyvenimas,
www.astro.lt