Apysakoje Gyvenimas po klevu autorius parodo jau ūstantį kaimą, jo tragiką likimą. Raytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats mogus yra sau eimininkas. Tik mogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai raytojas emaitis, kuriam gyvenimas – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prie srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. Gyvenimas po klevu – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė i sodybos į gyvenvietę ir atgal. Ta
ačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neuima. Didiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukmą ir monių numogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atvaitai, todėl Kairienė susiruoia kelionei i sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą iemą ji i pato neatsiėmė. Ir tada ji suino, kad pinigų pate jau nėra. iuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, ju
uk anūkienė jauna, jai ių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų i bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, u kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė – tai trys etapai į


Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruoti i anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks iame pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasikai apsivalo, atsisveikina su savo mogumi ir sūnumi, nes ino, kad jau greitu laiku ji neturės pakankamai drąsos ir jėgosulipti ant io
Moters, motinos kultas eimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamau io kulto vertė nyksta. Gyva kairienė – gyva moters ir motinos pareiga eimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius mones, usiria juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena. gedi ji prarastų monių, paklydusiųi vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės, uuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji ilieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senoji kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas itiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei đvelnios motinos.