Apysakoje Gyvenimas po klevu autorius parodo jau ūstantį kaimą, jo tragiką likimą. Raytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats mogus yra sau eimininkas. Tik mogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai raytojas emaitis, kuriam gyvenimas – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prie srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. Gyvenimas po klevu – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė i sodybos į gyvenvietę ir atgal. Ta
ačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neuima. Didiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukmą ir monių numogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atvaitai, todėl Kairienė susiruoia kelionei i sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą iemą ji i pato neatsiėmė. Ir tada ji suino, kad pinigų pate jau nėra. iuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, ju
uk anūkienė jauna, jai ių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų i bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, u kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė – tai trys etapai į
aireinė negali pasididiuoti. Apsilankymas pate priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją ivaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uovienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su iuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai isiunčia į internatą. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji at
tsimena, kaip sūnus vis daniau grįdavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: Ta pati Antosė ivarys vieną dieną į gatvę, urakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos irdis neleis ivaryti, neleis iūrėti į alkaną ir nuplyusį. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiro savo mogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, kaip karalienę vedioja. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neikilo umerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau diaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirktėlės nieko ir nebeliko?..Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruoti i anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks iame pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasikai apsivalo, atsisveikina su savo mogumi ir sūnumi, nes ino, kad jau greitu laiku ji neturės pakankamai drąsos ir jėgosulipti ant io
Moters, motinos kultas eimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamau io kulto vertė nyksta. Gyva kairienė – gyva moters ir motinos pareiga eimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius mones, usiria juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena. gedi ji prarastų monių, paklydusiųi vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės, uuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji ilieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senoji kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas itiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei đvelnios motinos.
