Tremtinio Kazio Svitkausko prisiminimai

Tremtinio Kazio Svitkausko prisiminimai

“Turėjau asmeninių reikalų Panevėžyje. Iš vakaro ten nuvažiavęs, viską sutvarkiau ir naktiniu traukiniu grįžau į Šiaulius. Iš geležinkelio stoties ne parėjau namo, o parbėgau, net nenujausdamas, kad į tuos namus grįžtu paskutinį kartą. Netoli namų aplenkiau pamažu važiuojantį sunkvežimį, kuris, man įėjus į namus, sustojo prie kaimynų namo. Mačiau, kaip iš mašinos išlipo kareiviai ir nuėjo pas mūsų kaimynus Aukštikalnius. Pagalvojau, kad tai eilinis jų apsilankymas, krata, nes Aukštikalnį jau prieš kurį laiką buvo suėmę. Atsiguliau į lovą ir vos spėjau užžmerkti akis, kai išgirdau stiprų beldimą į duris. Greitai atidariau, vietoj “ labas rytas” išgirdau “Ruki v verch!” Į mane buvo nukreiptas naganas, ir aš supratau, kad čia jau visai blogai. Nieko daugiau neliko, kaip tik vykdyti jų nurodymus. Per dvidešimt minučių mums buvo liepta pasiruošti kelionei. Kur mus žada vežti, nesakė, bet mes buvom tikri, kad veža į kalėjimą. Bet kam tada daiktai? Taro kareivių buvo vienas lietuvis. Jis mus ragino imti daugiau vertingų daiktų, drabužių, bet mums tai nerūpėjo. Maisto atsargų mes daaug neturėjome, tai i imti nebuvo ko. Gerai, kad mama vis dėlto susiprato įsidėti šį tą vertingesnio.
Prie mūsų namo stovėjo tas pats sunkvežimis, kurį aš neseniai aplenkiau. Jame jau sėdėjo mūsų kaimynė su vaikais. Atvežė mus į geležinkelio stotį. Ten jau laukė pr

rekiniai vagonai, kuriuose buvo daug žmonių. Susikraustėm ir mes į vieną vagoną. Buvom penkiese: tėvas, mama ir trys broliai. Deja, neilgai buvom kartu. Už kelių minučių grįžo kareiviai ir liepė tėvui eiti su jais pasirašyti kažkokį aktą. Sakė, kad jis tuoj grįšiąs. Bet tėvo mes daugiau nematėm. Jį perkėlė į kitą ešeloną, neleidę nei daiktų pasiimti, nei su mumis atsisveikinti. Vėliau, kai visi reikalavo paaiškinti, kodėl atskyrė vyrus, pasakė, kad tai tik laikinai, kol nuveš į vietą.
Atlajaus kraštą mes pasiekėme po gerų poros savaičių. Daug mūsiškių nepajėgė nuvažiuoti iki ten, nes sąlygos buvo sunkios. Tą dieną, kai mus išlaipino Bijsko geležinkelio stotyje, buvom labai patenkinti. Oras puikus, na, ir mes jau šiek tiek apsipratę su padėtimi, todėl džiaugėmės kvėpuodami grynu Atlajaus priekalnių oru. Kaas mūsų laukia, neturėjome supratimo. Ir štai ateina komisija, kuri mus, visą ešeloną ( apie 60 vagonų ), kaip vergus pradeda skirstyti. Visai panašiai, kaip kad filmuose rodydavo vergų prekyba. Mus siūle tai vienam, tai kitam atstovui. Mūsų vagonas laikėsi vieningai – arba visus, arba nė vieno. Taip mes ir papuolėme į vieną artelę už 30 kilometrų nuo Bijsko. Apgyvendino mus artelės kontoroje ir apie mėnesį nevarė mus į jokį darbą. Mat mus laikė ypatingais nusikaltėliais. Mes jiems atrodėme baisesni ir už vokiečius. Pamažu įgijome miestelio gyventojų pa
asitikėjimą. Šiaip žmonės buvo neblogi, užjautė mus, bet vis vien “išrengė” mus beveik iki paskutinio. Žiemą už bulves mes jiems atidavėm viską, ką turėjome atsivežę. Pavasario mes laukėm labiau už viską. Tam buvo daug priežasčių: žieminių drabužių neturėjome , pavasarį mums žadėjo po žemės sklypelį. Be to, ir karo pabaigos tikėjomis. Gyvenome viltimis. Birželio mėnesį mūsų daržai jau žydėjo, ir mes jau svajojom apie tai, kaip valgysim šviežias bulves, kurių sėkla taip brangiai kainavo. Bet štai ir vėl staigmena. Surinko mus visus tremtinius ir pasakė: “Ruoškitės, rytoj iš ryto išvažiuojam”. Palike viska, vėl atsidūrėme Bijske, ten, kur mus prieš metus “pardavė”, o dabar atgal atsiėmė neklausdami, nori ar nenori. Belaukiant transporto, pasklido gandas, kad mus veža ne šiaip kur, o į Ameriką Kai kurie žmonės tos vilties neprarado net tada, kai jau Lenos upe plaukėm į daugeliui iš mūsų pražūtingą tolimąją šiaurę.

Kelionė į šiaurę, truko apie du mėnesius, visus labai išvargino, ypač senesnius žmones, kurie, neišlaikę kelionės sunkumų mirė. Kiek daug ašarų tada teko matyti, kiek neteisybės, kad net jaunam žmogui tai buvo sunki našta. Tačiau per tuos du mėnesius mes kai ką ir gavome – sustiprėjome dvasiškai, pasijutome esanti viena darni šeima. Kiek per tą laiką išdainavom dainų! Lietuvių liaudies dainos skambėjo nuolatos. Ir ko
okios jos buvo gražios ir mielos! Tėvynės ilgesio ir meilės dainų mes išmokome vieni iš kitų. Buvo tarp mūsų ir gebančių sukurti dainoms žodžius, kuriuos pritaikydavom net rusiškoms melodijoms, kad mūsų palydovams nekiltų įtarimo.
Ir štai Lenos upės žiotys. Sustojam prie didelės smėlio salos. Tai buvo Titarų sala. Čia mus po ilgos kelionės pradėjo skirstyti. Daug žmonių liko toje saloje. Mes jiems lyg ir pavydėjom, kad jie jau atvažiavo, bet kartu ir baisu buvo pagalvojus, kas ten jų laukia. Mūsų kelionė tęsėsi toliau. Už poros dienų išplaukėm iš Lenos žiočių ir atsidūrėm prie Laptevų jūros. Priplaukėm tamsų, nemalonų žemės krantą. Tai buvo Bykovas, kur daug mūsiškių išlipo į krantą. Toliau plaukėm atvira jūra apie šešiasdešimt kilometrų. Rugpjūčio mėnesio penkioliktą dieną, apie pusiaudienį, tolumoje pamatėm juoduojantį krantą. Jautėme, kad čia bus mūsų uostas. Tai buvo aukštas kalnas, ant kurio buvo kažkas matyti. Žiūrėjom įtempę visas jėgas ir pirmiausia, ką pamatėm, tai buvo dideli mediniai kryžiai, kurių vis daugiau ir daugiau išryškėjo. Nuotaika nuo to, ką matėm, aišku nepagerėjo, pasidarė baisu ir labai nesinorėjo čia, šitame krante, likti. Mūsų karavanas aplenkė žemės iškyšulį. Ten, kitoje pusėje, pamatėme ant kalno nemažą baraką, kuriame jau gyveno neseniai čia atvežti suomiai ir vokiečiai. Tai ir buvo mūsų ga
alutinė stotis, kur mus, apie pora šimtų žmonių, ir išlaipino. Mūsų krantas vadinosi Mys-Mastach. Tai ledo kalnas su nestoru žemės sluoksniu.
Apsigyvenome prie pat jūros kranto. Jau kitą diena pradėjom statytis iš lentų baraką, nes jūros klimatas čia gana šaltas. Baraką pasistatėme pakrantėje, susispaudę jame apsigyvenome, bet neilgam. Vieną tamsią naktį pakilo stiprus vėjas. Jūra įsisiūbavo, vanduo staiga pakilo, ir mes pajutome beesą vandenyje. Greitai visi su daiktais įkopėme į kalną. O vėjas pučia, šalta. Nuo tada ir prasidėjo mūsų golgota. Neturėjome tinkamų drabužių, nebuvom įpratę prie tokios žiaurios gamtos. Vėjas lyg ir aprimsta, jau, atrodo, būtų galima kentėti, tik, žiūrėk, jis staiga per 15 – 20 minučių vėl sustiprėja, jūroje tokia audra, kad net baisu darosi.
Mūsų pagrindinis darbas – žvejyba. Kol žuvį gaudėm, tai ir pavalgę buvom: virdavom čia pat ant kranto žuvienę, kepdavom laužo ugnyje pasismeigę ant pagalio stambesnę žuvį.
Bet štai spalio mėnesio pirmosiomis dienomis jūra užšalo. Baigėsi mūsų geros dienos, neliko kas valgyti. Prasidėjo poledinė žūklė, bet žuvis visai dingo. Tų maisto produktų, kuriuos mums skyrė pagal korteles, neturėjom už ką nusipirkti. Mes nieko neuždirbdavom. Duonos normą gaudavom, bet ir tai ne visada ją kepdavo. Dažnai tekdavo tenkintis pora šimtų gramų miltų, kuriuos duodavo vienai ar dviem dienoms, kad nesuvalgytume visko iš karto.
Prasidėjo badas. Mirti pradėjo ne tik seni, bet ir jauni. Mano klasės draugas Kęstutis Linkevičius mirė niekuo nesirgdamas. Jis jau buvo taip nusilpęs, kad jam viskas buvo tas pats, jis gyvenimo nebejautė, nors gyventi ir labai norėjo. Jam buvo tik dvidešimt metų. Ir štai – sėdėdamas ant savo gulto, apsikabinęs statramstį ir svajodamas nežinia apie ką – gal apie Lietuvą, o gal apie duonos kąsnį – tyliai užgeso. Rado jį besėdintį, jau mirusį. O ką bekalbėti jau apie senus žmones. Jie geso palengva, jau neturėdami jokios vilties išgyventi. Sunku buvo į juos žiūrėti, bet ir mes ne ką geriau atrodėm. Mes, trys vyrai, negalėjom išsaugoti
savo mamos. O ji juk dėl mūsų paskutinių savo jėgų negailėjo.
Gaudėme žuvis jūroje, toli nuo kranto, labai šalta žiemą. Pasitaikydavo pagauti ir nemažai žuvų, bet namo parsinešti neleido nė mažiausios žuvytės, griežtai draudė. Pakrantėse stovėdavo sargai ir akylai saugodavo. Nemažai mūsiškių papuolė su žuvimi ir už tai sėdėjo kalėjime metus ir daugiau, o kiti ten ir mirė. Mūsų brigadininkai ir instruktoriai iš pradžių buvo kazachai arba vietiniai jakutai. Tai tamsūs, žemos kultūros žmonės. Jie gyvenime nieko gero nebuvo matę, į mus žiūrėdavo savo akimis, tad nuo jų pirmaisiais metais daug kentėjom.
Kalėjimo neišvengiau ir aš, bet man kalėjimas buvo tik išsigelbėjimas. Pakliuvau ten tada, kai jėgos jau visai baigėsi, kai vaikščiojau kojas vilkdamas žeme, kai manęs nebejaudino niekas, nes buvo tik viena mintis – apie duoną. Labai gerai atsimenu, kad vienintelė svajonė tada buvo prisivalgyti iki soties duonos. Atrodė, kad ta svajonė niekada neišsipildys , kad pavalgyti sočiai jau niekada neteks. Tada mus, tris lietuvius, nuvarė į kalėjimą už trisdešimties kilometrų nuo Mastacho. Tai Tiksi uostas. Čia gyvena tik verbuoti iš pietų žmonės. Maistas jiems nemokamas, apranka ir visi buitiniai poreikiai gerai tenkinami. Palyginti su mūsų gyvenimu – tai kaip dangus ir pragaras. Iki teismo sėdėjau dešimt mėnesių, čia atgavau jėgas ir pasitikėjimą savimi. Karo tribunolas mane išteisino, ir aš grįžau pas savus.
Tada įvyko persilaužimas mūsų tremtinių gyvenime. Niekas jau nebijojo nueiti į Tiksi, nors iki ten krantu eiti reikėjo apie 50 kilometrų. Mes atradom ryšį su gyvenimu, pradėjom kovoti už savo būvį.
Kitą žiemą mums buvo daug lengvesnė, išmokome visokių gudrybių, apsirengti jau turėjome šiek tiek geriau. Gal ir pieningesni pasidarėme, nes be vienybės išgyventi sunku. Tėvynės ilgesys mus dar labiau slėgė. Kartais , nuėjęs toli į tundrą, kad niekas nematytų ir negirdėtų, pradėdavau balsu verkti. Ir kai jau išliedavau visas ašaras, dar ilgai negalėdavau atsipeikėti. Prisiminimai, savųjų netektis, žiaurus gyvenimas ir klaiki nežinomybė neleisdavo atsigauti, gniuždė kūną ir dvasią. Sunki tremtinio dalia, labai sunki. Tai kraujuojanti žaizda, kuri daugeliui tada buvo ir mirtina. O ir likę gyvieji ilgai dar negalės prie jos prisiliesti – per skaudūs jos randai. Tad ar verta prisiminti?
Sako – mes laimės vaikai, kad išlikom gyvi tame žmogėdrų pragare. Iš tikrųjų – mums pasisekė. Ir ne tik todėl, kad likome gyvi ir grįžome į Tėvynę. Mes – tikrieji laimės vaikai. Ir vieninteliai, kuriems šios laimės nepavydi.

Ir štai ką dar reikėtu pasakyti, nepatyrusiems trėmimų siaubo. Labai skaudu, kad mes, svetimųjų ištremti iš Tėvynės ir iškentėją daugelį metų svetur, grįžę namo, saviesiems buvom svetimi. Negavę nei darbo, nei kampo, nei užtarimo, vėl buvome varomi iš Tėvynės, iš tos išsvajotosios, skausmu išnešiotos brangiosios Lietuvos. “Gyvenkit, kur norit, tik ne Lietuvoj”, – ne vienas išgirdo, keliais paršliaužę į gimtuosius namus ramiai numirti. Ir tai išgirdo iš savų tautiečių. Nejaugi jis nesuprato, kad kerta šaką , ant kurios sėdi?”

Tremtinių poezija

Kazys Zupka

TREMTINIO KELIAS

Galim amžius ilgiausius dainuoti,
minėti kalboj ir minty,
o paliksime, žeme gimtoji
vis liksim tau meilės kalti.

Laukai derliu neš sunkų ir brangų
Tai gera gyventi savuos.
Ir nejutęs pamiršti kieno tai,
savim tesudžiaugsi sapnuos.

Kai perkūnas nelaimė trenks kraštą,
vėl bėgsi, vėl šauksies laukų.
Bet smūtkelį ir lūšnų pastogę
tada bus prišaukti sunku.

Tiktai pūkelio smėlį bučiuosi
ir spausi visa širdimi,
į kelionę žiupsnelį paimsi
ir eisi, kur trems svetimi

Sava tiek sau kape turėsi
iš gimtinės, iš žemės brangios.
Lietuva, Lietuva, kur palieki?
Per vėlai į tave jau šaukiuos.

1942

Leave a Comment