Tremties literatūra

1941 metais birželio mėnesį dešimtys tūkstančių lietuvių, latvių, ir estų buvo ištremti iš tėvynės arba pateko į koncentracijos tovyklas bei kalėjimus. Tremtyje atsidūrė ir tūkstančiai suomių. Tremtiniai Sibire patyrė neįsivaizduojkamas kancčias. Didelė dalis, tarp jų ir vaikaim, mirė iš bado. Dauguma tremtinių iš Baltijos šalių, prieš karą atsidūrusių stalinėse koncentracijos stovyklose , žuvo.Baltijos šalių gyventojai, patyrę stalininį terorą, laukė SSRS ir Vokietiijos karo ir jam prasidėjus talkino vokiečiams.

Memuarai

Dalia Grinkeviciutė

Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 metų gegužės 28 dieną. Gyveno Kaune, mokėsi „Ausros“ gimnazijoje. 1941metų birželio 14d. Mergaitė kartu su visa šeima buvo istremti į Sibirą, Laptelių jūros. 1949-1950 metais su mirtinai sergančia motina jai pavyko pabėgti į Lietuvą. Slapstėsi pas pažystamus. Tačiau naujos tremties merginai nepavyko išgyventi ir 1950-1953 metais ji grąžinama į Sibirą. D. Grinkeviciūtė visuomet buvo stipri ir valinga asmenygė. Sunkiomis sąlygomis baigus vidurinę mokyklą, jai pavyko įstoti studijuoti mediciną Omske.Vėliau mokslus tęsė ir bajgė Kaune. Dirbo Laukuvos ligoninėje. Jos veikla buvo nuolat sekama ir 1974 metais atleista iš darbo saugumiečių reikalavimu. Mirė 1987 metais.1950 metais Kaune ji parašė didžiausiąją savo atsiminimų apie tremtį dalį. Nujausdama, kad bus suimta, prirašytus lapelius, sudėjusi į stiklainį, užkasė namų sode. 1991 metais jie buvo atrasti ir restauruoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų.

„Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, segebėjimai, psatačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškose lediniuose kapuose. To nebuvo galima nei sunaikintin, nei ištrinti. Tai iostorija. Tai paminklas ir mano Tėvams.“ (D.Grinkevičiūtė)

Be čia paminėtų poetų ir rašytojų apie tremtį rasė: V. Andžiūra, P. Zablockas, S. Račiūnas, P. Drevinis, B. Mačionis, V. Cinauskas, Č.G. Cemnolonskis, B. Sruoga.

Poezija

Leonas Matuzevičius (Linas)

Leonas Matuzevičius (slapyvardis Linas) gimė 1923 metų sausio 3 dieną Krinčine (Pasvalio raj.), baigė biržų gimnaziją. Kaip poetasc debiutavo prieš karinėje periodikoje. Karo metais dirbo Biržuose sąskaitininku. 1945 metais suimtas už Tėvynės išdavimą (už eilėraščius, skelbtus spaudoje vokiečių okupacijos metais) ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.

***Barako tamsoj Sverdi pilkos būtybės.Visatos Švieson-AmžinybėnKankinta, tremta,Palaidojus kerštą ir pyktį,Įveikusi kančią,Save,Iš pačių Į nemirtingumąKeliauja tauta.

1956. 01

Kazys Inčiūra

Kazys Inčiūra gimė 1906 metų spalio 8 dieną Vidugirių vienkiemyje (Anykščių raj.).Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Humanitariniu mokslų fakutete, dirbo autoriumi Kauno ir Vilniaus teatruose, radijo diktoriumi. Buvo vienas ryškesnių neoromantikų kartos atstovų, išleidęs ne vieną eilėraščių ir novelių knygą. Dalyvavo „Antrųjų vainikų“ antologiojoje. Pokario metais apkaltintas esąs „tylenis“ ir pašalintas iš Rašytojų sąjungos. Netrukus areštuotas ir nuteistas 10 metų katogos. Jo knygos buvo išimtos iš bibliotekų ir sunaikintos. Iškalęs 10 metų, į Lietuvą gryžo 1954 metais. Iš pradžių labai vargo, 1967-aisiais grąžintas į rašytojų sąjungą. Mirė 1974 metų lapkričio 30d. Vilniuje.

Antanas Miškinis

Antanas Miškinis gimė 1905 metais Juknėnų kaime, Vajasiškio parapijoje, dabartiniame Utenos rajone. Studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Vėliau mokytojavo, dirbo kauno radijuje.Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1925 metais, o kitais metais prisidėjo prie neoromantikų grupės „Pjūvio“ žurnale. Nepriklausomoje Lietuvoje A. Miškinis buvo plačiai pripažintas kūrėjas, vienas žinomiausių poetų neoromantikų. Itin šilta ilgametė draugystė jį siejo su J. Aissčiu. Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Balta paukštė“ poetas išleidžia 1928 metais. 1947 metų vasarą A. Miškinis įsitraukia į Kauno miesto ir „Tauro“ apygardos rezistentų veiklą. 1948 metų vasario 10 dieną suimamas. Tais pačiais metais poetas už akių, be teisės gintis, nuteisiamas 25 metams katorgos. 1956 metais, po Stalino mirties, iškalėjęs 11 metų, A. Miškinis gryžo į Lietuvą. Mirė 1983 metų gruodžio 16 d. Vilniuje.

***Stovi tėvo dvareliai tušti,Vakar buvo visi išvežti.

Liko žemės gyvų dar pėdų.Skelia širdį-graudu, apmaudu.

Verkia Dievas medinis kieme,Nebėra čia mums vietos-eime.

Mūsų niekas daugiau čia nekvies Ir nepils mums auksinio alaus,

Rankoj stiklas daugiau nežibės,Meilių žodžių jau nieks nekalbės.

Liko tuščia, išplėšta namuos.Nėr sesulės linksmos nei mamos.

Nieks sutinkant neglaus prie širdiesIr išleidžian neverks, neliūdės.

Pasilikt čia ilgiau nieks neleis.Eisim savo keleliais keliais.

Verkia Dievas medinis kieme,Tuščia, liūdna, nelinksma-eime!

Naudota literatūra: Literatūros vadovėlis X klasei, 2 dalis(Lina Rimavičiūtė), Istorijos vadovėlis X klasei, 134pus., „Antrojo pasaulinio karo pradžia“.