Tik tada tapsi žmogumi, kai išmoksi matyti žmogų kitame… Ar ištikrųju?

Maža pasaulyje tokių žmonių, kurie sugeba būti tolerantiški. Tolerancija_ tai priimti žmogu tokį koks jis yra, su visomis jo ydomis ir vertybėmis, nors jos prieštarauja tavosiomis.Dauguma protingų ir išsilavinusių asmenybių teigia, jog, kai išmoksime matyti žmogu kitame, tada drąsiai galime vadinti save žmogumi.

Vienas Tibeto BudistųDalai LAma XIV yra pasakęs:”Žmonės su kuriais jums sunku, yra geriausi dvasios mokytojai:jie ugdotolerancija,kantrybę ir žmogiškumą”/ Skaitydama žurnalą”Ji”, šio Tibeto dvasininko straipsis mane privertė susimąstyti apie gyvenimą,jog reikia visus mylėti,gerbti ir pamiršti savo pyktį. Nuo seniai žmmonės nemoka gerbti vieni kitų,neturi tiek pakantumo aplinkinių nuomonei ir visą laiką “žiuri tik i save”. Aš žina, kad žmogus yra netobulas ir tobulesnis būti negali. Todėl stengiuosi būti supratinga ir nuoširdi,išsakyti savo nuomonę taip,kad neįžeisčiau kito asmens. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvulių, kad mokame mąstyti, mylėti, jausti,suprasti, betžinoma,ne visi sugeba taip elgtis..Nors visi žinome, kad reikia būti žmogišku, bet kodėl tokiais nebūname?
Įšį klausimą manau, kad kiekvienam būtų labai sunku atsakytiarba tektų ilgai pagalvoti ir atsakyma surasti savo sielos viduje.Seniau, kaai daugelis žmonių gyveno kaimuose ar miestuose. ši problema kildavo rečiau ir nebūdavo tokia pastebima. Tačiau dabar, kai žmonės urbanizacijos dėka persikelia į miestus, yra ką pamėgdžioti.Visgi kilome iš bezdžionių. Matydami kitus elgentis blogai, nejučiomis ir patys taip pasielgiam. Žmogiškumas kuo to

oliau tuo labiau pasislepia po tvirta ir stora uždanga. Manau, visa tai dėl gyvuliško instinkto-egoizmo. Aš dažnai girdžiu sakant: “Būk žmogumi”,”Elkis žmoniškai”,bet kaip galima elgtis žmoniškai,kai aplink net nebeįmanoma matyti žmoniško elgesio.. Kaip žinoti, kas tas žmoniškumas?”Elkis žmoniškai ” lygu “elkis gerai,taip kaipkiti, kai jie elgesi nežmoniškai.”Gal visgi bėda ne manyje, o aplinkoje? Pvz.:televizija. Filmas”Kietas riešutėlis”. Pavadinimas nieko blogo nesako, bet turinys. Žudynės, muštynės ir pan. Daugėja laidų, kuriose apstu nešvankybių, keiksmų ir net patyčių.

Skaitydama Jono Biliūno novelę “Ubagas”man labai įsiminė galvon tas nežmoniškas poelgis su seneliu Sabaliūnu, kaip jį jo sūnus iš namų išvaro ir kaip pas dukras gėda prašytis. Su skaudančia širdimi ir suprasdamas, koks yra šis pasaulis,pasako:”Nebera tenai man vietos. Žinai, senas žmogus viesiems nemalonus”. Po žodžių susimąstai, kaaippats myli savo tėvus ir senelius, kuriups be galo reikia gerbti, juk jie mums tiek daug suteikia, irgaliu pasakyti, kad seni žmonės (ne visi) yra tikras žmogiškumo pavyzdys. Šiame apsakyme netiesiogiai užsimenama apie svarbiausią žmogaus teisėją- sąžinę. Tuo tikriausiai norėta priminti, kad mes, vaikai, turime mylėti ir gerbti tėvelius, žinoma, ne tik juos, bet ir visus žmones reikia gerbti.

Taigi, dabar galiu tikrai sutikti su teiginiu, kad kai mes išmoksime pamatyti žmogų kitame, tada drąsiai galime vadinti save žmogumi.Reikia atsikartyti principo &#
#8221; akis už akį, dantis už dantį” ir pradėti elgtis kiek maloniau, atlaidžiau ir pagarbiau. Norėdami pakeisti pasaulį pirmiausiai keiskis pats.

Leave a Comment