The Beatles

Mes pasiilgom tavęs, Džonai

Džono tėvas, Fredas Lenonas augo internate, bet tvirtino gavęs padoru išsilavinimą. Būdamas šešiolikos metu jis išplaukė į jūra. Į jo pareigas įėjo skambinti varpu ir, jei reikėdavo, patarnauti prie stalo.Fredas tapo oficiantu ir apie ji buvo sakoma, kad savo darbe jis neturėjo sau lygiu. Kapitonas, pasakojo Fredas, sulaikydavo laivą, jei jis vėluodavo.Tuo metu jis susipažino su Džulija Stenli. “Pažintis įvyko gražiai.Vilkėjau naują kostiumą. Su draugu sėdėjome ant suoliuko Sefton parke – jis aiškino man, kaip reikia susipažinti su merginomis. Ašš pirkau porcigara, katiliuką ir buvau įsitikinęs, kad prieš tokius dalykus neatsilaikys jokia mergina. Ir štai mes nužiūrėjome viena mergina. Aš prieinu prie jos, o ji sako: “Tu atrodai kaip kvailys”. “o tu tiesiog puiki”, – atsakiau aš ir atsisėdau šalia. Viskas atrodė labai nekaltai. Dar tada aš nieko nesupratau. Ji pareiškė, kad jei aš ruošiuosi ir toliau sėdėti šalia, turiu nusiimti ta idiotiška kepure. Aš nusiėmiau ir išmečiau ja į ežerą. Nuo to karto nenešioju kepurių”.”Mes žinojome, kad sesuo susitikinėja su kaažkokiu Alfredu Lenonu, – sako viena iš keturių Džulijos seserų Mimi. – Galbūt jis buvo ir simpatiškas vaikinas, bet absoliučiai netiko Džulijai”.Vestuves įvyko 1938 metu gruodžio 3-čia. Niekas iš giminaičių neatėjo. Savo “medaus mėnesį” jie praleido kino teatre. Po to Džulija grižo pas sa

ave, o Fredas -pas save. Kita diena Fredas išplaukė į trijų mėnesių plaukiojimą po Vest Indija.Džonas Vinstonas Lenonas išvydo pasauli 1940 metu spalio 9 diena, bombardavimo metu. Kai Džonui buvo pusantrų metu, Džulija eilini karta nuėjo paimti jai priklausančios vyro atlyginimo dalies ir sužinojo, kad jis dingo be žinios, o pinigu išmokėjimas sustabdytas.”Alfredas neatvyko į laivą, – pasakojo Mimi. – Niekas nežinojo, kas jam atsitiko”.Vėliau Alfredas atsirado, bet jo šeimyninis gyvenimas su Džulija iširo. Mimi pareiškė, kad gero po truputi, ir ši reikalą reikia baigti. Džulija susipažino su kitu vyriškiu ir ruošėsi teketi. “Aš paėmiau Džoną pas save, ir mano namai tapo jam gimtaisiais. Ir Fredas, ir Džulija sutiko su mano sprendimu, bet surinkti visus suinteresuotus asmenis oficialiam įsūnijimo įforminimui nepavyko”.Džonas blogai pamena savo gyvenimą Stenliu šeeimoje. Fredas plaukiojo, ji prižiūrėdavo mama; tada jis buvo ketverių metu. “Karta senelis vedėsi mane pasivaikščioti. Aš avėjau naujus batus, ir jie man nežmoniškai spaude. Senelis kišeniniu peiliu perpjovė kulnus, ir batai tapo žymiai patogesni”.Taigi Džonas, Mimi ir jos vyras Džordžas įsikūrė trise Menlove Avenue. Džulija, sesers žodžiais, buvo linksma ir lengvabūdė: “Į gyvenimą ji žiūrėjo visiškai nerūpestingai. Ji niekada nesusigaudydavo žmonėse. Aš niekada nepasakodavau Džonui apie tėvą ir motina. Aš norėjau apsaugoti ji nuo nemalonumu. Galbūt aš buvau neteisi, bet no
orėjau, kad jis butu laimingas”.Džonas visuomet buvo dėkingas Mimi. “Ji buvo man nepaprastai gera. Ji buvo man kaip tikra motina”.Mimi niekada nerėkdavo ant vaiku, laikydama tai tėvų silpnybes požymiu. Pati žiauriausia jos bausme – demonstratyvus abejingumas.”Džonas šito negalėjo pakęsti”.Bet tai visiškai nereiškia, kad Džonas buvo lepinamas. Tiesa, dėdė Džordžas, kaip mane Mimi, kartais būdavo per daug dosnus, ir todėl berniukas palikinėdavo jam po pagalve raštelius su prašymais leisti jam nueiti į kiną (Mimi galvojo, kad į kiną galima eiti daugiausia dukart per metus). Mėgo Džonas ir vaiku šventes “Strawberry Fields” (vieta Išgelbėjimo Armijos vaiku rūmuose). “Kai tik mus pasiekdavo orkestro garsai, Džonas pradėdavo šokinėti ir rėkti: “Mim! Greičiau, mes vėluojam!” Pirmoji mokslo įstaigą Džonui buvo pradine Davdeilo mokykla. “Direktorius pasakė, kad berniukas labai veiklus ir principingas. Patinkančiu darbu jis gali užsiimti labai nuoširdžiai, o nemėgstamo nedirbs visai”.Mimi norėdavo pasiimti Džoną iš mokyklos, bet jis nesileido. Jau po trijų dienu jis pareiškė, kad ji daugiau nebevažiuotu jo pasiimti po pamoku. Taigi jai teko tenkintis tuo, kad galėdavo slapta sekti ji eidama trisdešimt žingsniu jam iš paskos ir būti įsitikinusi, kad viskas gerai. Jau po penkių mėnesių mokykloje Džonas pradėjo skaityti ir rašyti.”Jo mėgstamos dainos buvo “Let Him Go, Let Him Tarry” ir “Wee Willy Wi
inkie”. Jis turėjo gera balsą ir dainavo Šv. Petro bažnyčios chore Vo1tone.Jis reguliariai lanke sekmadienine mokykla ir būdamas 15metu ėjo pirmosios Komunijos. Jis nebuvo verčiamas tikėti, tačiau potraukis tam paauglystėje buvo”.Iki 14metu jis gaudavo iš Mimi 5 šilingus kišenpinigių per savaite.”Aš stengiausi išmokyti ji jausti pinigu verte, tačiau tai buvo beprasmiška”.Kad gautu pinigu papildomoms išlaidoms, Džonas turėjo dirbti sode. “Jis visada atsisakydavo, išskyrus tuos retus atvejus, kai išties būdavo striuka su pinigais. Girdėdavome, kaip daržines durys su trenksmu atsidarydavo, ir prasidėdavo pieveles šturmas žoliapjove 60 myliu per valanda greičiu. Tačiau pinigai jam nereiškė nieko. Jis būdavo labai kilnus, kai jų turėdavo”.Kai jam buvo septyneri, Džonas nupiešė savo pirmąją knygele (Mimi išsaugojo keletą tokiu knygeliu). Pirmoji vadinosi “Sportas, greitis ir iliustracijos”. Išleista ir iliustruota Dž. V.Lenono”. Tai buvo juokai, piešinukai, nuspalvintos ranka fotografijos. Keletas knygeliu sudarydavo savaitine serija. “Jei jums patiko, žiūrėkite vėl kita savaite bus dar geriau”.”Aš žavėjausi “Alisa stebuklu šalyje”. Rašiau šia dvasia eilėraščius ir panašias istorijas, kuriose pats buvau veikiantysis asmuo. Jei aš rašydavau rimtus eilėraščius, tai yra, visokius lyrinius niekus, dariau tai slapta. Aš nenorėjau, kad Mimi sužinotu, kokia minkšta mano širdis”.”Vejas gluosniuose”* (“Wind in the Willows”) – aš pamilau tai.Kiekvienąkart, skaitydamas šia knyga, aš išgyvendavau ja vėl ir vėl iš
š naujo. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko aš norėjau būti gaujos vadu mokykloje. Norėjau žaisti visa tai, ką perskaičiau. Norėjau, kad tai žaistu ir visi kiti”.Mažas jis buvo ge1tonplaukis ir labai panašus i mamos gimine.Žmones visada laikydavo ji Mimi sūnumi, ir jai tai patiko. Jei tai būdavo nepažįstami žmones, ji niekada neprotestuodavo.Mimi iš visu jėgų stengėsi atitverti Džoną nuo gatves berniuku.”Karta aš ėjau Penny Lane ir pamačiau berniuku minia, stebinčia dviejų muštynes. Kai jie išsiskyrė, vienas iš peštuku, mano didžiausiam pasibaisėjimui, buvo Džonas”.Žaisdamas su kaimynu vaikais Džonas visada turėjo būti bosu.Tačiau mokykloje viskas vykdavo kiek rimčiau. Jis turėjo savo gauja ir priešindavosi – imdamasis net fiziniu veiksmu – bet kam suabejojus,kad ne jie yra patys geriausi. Aivenas Vonas (Ivan Vaughan) ir Pitas Šotonas (Pete Shotton) – du patys artimiausi jo mokyklos draugai pasakoja, kad jis visada būdavo pasiruošęs kautis.Mimi dar galėjo pakęsti šiuos du jo draugus, kurie gyveno šalia ir buvo iš tos pačios aplinkos, bet tik ne visus kitus.”Davdeile aš laimėdavau prieš visus psichologiškai: jei kam šaudavo į galva atrodyti “kietesniu” už mane, grasindavau jam jėga, ir jis manydavo, kad aš tikrai galiu ji primušti. Kartu su jais eidavau vogti obuoliu. Važinėdavom nemokamai po Penny Lane ant tramvajaus bamperio. Taip drąsindavau save visa laika. Štai toks buvau bailys.Tarp savo amžiaus paaugliu aš buvau karalius. Dar būdamas labai jaunas, aš sužinojau daug nešvankiu žodeliu iš vienos šalia gyvenančios merginos. Mūsų gauja užsiiminėdavo smulkiomis vagystėmis iš parduotuvių ir kabinėdavosi prie mergaičių. Kai įkliūdavome, aš visada išsisukdavau. Mimi buvo iš tu, kurios niekada nesiaiškindavo. Kitu vaiku tėvai nekentė manęs. Jie visada drausdavo savo atžaloms žaisti su manimi. Aš visuomet būdavau pasiruošęs jiems “išmintingai” atšauti, kai juos sutikdavau. Daugelis mokytoju laike mane paskutiniu niekšu”.Žiūrint iš šalies, aplinka jo namuose atrodo buvusi pakankamai gera: Mimi ji mylėjo, buvo gera, nors ir griežtoka. Bet ji niekada nekalbėdavo apie jo praeiti. Džonui augant kaupėsi neatsakyti klausimai, kurie ji jaudino.”Lankantis Džulijai, karta ar du jis yra manęs paklausęs apie praeiti, – prisimena Mimi, – tačiau aš niekada nenorėjau pasakoti jam smulkmenų. Kaip aš galėjau? Jis buvo laimingas. Butu neteisinga pasakoti, kad jo tėvas truputi negeras, o mama susirado kita. Džonas buvo toks laimingas! Jis visada vaikščiodavo dainuodamas”.
(Medž. panaudota iš: The Beatles Istorija knygos.Sudarytojas – R.Mikalauskas.Leidykla: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras.Vilnius 1998.Puslapis: 8-18)
Mes pasiilgom tavęs, Džordžai

Džordžas vienintelis iš “Beatles” užaugo gausioje, bet tvirtoje šeimoje ir būdamas vaikas nepatyrė jokiu rimtu sunkumu.Misis Harison – miela, jautri ir gera moteris. Misteris Harisonas – labai padorus ir pastovus žmogus.Užsidirbti pragyvenimui jis pradėjo būdamas 14 metu.Vėliau plaukiojo laive stiuardu, didžiosios depresijos metu buvo bedarbis, bet iki Džordžo, ketvirtojo vaiko šeimoje gimimo, gyvenimas lyg ir susitvarkė:Haroldas Harisonas tapo autobuso vairuotoju.”Džordžas visada buvo be galo savarankiškas, – sako misis Harison, – jis nepripažindavo jokios pagalbos.Siusdami jį į mėsos parduotuve, mes įduodavome jam rašteli, tačiau jis išmesdavo ji vos tik išėjęs pro duris.Būdavo, pardavėja pamačiusi jo veideli iš už prekystalio, paklausdavo: “Ar atnešei rašteli?” “Man jis visai nereikalingas, – atsakydavo Džordžas,- prašau man duoti tris ketvirčius svaro pačios geriausios kiaulienos dešros”. Tada jam buvo tik treji metai.Visi kaimynai ji pažinojo.Įtaisyti Džordžą į pradinę mokyklą buvo labai sunku: pokario metais mokyklos buvo perpildytos. Bet Džordžą priėmė į Davdeila, ta pačia mokykla, kurioje mokėsi Džonas. Pastarasis buvo dvejais metais vyresnis ir į Džordžą nekreipė dėmesio.Džordžui gerai sekėsi pradinėje mokykloje ir 1954 metais jis įstojo į Liverpulio institutą.Polas tada perėjo į antra kursą. Džonas jau ketvirtus metus šiurpino Quarry Bank mokykla.Institutas Džordžui greitai atsibodo.”Aš negalėjau pakęsti mūsų mokytoju. Kai jus paaugate ir tampate nekontroliuojami, jie bando užkišti jums gerkle ir padaryti iš jūsų varžteli bendrame mechanizme.Norėdami paversti jus iš vaiku į suaugusius, jie kaldavo į galvas savo klaidas.O aš norėjau tik vieno: būti pačiu savimi”.Jei Džonas išreiškė protestą muštynėmis ir nusižengimais, tai Džordžas įsigudrino ne mažiau pykinti suaugusius savo išore. Jo plaukai buvo ilgiausi visoje mokykloje. Paslaptis vis gi ta, kad plauku kirpimas Džordžui buvo tikra kančia. Būdamas taupus, tėvas kirpo vaikus pats, remdamasis patirtimi, kuria buvo įgijęs laivyne. Žirkles buvo atšipę, surūdiję ir “kandžiojosi”. “Vaikai tiesiog paniškai bijojo kirptis”, – sako misis Harison.Pirmus trejus metus institute Džordžas kiekviena diena turėjo nemalonumu.”Harisonai, Keli ir Vorkmanai, atsistokite ir eikite lauk!” – ši fraze pastoviai skambėdavo mano ausyse.Atėjo mada batams smailiais galais, ir Džordžas pirmasis juos įsigijo.”Vienas iš mokytoju – “išlepėlis” Smitas – pastoviai kibo prie manęs dėl tų batų smailiais galais. Mes praminėme ji “išlepėliu”, nes jis visada rengdavosi elegantiškai ir dailiai. Jis pasakė: “Harisonai, tai ne mokyklinis apavas!” Aš norėdavau paklausti, o koks yra mokyklinis apavas, tačiau susilaikydavau”.Šio mokytojo vardas – Alfredas Smitas, ir jis buvo Džordžo, Džono dėdės, brolis. “Aš vos neapalpau, kai sužinojau apie tai po daugelio metu iš Džono”.Vėliau jis nurimo: “Aš supratau, visu geriausia sėdėti tyliai ir neišsišokti.Su kai kuriais mokytojais įsigaliojo bežodis susitarimas. Jie leido man miegoti paskutiniajame suole, o aš nepažeidinėjau tvarkos”.Tėvas džiaugėsi, kad mokytojai pagaliau nustojo skustis Džordžu, kuris vienintelis šeimoje gavo pilna vidurini išsilavinimą. Harisono vyresniojo nuomone šiuo klausimu buvo lygiai tokia pati kaip ir Džono tetos bei Polo tėvo. Visa gyvenimą sunkiai dirbęs jis moksle mate būdą gerai padėčiai visuomenėje pasiekti. Žmones, patyrę didžiąją depresija, gerai žinojo, ką reiškia stabilus uždarbis.Individualizmą ir bet kokiu autoritetu neigimą Džordžas paveldėjo tikrai ne iš tėvo. Mama visada būdavo Džordžo sąjungininkė. Ji norėjo ,kad visi jos vaikai butu laimingi. Nesvarbu, kuo jie užsiims, kad tik jiems tai patiktu. Misis Harison buvo ne tik linksma, bet ir skirtingai nuo visu kitu “Beatles” tėvu, mylėjo gyvenimą toki, koks jis yra.Misis Harison mėgo padainuoti ir pašokti.Kartu su savo vyru jie dešimt meyų vadovavo pramoginių šokių klasei vairuotojų klube.Vaikystėje Džordžas nesidomėjo muzika. Bet kai jam sukako 14 metu, Džordžas pasakė: “Vienas vaikinas mūsų klasėje pirko gitara už 5 svarus, o man perleistu už 3. Ar galima butu nupirkti?” “Aš sutikau: tada gaudavau šiokį toki atlyginimą. Džordžas bandė išmokti groti savarankiškai, – pasakoja mama, – bet jam nieko neišeidavo, ir jis kartodavo: “Aš niekada neišmoksiu”. O aš atsakydavau: “Išmoksi, sūneli, išmoksi, tik laikykis savo”. Ir jis laikėsi, net tuomet, kai nusimušdavo pirštus iki kraujo. Dažnai mes užsisėdėdavome net iki pusiaunakčio ir kiekviena karta, kai jis sakydavo, kad nieko neišeis, aš guosdavau ji”.”Mama išties palaikydavo mane. Svarbiausia, ji niekada nuo nieko manęs neatkalbinėdavo. Tėvas – taip pat. Tai buvo vertingiausia juose. Kai vaikams kiša pagalius i ratus, jie ankščiau ar vėliau vis vien pasiekia savo. Taigi, geriau jiems netrukdyti nuo pat pradžių. Tėvai leisdavo man vėlai grįžti ir netgi išgerti, jei aš norėdavau. Todėl aš ir nepradėjau šlaistytis naktimis ir gerti, kai visi kiti pradėjo tai daryti.Matyt dėl to ir nepernešu alkoholio, nes pabandžiau būdamas dešimties”.”Viena karta Džordžas parėjo namo ir pareiškė, kad pasirodys Britanijos legiono klube. Aš pasakiau: “Tau pasimaišė. Tu netgi neturi savo grupes!” Jis atsake: “Nesijaudink, bus”.Šiam pasirodymui Džordžas tikrai subūrė grupe. Jo brolis Pitas grojo gitara, draugas Arturas Kelis taip pat gitara, kiti du vaikinai lupine armonikėle ir dėže nuo arbatos.”Namo jie grižo labai įsikarščiavę, kiekvienas bandė perrėkti kita.Iš pradžių aš negalėjau suprasti, kas įvyko. Vėliau jie man parode10 Šilingu- honorarą kiekvienam už pirmąjį profesionalu pasirodymą.Vaikinas,kuris grojo dėže nuo arbatos, atrodė pasibaisėtinai: pirštai numušti, dėže visa kraujuota. Ta vakarą jie vadinosi “Rebels” (angl. maištininkai).Užraše ši pavadinimą raudonomis raidėmis”.Bet iki tol, kol Polas atsivedė ji i “Quanymen”, Džordžas niekada nebuvo grojęs padoriose grupėse.Jis pirmasis priėjo prie Polo ir susipažino su juo. Tai įvyko iškart po to, kai Džordžas pradėjo mokytis institute. Jie kartu važiuodavo autobusu, ir Džordžas pamena diena, kai Polo mama užmokėjo už juos abu. Kai prasidėjo skifl era, jie abu turėjo gitaras ir tapo neišskiriamais draugais. Džordžas ir Polas leisdavo kartu visa laisvalaiki ir nesiskirdavo net atostogų metu.”Polas supažindino mane su Džonu. Aš atlikau jiems “Raunchy”, ir Džonas leido man groti kartu su jais. “Raunchy” buvo mano geriausias kūrinys. Pamenu, mes kur nors važiuodavome sėdėdami antrame autobuso aukšte, ir Džonas sušukdavo: “Džordžai, varyk “Raunchy”!” Džonas prisimena: “Jis atrodė labai mažas. Aš netgi nenorėjau su juo susipažinti. Džordžas atrodė jaunesnis už Polą, nors pastarojo veidas atrodė kaip dešimtmečio berniuko. Karta Džordžas pakvietė mane į kiną. Aš apsimečiau, kad esu labai užsiėmęs. Iš pirmo žvilgsnio jis man buvo ne prie širdies, ir aš į jį rimtai nežiūrėjau, kol nesusipažinau artimiau”.Mimi pasakė, kad jo kalbėsena tipiška Liverpulio žemutinio sluoksnio atstovui. Ji sake: “Atrodo, tau visada tokie patiko, ar ne taip, Džonai?” Bet vis gi mes pasiūlėme Džordžui įstoti į grupę, vien jau todėl, kad jis žinojo daugiau akordu ir grojo geriau nei mes. Mes daug iš jo išmokome. Kiekviena karta, kai mokydavomės koki nors nauja akordą, mes jam sukurdavome ir melodija. Praleidinėdavome pamokas ir užsisėdėdavome pas Džordžą iki vakaro. Dabar mes buvome trise”.”Džonas padare man didžiuli įspūdį, – sako Džordžas, – dar didesni, nei Polas. Aš žavėjausi jo džinsais, violetiniais marškiniais ir žandenomis. Tiesa sakant, visi vaikinai iš meno koledžo man patiko.Džonas laide sarkazmus, įgeldavo ir pastoviai šaipėsi, tačiau aš nekreipdavau dėmesio arba atsakydavau tuo pačiu, ir tai gelbėdavo”.Jiems reikėjo būgnininko, bet niekas ilgai grupėje neužsibūdavo: su Džonu mažai kas galėjo sugyventi. Labai jau jis buvo tulžingas.Po truputi grupe “Quarrymen” pradėjo nebeišsitekti skifl rėmuose.Skalbimo lenta ir dėže nuo arbatos atrodė nerimtai. Visi jie skyrė pirmenybę rokenrolui, dievino Elvi ir stengėsi būti panašus į jį.Klausydamiesi per radiją melodijų, stengėsi tiksliai parinkti akordus ir gaišdavo tam valandas.Džonas bandydavo užmegzti ryšius su šou verslu, kur masiškas susidomėjimas grupėmis virsdavo monetomis. Bet tai buvo nelengva: “Quarrymen” buvo ne vienintele ir ne geriausia grupe.Tačiau dabar jie turėjo dvejus namus: pirmieji – Džordžo, i kuriuos buvo galima ateiti bet kada, antrieji – Polo, į kuriuos ateidavo, kai nebūdavo tėvo. Mimi, žinoma, negalėjo leisti, kad jos namu slenksti peržengtu kažkokie pižonai.”Kartais Polas atvažiuodavo dviračiu, – pasakoja Mimi, – atremdavo jį į tvorą, žiūrėdavo veršiuko akimis ir klausdavo: “Laba diena, Mimi! Ar galima užeiti?” “Jokiais budais”, – atsakydavau aš”.Taigi dažniausiai vaikinai grodavo pas Džordžą. Karta Harisonai grižo namo ir pamate Džordžą mūvinti tokius siaurus džinsus, kokiu dar nebuvo gyvenime regėję.”Haroldas neteko žado, – prisimena misis Harison. – Džordžas pasakė, kad džinsus jam padovanojo Džonas. Po to jis pašoko ir pradėjo daryti baleto “pa”. “Kaipgi aš šoksiu be siauru džinsų?” – paklausė jis. Galiausiai mes pradėjome juoktis. Džordžas niekada nebūdavo grubus, tačiau visada galėdavo apvynioti mus apie piršta”.Misis Harison buvo virtuvėje, kai Džordžas pirma karta atsivedė į namus Džoną Lenoną. “Tai Džonas! – sušuko jis. “Laba diena, misis Harison”, – pasakė Džonas ir priėjo paspausti rankos. Nepamenu kas atsitiko, tačiau Džonas kažkodėl griuvo ir užvirto ant manęs, ir mes abu išsitiesėme ant sofos. Tuo metu įėjo tėvas. Būtumėte mate jo veidą, kai jis pamate ant manės užvirtusi Džoną! “Kas čia vyksta, velniai rautu?!” “Viskas gerai, tėte,-pasakė Džordžas, -tai Džonas”.Džonas visada būdavo truputi pamišęs ir niekada nenukabindavo nosies, lygiai kaip ir aš”.
(Medž. panaudota iš: The Beatles Istorija knygos.Sudarytojas – R.Mikalauskas.Leidykla: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras.Vilnius 1998.Puslapis:27-31)

Džordžas vienintelis iš “Beatles” užaugo gausioje, bet tvirtoje šeimoje ir būdamas vaikas nepatyrė jokiu rimtu sunkumu.Misis Harison – miela, jautri ir gera moteris. Misteris Harisonas – labai padorus ir pastovus žmogus.Užsidirbti pragyvenimui jis pradėjo būdamas 14 metu.Vėliau plaukiojo laive stiuardu, didžiosios depresijos metu buvo bedarbis, bet iki Džordžo, ketvirtojo vaiko šeimoje gimimo, gyvenimas lyg ir susitvarkė:Haroldas Harisonas tapo autobuso vairuotoju.”Džordžas visada buvo be galo savarankiškas, – sako misis Harison, – jis nepripažindavo jokios pagalbos.Siusdami jį į mėsos parduotuve, mes įduodavome jam rašteli, tačiau jis išmesdavo ji vos tik išėjęs pro duris.Būdavo, pardavėja pamačiusi jo veideli iš už prekystalio, paklausdavo: “Ar atnešei rašteli?” “Man jis visai nereikalingas, – atsakydavo Džordžas,- prašau man duoti tris ketvirčius svaro pačios geriausios kiaulienos dešros”. Tada jam buvo tik treji metai.Visi kaimynai ji pažinojo.Įtaisyti Džordžą į pradinę mokyklą buvo labai sunku: pokario metais mokyklos buvo perpildytos. Bet Džordžą priėmė į Davdeila, ta pačia mokykla, kurioje mokėsi Džonas. Pastarasis buvo dvejais metais vyresnis ir į Džordžą nekreipė dėmesio.Džordžui gerai sekėsi pradinėje mokykloje ir 1954 metais jis įstojo į Liverpulio institutą.Polas tada perėjo į antra kursą. Džonas jau ketvirtus metus šiurpino Quarry Bank mokykla.Institutas Džordžui greitai atsibodo.”Aš negalėjau pakęsti mūsų mokytoju. Kai jus paaugate ir tampate nekontroliuojami, jie bando užkišti jums gerkle ir padaryti iš jūsų varžteli bendrame mechanizme.Norėdami paversti jus iš vaiku į suaugusius, jie kaldavo į galvas savo klaidas.O aš norėjau tik vieno: būti pačiu savimi”.Jei Džonas išreiškė protestą muštynėmis ir nusižengimais, tai Džordžas įsigudrino ne mažiau pykinti suaugusius savo išore. Jo plaukai buvo ilgiausi visoje mokykloje. Paslaptis vis gi ta, kad plauku kirpimas Džordžui buvo tikra kančia. Būdamas taupus, tėvas kirpo vaikus pats, remdamasis patirtimi, kuria buvo įgijęs laivyne. Žirkles buvo atšipę, surūdiję ir “kandžiojosi”. “Vaikai tiesiog paniškai bijojo kirptis”, – sako misis Harison.Pirmus trejus metus institute Džordžas kiekviena diena turėjo nemalonumu.”Harisonai, Keli ir Vorkmanai, atsistokite ir eikite lauk!” – ši fraze pastoviai skambėdavo mano ausyse.Atėjo mada batams smailiais galais, ir Džordžas pirmasis juos įsigijo.”Vienas iš mokytoju – “išlepėlis” Smitas – pastoviai kibo prie manęs dėl tų batų smailiais galais. Mes praminėme ji “išlepėliu”, nes jis visada rengdavosi elegantiškai ir dailiai. Jis pasakė: “Harisonai, tai ne mokyklinis apavas!” Aš norėdavau paklausti, o koks yra mokyklinis apavas, tačiau susilaikydavau”.Šio mokytojo vardas – Alfredas Smitas, ir jis buvo Džordžo, Džono dėdės, brolis. “Aš vos neapalpau, kai sužinojau apie tai po daugelio metu iš Džono”.Vėliau jis nurimo: “Aš supratau, visu geriausia sėdėti tyliai ir neišsišokti.Su kai kuriais mokytojais įsigaliojo bežodis susitarimas. Jie leido man miegoti paskutiniajame suole, o aš nepažeidinėjau tvarkos”.Tėvas džiaugėsi, kad mokytojai pagaliau nustojo skustis Džordžu, kuris vienintelis šeimoje gavo pilna vidurini išsilavinimą. Harisono vyresniojo nuomone šiuo klausimu buvo lygiai tokia pati kaip ir Džono tetos bei Polo tėvo. Visa gyvenimą sunkiai dirbęs jis moksle mate būdą gerai padėčiai visuomenėje pasiekti. Žmones, patyrę didžiąją depresija, gerai žinojo, ką reiškia stabilus uždarbis.Individualizmą ir bet kokiu autoritetu neigimą Džordžas paveldėjo tikrai ne iš tėvo. Mama visada būdavo Džordžo sąjungininkė. Ji norėjo ,kad visi jos vaikai butu laimingi. Nesvarbu, kuo jie užsiims, kad tik jiems tai patiktu. Misis Harison buvo ne tik linksma, bet ir skirtingai nuo visu kitu “Beatles” tėvu, mylėjo gyvenimą toki, koks jis yra.Misis Harison mėgo padainuoti ir pašokti.Kartu su savo vyru jie dešimt meyų vadovavo pramoginių šokių klasei vairuotojų klube.Vaikystėje Džordžas nesidomėjo muzika. Bet kai jam sukako 14 metu, Džordžas pasakė: “Vienas vaikinas mūsų klasėje pirko gitara už 5 svarus, o man perleistu už 3. Ar galima butu nupirkti?” “Aš sutikau: tada gaudavau šiokį toki atlyginimą. Džordžas bandė išmokti groti savarankiškai, – pasakoja mama, – bet jam nieko neišeidavo, ir jis kartodavo: “Aš niekada neišmoksiu”. O aš atsakydavau: “Išmoksi, sūneli, išmoksi, tik laikykis savo”. Ir jis laikėsi, net tuomet, kai nusimušdavo pirštus iki kraujo. Dažnai mes užsisėdėdavome net iki pusiaunakčio ir kiekviena karta, kai jis sakydavo, kad nieko neišeis, aš guosdavau ji”.”Mama išties palaikydavo mane. Svarbiausia, ji niekada nuo nieko manęs neatkalbinėdavo. Tėvas – taip pat. Tai buvo vertingiausia juose. Kai vaikams kiša pagalius i ratus, jie ankščiau ar vėliau vis vien pasiekia savo. Taigi, geriau jiems netrukdyti nuo pat pradžių. Tėvai leisdavo man vėlai grįžti ir netgi išgerti, jei aš norėdavau. Todėl aš ir nepradėjau šlaistytis naktimis ir gerti, kai visi kiti pradėjo tai daryti.Matyt dėl to ir nepernešu alkoholio, nes pabandžiau būdamas dešimties”.”Viena karta Džordžas parėjo namo ir pareiškė, kad pasirodys Britanijos legiono klube. Aš pasakiau: “Tau pasimaišė. Tu netgi neturi savo grupes!” Jis atsake: “Nesijaudink, bus”.Šiam pasirodymui Džordžas tikrai subūrė grupe. Jo brolis Pitas grojo gitara, draugas Arturas Kelis taip pat gitara, kiti du vaikinai lupine armonikėle ir dėže nuo arbatos.”Namo jie grižo labai įsikarščiavę, kiekvienas bandė perrėkti kita.Iš pradžių aš negalėjau suprasti, kas įvyko. Vėliau jie man parode10 Šilingu- honorarą kiekvienam už pirmąjį profesionalu pasirodymą.Vaikinas,kuris grojo dėže nuo arbatos, atrodė pasibaisėtinai: pirštai numušti, dėže visa kraujuota. Ta vakarą jie vadinosi “Rebels” (angl. maištininkai).Užraše ši pavadinimą raudonomis raidėmis”.Bet iki tol, kol Polas atsivedė ji i “Quanymen”, Džordžas niekada nebuvo grojęs padoriose grupėse.Jis pirmasis priėjo prie Polo ir susipažino su juo. Tai įvyko iškart po to, kai Džordžas pradėjo mokytis institute. Jie kartu važiuodavo autobusu, ir Džordžas pamena diena, kai Polo mama užmokėjo už juos abu. Kai prasidėjo skifl era, jie abu turėjo gitaras ir tapo neišskiriamais draugais. Džordžas ir Polas leisdavo kartu visa laisvalaiki ir nesiskirdavo net atostogų metu.”Polas supažindino mane su Džonu. Aš atlikau jiems “Raunchy”, ir Džonas leido man groti kartu su jais. “Raunchy” buvo mano geriausias kūrinys. Pamenu, mes kur nors važiuodavome sėdėdami antrame autobuso aukšte, ir Džonas sušukdavo: “Džordžai, varyk “Raunchy”!” Džonas prisimena: “Jis atrodė labai mažas. Aš netgi nenorėjau su juo susipažinti. Džordžas atrodė jaunesnis už Polą, nors pastarojo veidas atrodė kaip dešimtmečio berniuko. Karta Džordžas pakvietė mane į kiną. Aš apsimečiau, kad esu labai užsiėmęs. Iš pirmo žvilgsnio jis man buvo ne prie širdies, ir aš į jį rimtai nežiūrėjau, kol nesusipažinau artimiau”.Mimi pasakė, kad jo kalbėsena tipiška Liverpulio žemutinio sluoksnio atstovui. Ji sake: “Atrodo, tau visada tokie patiko, ar ne taip, Džonai?” Bet vis gi mes pasiūlėme Džordžui įstoti į grupę, vien jau todėl, kad jis žinojo daugiau akordu ir grojo geriau nei mes. Mes daug iš jo išmokome. Kiekviena karta, kai mokydavomės koki nors nauja akordą, mes jam sukurdavome ir melodija. Praleidinėdavome pamokas ir užsisėdėdavome pas Džordžą iki vakaro. Dabar mes buvome trise”.”Džonas padare man didžiuli įspūdį, – sako Džordžas, – dar didesni, nei Polas. Aš žavėjausi jo džinsais, violetiniais marškiniais ir žandenomis. Tiesa sakant, visi vaikinai iš meno koledžo man patiko.Džonas laide sarkazmus, įgeldavo ir pastoviai šaipėsi, tačiau aš nekreipdavau dėmesio arba atsakydavau tuo pačiu, ir tai gelbėdavo”.Jiems reikėjo būgnininko, bet niekas ilgai grupėje neužsibūdavo: su Džonu mažai kas galėjo sugyventi. Labai jau jis buvo tulžingas.Po truputi grupe “Quarrymen” pradėjo nebeišsitekti skifl rėmuose.Skalbimo lenta ir dėže nuo arbatos atrodė nerimtai. Visi jie skyrė pirmenybę rokenrolui, dievino Elvi ir stengėsi būti panašus į jį.Klausydamiesi per radiją melodijų, stengėsi tiksliai parinkti akordus ir gaišdavo tam valandas.Džonas bandydavo užmegzti ryšius su šou verslu, kur masiškas susidomėjimas grupėmis virsdavo monetomis. Bet tai buvo nelengva: “Quarrymen” buvo ne vienintele ir ne geriausia grupe.Tačiau dabar jie turėjo dvejus namus: pirmieji – Džordžo, i kuriuos buvo galima ateiti bet kada, antrieji – Polo, į kuriuos ateidavo, kai nebūdavo tėvo. Mimi, žinoma, negalėjo leisti, kad jos namu slenksti peržengtu kažkokie pižonai.”Kartais Polas atvažiuodavo dviračiu, – pasakoja Mimi, – atremdavo jį į tvorą, žiūrėdavo veršiuko akimis ir klausdavo: “Laba diena, Mimi! Ar galima užeiti?” “Jokiais budais”, – atsakydavau aš”.Taigi dažniausiai vaikinai grodavo pas Džordžą. Karta Harisonai grižo namo ir pamate Džordžą mūvinti tokius siaurus džinsus, kokiu dar nebuvo gyvenime regėję.”Haroldas neteko žado, – prisimena misis Harison. – Džordžas pasakė, kad džinsus jam padovanojo Džonas. Po to jis pašoko ir pradėjo daryti baleto “pa”. “Kaipgi aš šoksiu be siauru džinsų?” – paklausė jis. Galiausiai mes pradėjome juoktis. Džordžas niekada nebūdavo grubus, tačiau visada galėdavo apvynioti mus apie piršta”.Misis Harison buvo virtuvėje, kai Džordžas pirma karta atsivedė į namus Džoną Lenoną. “Tai Džonas! – sušuko jis. “Laba diena, misis Harison”, – pasakė Džonas ir priėjo paspausti rankos. Nepamenu kas atsitiko, tačiau Džonas kažkodėl griuvo ir užvirto ant manęs, ir mes abu išsitiesėme ant sofos. Tuo metu įėjo tėvas. Būtumėte mate jo veidą, kai jis pamate ant manės užvirtusi Džoną! “Kas čia vyksta, velniai rautu?!” “Viskas gerai, tėte,-pasakė Džordžas, -tai Džonas”.Džonas visada būdavo truputi pamišęs ir niekada nenukabindavo nosies, lygiai kaip ir aš”.
(Medž. panaudota iš: The Beatles Istorija knygos.Sudarytojas – R.Mikalauskas.Leidykla: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras.Vilnius 1998.Puslapis:27-31)
Džeimsas Polas Makartnis gimė 1942metu birželio 18 diena Liverpulio ligonines palatoje: vienintelis iš “Beatles”, išvydęs pasauli tokiomis prabangiomis sąlygomis.Polo tėvai buvo patys paprasčiausi darbininku klases atstovai. Karas buvo pačiame įkarštyje, bet mama buvo dirbusi šioje ligoninėje akušere, todėl pirmasis jos vaikas galėjo išvysti pasauli būtent čia. Polo mama dirbo dvigubai daugiau nei kitos ir visada buvo nepaprastai sąžininga. Polas pamena, kaip viena karta jai padovanojo žaislini šuniuką. “Tai buvo dėkingumo už jos gerus darbus išraiška. Žmones jai visada dovanojo tokias dovanas”.Polas pradėjo savo mokslus Stoktono pradinėje mokykloje. Netrukus ten pradėjo mokytis ir jaunesnysis jo brolis Maiklas. “Pamenu, mokyklos direktore sakydavo, kad abu berniukai geri, ypač – jaunesnysis, – pasakoja Polo tėvas Džimas. – Ji pasakė, kad Maiklas tikrai taps vadovu. Manau, ji taip pasakė todėl, kad jis visada ginčydavosi. Polas buvo žymiai ramesnis, nuovokesnis ir atsargus.Maiklas dažnai išsišokdavo. Polas mokėdavo visada apeiti sunkumus”.Kai klases buvo perpildytos, juos perkėlė i kita, Geitekrio, pradine mokykla. Nuo mažens Polas pasižymėjo diplomatiniu taktu ir labai skyrėsi nuo savo, amžinai patenkančio i bedas, jaunesniojo brolio Maiklo.Polas sėkmingai baigė pradine mokykla ir įstojo i Liverpulio institutą – pačia garsiausia miesto vidurine mokykla.Maiklas taip pat mokėsi institute, bet mokslams baigiantis nusirito i paskutiniųjų gretas. Polas visada buvo tarp geriausiųjų.”Aš karta lupau Maiklą, nes jis buvo kažką iškrėtęs, – pasakoja Džimas.- Polas stovėjo ir rėkė Maiklui:”Pasakyk,kad tu to nedarei, ir jis nustos”. Bet Maiklas visada prisipažindavo, nesvarbu, ką butu bepadaręs. Polas dažniausiai sugebėdavo išsisukti”. “Aš buvau lankstus kaip gyvate, – sako Polas. – Bet jei kartais gaudavau į kailį, nueidavau į jų miegamąjį jiems nesant ir įplėšdavau užuolaidos apačioje nėrinį, galvodavau – taip jiems ir reikia”. “Polui netrukdydavo ruošti pamokas net įjungtas televizorius, – prisimena jo tėvas. – Jis tikrai galėjo stoti mokytis i universitetą. Aš šito labai norėjau: bakalauro laipsnis mūsų šeimoje – tai butu buvę taip šaunu! Bet sužinojęs mano ketinimus, Polas tyčią pradėjo blogai mokytis. Jis padoriai gaudėsi lotynu kalboje, ir kai aš pasiūliau specializuotis šioje srityje, jis visai ja apleido”.Institute Polas buvo labiausiai subrendęs seksualiai tarp savo metu berniuku ir jau žinojo viską ar beveik viską apie tai. “Karta klasėje aš nupiešiau nešvanku piešinuką. Taip, aš buvau vaikinas, kuris piešdavo tokius piešinėlius. Jis buvo perlenktas taip, kad matytųsi tik galva ir kojos, o atlenkus – visa nuoga moteris. Absoliuti mokykline nesąmonė. Netyčia ta piešinėlį aš įsidėjau i marškiniu kišene. Tai buvo kišene, kurioje aš laikydavau pietų talonus, ir mama, prieš plaudama marškinius, visada ja patikrindavo, kad neišskalbtu ir talonu. Viena gražia diena grįžtu i namus, o ji man ištiesia tai sakydama: “Tavo darbas?” Aš pasakiau: “Prisiekiu ne, tikrai ne aš”. Pasakiau, kad tai Kenio Alpino, klases berniuko darbas. Jis įdėjo man tai i kišene. Jei bučiau aš tai padaręs, pasisakyčiau. Aš išsisukinėjau dvi dienas. Po to prisipažinau. Geda buvo neapsakoma”.”Pirmaisiais mokslo metais viskas sekdavosi lengvai ir buvo paprasta.Aš buvau stropus ir troškau žinių. Po to viskas apsivertė aukštyn kojom. Visais mokslu metais neatsirado žmogaus, kuris butu paaiškinęs man, kokia visu tu mokslu prasme ir kodėl aš mokausi. Tiesa, tėvas pastoviai tvirtindavo, kad man būtina gauti padoru atestatą. Bet aš nekreipiau i jo žodžius jokio dėmesio. Per dažnai tai girdėdavau.Mūsų mokytojai arba mušdavo mus liniuote, arba dergdavo mums smegenis pasakojimais, kaip praleido atostogas Velse, arba ką veikė armijoje. Namu užduotys būdavo amžinas prakeikimas. Ir kodėl aš turiu sėdėti prie knygų, kai visi berniūkščiai kieme? Priešais namo, kuriame mes gyvenome Ardžvike, langą buvo laukyme, ir aš galėdavau stebėti, kaip jie gerai leidžia laika”.”Šalia manęs gyveno labai nedaug vaiku iš instituto. Likusieji mane vadino koledžo mulkiu. “Sutiktas koledžo mulkis”, – taip jie ir sakydavo”.”Viskas, ko aš norėjau gyvenime, buvo merginos, pinigai ir rūbai.Mes vogdavome smulkmenas iš parduotuvių. Tuo metu mano svajone buvo gauti kokius 100 svaru. Galvojau, kad turint tiek pinigu – namas, gitara ir automobilis garantuoti. Taigi, jei veiksmo vietoje butu buvę pinigu, aš būčiau visiškai sulaukėjęs”.Bet ne viskas taip beprasmiška buvo mokykloje. 1953metais jis gavo specialia mokyklos premija už apybraiža. Prizą, Džefrio Triso knyga “Septynios Anglijos karalienes”, Polas tebeturi ir šiandien. Jis visada gaudavo gerus pažymius už savo esė.”Pamenu, karta mokyklos inspektorius manęs paklausę, kaip man pavyko parašyti tokia gera apybraiža grynai techniška kalnakasybos tema, – pasakoja Polas. – O aš visa tai girdėjau per radiją, kai užsidėjęs ausines drybsojau lovoje. Jos išties buvo puikios, tereikėjo gulėti lovoje ir klausytis radijo”.Džimas pritaisė prie lovų kiekvienam iš vaiku ausines, kad bent taip pasisektu juos ankščiau nuvaryti i lova, ir, kad jie liautųsi peštis.Jie pešdavosi dažnai, tai yra, kaip įprasta visose šeimose tarp broliu.Maiklas, kad suerzintu Polą, vadindavo ji storuliu. “Jis buvo gražus vaikis, didėlėmis akimis ir ilgomis blakstienomis, – pasakoja Džimas. – Žmones apie tokius paprastai sako: “O, jis sudaužys ne vienos merginos širdį”. Tačiau ankstyvoje paauglystėje jis pergyveno apkūnumo etapą” .Makartniu šeima išsikėlę iš Ardžviko, kai Polui buvo 13metu. Jo mama atsisakė vietines akušeres pareigu tame rajone. Jie iš miesto tarybos gavo namą 20 Forthlin Road adresu, Alertone, kur Polas praleido likusius vaikystes metus. Tai buvo jaukus ir švarus rajonas, bet dabar Menlove Avenue, kur gyveno Džonas, buvo vos už dviejų myliu.Kai Polui sukako 14 metu, mamai prasidėjo skausmai krūtinėje.Tai buvo vėžys. Ja operavo, bet tai nepadėjo. Viskas truko viena mėnesį.Keletą dienu Polas meldėsi: “Kvailos maldos. Jei jos butu ja sugražinusios!Ir aš įsitikinau religijos tuštybe”.Viena diena Maiklas grižo namo ir rado mama verkiančią. Jis pamanė, kad jie su Polu ir vėl kažką pridarė. “Mes juk būdavome tikri velnio išperos”, – sako Maiklas. Tačiau tada jis nepuolė klausti, kas nutiko. Ji niekada ir nepasakė jiems.Vyriausiajam Makartniui iškilo sunkus uždavinys: jis liko vienas su dviem paties sunkiausio amžiaus vaikais – 12 ir 14 metu. Žmona uždirbdavo daugiau už ji, o verpimo pramone, kurioje jis dirbo, pergyveno sunkius laikus.Maiklas visiškai nesupranta, kaip tėvui pavykdavo su jais abiem susitvarkyti. “Mes buvome baisus, elgdavomės tiesiog žiauriai. Tėvas – tikras šaunuolis. Ir visa ta laika jis neturėjo jokios moters. Įsivaizduoti to negaliu. Polas daug kuo turi būti dėkingas tėvui. Aš taip pat”.Broliai pastoviai iš jo šaipydavosi.”Štai jis vėl su savo dviem “umais”, -sakydavo jie. Tėvas dažnai aiškindavo jiems, kad pagrindiniai du dalykai pasaulyje – kantrumas ir santūrumas.Atrodo, Polas iš savo mamos paveldėjo sugebėjimą daug ir įtemptai dirbti. Jis – iš tu žmonių, kurie savo pasiaukojamu darbu pasiekia tai, ko nori. Kažkuria prasme, kaip ir Džonas, Polas nekentė mokyklos nustatytu “žaidimo” taisyklių, bet jame buvo kažkas tokio, kas neleido jam smukti. Jis galėjo bet kada griebtis sunkaus darbo, bent jau trumpais įkvėpimo akimirksniais. Džonas tapdavo visiškai nevaldomas ir prarasdavo bet kokia bendradarbiavimo dvasia. Polui taip niekada neatsitikdavo.Jo brolis Maiklas galvoja, kad mamos mirtis tikrai paveikė Polą tam tikra linkme. “Tai atsitiko tik mamai mirus. Tai tapo manija ir lydėjo ji visa likusi gyvenimą. Jus prarandate mama ir atrandate gitara? Ar gali taip būti? Aš nežinau. Galbūt tai padėjo jam pabėgti nuoproblemos. Bet kokia tada ta problema?”

(Medž. panaudota iš: The Beatles Istorija knygos.Sudarytojas – R.Mikalauskas.Leidykla: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras.Vilnius 1998.Puslapis: 19 – 22)

Leave a Comment