Teksto analizė ir interpretacija
Juozas Aputis
„Šviečiančios vilko akys“
Juozas Aputis – vienas iškiliausių sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės ir apysakos autorius. Be to, jis tęsė Jono Biliūno prozos tradiciją. Šis autorius tikroviškai vaizdavo kaimo buitį, tradicinį gyvenimą, bet jo kūriniuose svarbiausia – žmogaus išgyvenami jausmai, būsena, subtilūs ryšiai su aplinka ir žmonėmis. Juozo Apučio veikėjas yra jautrios dvasinės sandaros žmogus. Daugumoje savo kūrinių vaizdavo žemdirbio kultūrą, lietuvių tautos iškilimą istorijoje. Šis novelių ir apysakos autorius sukūrė daug rinkinių: „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“. Naujausia knyga, išėjusi šiomis dienomis, – novelių rinkinys „Vieškelyje džipai“. Novelė „Šviečiančios vilko akys“ yra vvienas iš daugelio Juozo Apučio kūrinių, nagrinėjantis žmogaus vidinę būseną, jo išgyvenimus. Šioje novelėje atsispindi žmogaus išgyvenamos problemos, taip pat ryški erdvė. Novelės erdvė yra gana plati. Tai ryškiai matomas kelias nuo namų iki mokyklos. Šis kelias novelės veikėjui yra labai ilgas, net aštuoni kilometrai, kuriuo reikia eiti kiekvieną dieną. Per visus aštuonis kilometrus šiam vaikui susidarydavo aštuoni taškai – tai sodybos, kurias jis aplankydavo. Šiam vaikui miško ir mokyklos erdvė yra svetima. Čia jis vargingai „maknodavo purvinais takais ir keliais“, norėdamas pagaliau pasiekti savo jaukius namus. Jo brolis tarsi ir būdavo tas šiltas namų simbolis, nes jis savo jaunėlį broliuką pasitikdavo grįžtantį iš mokyklos. Per šį laiką, kurį jis eidavo namo, vaikas jaudavo baimę ir nerimą. Taigi šioje novelėje erdvė plati, bauginanti vaiką. Novelės pasakotojas dabar jau yra suaugęs ir į šią vaikystėje patirtą trumą žvelgia kitaip.Todėl ši novelė dedikuota jo vyresniajam broliui, kuris padėjo tamsoje įveikti baimę. Pasakotojui brolis vaikystėje buvo stipri atrama. Vaikystėje šis veikėjas įveikdamas mišką ir jau būdamas visai arti namų, jausdavosi toks didvyris tarsi perskridęs per Atlantą kartu su Darium ir Girėnu. Ši kelionė jam buvo tarsi amžinybės kelias, per kurį kaskart bijojo eiti. Tuo pačiu brolis buvo ir viltis, kad „tave pastiks“. Galbūt pasakotojas eiamas ir galvodavo, kad kai jis priartės prie namų, jo jau lauks brolis. Mąstydamas apie šią viltį jis įgydavo daugiau drąsos, paskatinimo įveikti baimę. Raudonuojančios vilko akys tarsi jį vesdavo šviesiu kliu lydėdamas namo. Šios akys atspindi mokslo šviesą, žinojimą. Nors vilkas pasirodo jo sapnuose, tačiau čia jis pasakotojo negąsdina, o tik gelbsti jį. Šis gelbstintis vilkas simbolizuoja jėgą, stiprybę. Pasakotojas tiki, kad pasibaigs ši vargana kelionė, kai baigs mokslus. Jis įsivaizduoja, kaip lengvai galima pasiekti norimą šalį tarsi „peršokti iš valties į valtį“. Dabar jis nori būti stiprus, bet negali įveikti savęs ir išgyventą vaikystėje baimę. Taigi šios novelės veikėjas yra jautrios dvasinės sandaros žmogus, kuris laikui bėgant nori įveikti šią baimę.
Iš visos novelės turinio galime spręsti, kad čia Juozas Aputis taip pat dėmesio skiria žmogaus jautrumui, problemoms. Todėl šiam pasakojimui būdingas liūdesys, lyriška nuotaika. Šios novelės tema: vaikystėje patirta trauma ir suaugusiojo žmogaus gyvenimo padariniai. Kaip ir kituose kūriniuose, čia Juozas Aputis taip pat atskleidžia savitą kaimo gyvenimą, žmonių bendravimą. Taip pat šis kūrinys parašytas autobiografijos tema, kuri retai sutinkama novelėse.