Velykos yra labai sena šventė, simbolizuojanti gamtos atgimimą. Tai šventė, susieta su pačiu lygiadieniu, su Saulės kultu, dienos susilyginimu su naktimi, kai susidaro visos sąlygos atgimti visai žemės gyvybei kitam sezonui. Ikikrikščioniškais laikais tai buvo labai svarbus metas, nes be to, kad vėl gamta prisikelia naujam gyvenimui, dar labai svarbus kiaušinio margučio – pasaulio simbolio, kosminio kiaušinio vaidmuo. Pavasarį parskrenda paukščiai, jie sudeda kiaušinius, iš tų kiaušinių išsirita nauja gyvybė, išsirita paukščiukas. Iš paukščio yra du kartus gimstama – vieną kartą kiaušinio pavidalu, kitą kartą – paukščiuko pavidalu. Tas dvigubas gimimas yra tai, kas krikščionybes atveju yra mirtis ir prisikėlimas. Dažydami kiaušinį darome irgi tą patį. Vištos kiaušinis yra gyvas ir kai mes jį norime dažyti, pirmiausia numariname – mes jį verdame, t.y. tas kiaušinis pasidaro nebegyvas. Bet kai mes jį marginam gražiais geometriniais raštais su pačiais įvairiausiais simboliais, mes jį vėl padarome gyvą – tik dabar jis turi kultūrinę prasmę, tai yra jau kultūrine mūsų gyvybė, dvasinė gyvybė. Mes tą paprastą kiaušinį sušildome savo širdies, savo rankų šiluma. O iš tokio kiaušinio išsirita ne šiaip kokia paukštė – o tik tokia, kokia yra pagal to kiaušinio raštus. Na, o raštuose matome ir saulę, ir mėnulio ciklą, matome žvaigždes, žiedynus, šaltinius. Matome Paukščių taką, paukščių pėdelių. Beje, marginimas paukščių pėdelėmis nuo senų laikų vienas populiariausių. Taigi ant kiaušinio yra tikriausiai visas mus supantis pasaulis nuo dangaus iki žemės. Kiekvienas šio rašto elementas turi savo prasmę. Jei žvelgtume į margutį per simbolius, per rašmenų prasmes, galėtume sakyti, kad kiekvienas turi savų įvairių prasmių rinkinį ir dėl to atstovauja tam tikra dvasia, tam tikra dievybe, kurią mes tarsi sukuriame. Margučius ridenam, ridinėjam, daužaujame ir kyla klausimas, ar gerai, ar blogai, kad bedaužaujant vienas kiaušinis dūžta, o kitas ne. Man rodos, kad ir vienu, ir kitu atveju abi prasmės yra labai geros ir labai palankios. Jeigu mes turime pramuštą kiaušinį, jį suvalgydami tarsi atliekam ritualinį aukojimą ir savyje jau turime tą dievybę, ta paukštę deivę, pasaulio pramotę, visa ko gimdytoją. Jei margutis lieka stiprus, tvirtas, tai irgi labai gerai, nes kaip sukauptam akmeny, taip ir sukauptam marguty yra tai, kas mus saugo visą šį ciklą iki kitų Velykų. Reikalui esant toki margutį galime naudoti apsigynimui, įvairiems ritualams, nes margutis, kaip žinia, saugo ir nuo gaisro, ir nuo žaibo, ir nuo įvairių ligų. Žemdirbiams margutis buvo irgi svarbus, jis dedamas į pirmają vagą. Marginant margutį svarbu jį marginti senoviniais raštais, gražiais, geometriniais, o ne šiuolaikiškai, greitai, primityviai. Kuo kruopščiau, kuo labiau laikydamiesi senos tradicijos tęstinumo mes tai darome, tuo giliau jaučiame visa tai, ir mes patys esame gilesni, nusileidžiame į savo kultūrinę gelmę, i protėvių pasaulį, kuris kažkada seniai seniai buvo tikrai tobulas.
Velykų antrąją dieną buvo populiarus ir laistymasis. Tą Velykų dieną jaunuomenė stengiasi anksti atsikelti ir aplaistyti tuos, kurie tebemiega. Kartais, ištraukę miegantį iš lovos, jį nunešdavo į upelį ir įmerkdavo į vandenį. Kai kas dėl to net peršaldavo, susirgdavo. Per tokias išdaigas tarp žmonių kildavo ir barnis.