Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje

Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje

Viena ryškiausių XX a. dramų yra drama „Skirgaila“, kurioje susipynė konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiška situacija. „Skirgailoje“ labai daug įvairių veikėjų, kurie pasižymi spalvingais charakteriais. “Skirgaila” – tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai bei prievarta laikoma Lydos kunigaikštytė. Toks veikėjų „susigrūdimas“ į vieną vietą sukelia trintį, kuuri vėliau yra dramos veiksmo ir jos konflikto šaltinis.
Svarbiausias dramos veikėjas yra Skirgaila – valdovas. Skirgaila turi didelį tikslą – kovoti už Lietuvos suverenumą. Tai dvilypė asmenybė, politinių aplinkybių priversta griebtis klastos, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti tiesus. Skirgaila tuo pačiu ir tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus. Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prrisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, nes kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. O širdis – išlikti ištikimam seniesiems dievams. Naujoji religija yra žiauri, dėl jos kyla daug konfliktų, Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai. Tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kr

ritiškai vertina, jam reikia atramos – žmogaus, kuris neabejotų. Todėl širdyje jis simpatizuoja Stardui. Stardas – griežtasis valdovo oponentas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, apeliuodamas į jo galybę „panorėk. ir vėl atgims. senovės gadynė“ ir kanklių stygų balsais bandydamas pažadinti kunigaikščio ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą – gundo garbe: „ .mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą“. Stardas visoje dramoje figūruoja kaip konfliktiška asmenybė, visą laiką besistengianti „pažadinti“ miegančius kunigaikštį bei jo patarėjus – bajorus. Mirdamas Stardas yra pakrikštijamas Jono Skarbeko prieš savo valią. Vaidilos mirtis labai paveikia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis.
Dramos konflikto priežastis – Ona Duonutė. Dramoje ji – Lydos kunigaikštytė, įkalinta kunigaikščio pilyje, kad nesusituoktų su sužadėtiniu Lenkijoje bei, kad Volynės bei Podorės žemės neatitektų Lenkijai. Išš pirmo žvilgsnio jaunutė, trapi mergelė, tačiau iš kelių dramos scenų mes suvokiame, jog viduje Ona stipri asmenybė, pasižyminti sugebėjimu priimti jai skirtą dalią. „Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė”, – sako kunigaikštytė Ona Duonutė, dramos pabaigoje ji palūžta, todėl pasiduoda vokiečių riterio Kelerio gundymams bei tampa Skirgailos žmona, Lietuvos kunigaikštiene.
Priešingai nei kiti personažai Daugaila, mano nuomone, vienas rimčiausių dramos personažų. Jis ištikimas valdovo patarėjas: „Aš daugel metų jau ištikimai tau tarnauju.“ Senas augalotas vyras, stiprus. Visuomet išlaikantis rimtį. Kūūrinyje jis pasižymi kaip personažas veikiantis labai apgalvotai. Iškilus kokiam nors klausimui, jis kreipiasi į kunigaikštį ir su juo tariasi. „Kaip nori, valdove. (nors) Aš maniau.“ Visą laiką klausydamas išimtinai visų valdovo įsakymų, pabaigoje jis nesutinka su valdovu „Ar nematai? (valdovui) Noriu pataisyti mūsų klaidą. Imk patsai ir kask greičiau pašalinių nepainiodamas. Paskui sužinosi visa.“ Šis sakinys įrodo, kad Daugaila nebijo Skirgailai pasakyti tai, ką jis iš tiesų mano. Pastarųjų Daugailos žodžių priežastis – Keleris. Jis vienas prieštaringiausių dramos veikėjų. Į pilį jis atvyksta su kitu vokiečių riteriu kaip kaimyninės šalies pasiuntinys ir pasiryžta išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Būdamas jaunas, stiprus riteris jis lengvai susilaukia moterų simpatijų „nėra tokios moters, kuri, man panorėjus nebūtų mano“ ir tuo naudojasi. Dramoje jis suvilioja Oligę (jauną, naivią bajoraitę), kad patektų pas kunigaikštytę į kambarį. Keleris gudrus ir narsus karys, Skirgaila jį vadina atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“. Bene vienintelė jo yda – emocingumas, jis nesugeba nutylėti savo nepasitenkinimo, galima spręsti jog jis yra prastas strategas. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Net ir sunkiausiu momentu jis išlieka riteriu „Riteriui jo žodis, šventa priesaika, patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, kąą tau (kunigaikštytei) esu pažadėjęs ir prisiekęs.“ Moraliai jis yra stipresnis nei Skirgaila, nes sugeba nepaisyti savo asmeninių interesų ir mirti dėl kitų.
Tarp gausybės personažų asmeniškai simpatizuoju žilam seneliui dramoje vadinamam Skurduliu. Mane žavi jo novatoriškos idėjos: Kai valdovas užduoda jam pakankamai keblų klausimą, susijusį su religine nesantaika, jis labai diplomatiškai išsisuka – religiją sutapatina su žmogaus rūbu. „Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius į labiau pritaikintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi.“ Taip pat labai įdomios yra ir kitos jo išsakytos mintys: „svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti.“ bei „.mirtis visų nekenčiama ir nėra tokios jėgos, kuri priverstų žmogaus sielą pamilti ją.“ Šis veikėjas tarsi gydytojas, kuris atsiranda tinkamu metu, kai Skirgaila yra visiškai pasimetęs viduje. „.o čia aš gydytojas, nes tavo siela, mano vaikeli, serga“. Pažvelgę į šį veikėją, drąsiai galime teigti, jog gyvenimo patirtis yra svarbiausia.
Visus šiuos veikėjus pasirinkau remdamasis jų svarba. Vienas veikėjas turėjo tam tikros įtakos kitiems. Skirgailai lemiamu momentu pagalbos teikė Daugaila bei Skurdulis. Stardas Skirgailos dvasinis brolis dvynys, net ir prieštaraudamas jam Skirgaila iš tiesų jam simpatizavo, tiik dėl politinių aplinkybių jis negali jam pritarti. Keleris Skirgailos priešas. Konfliktas iškyla dėl Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės. Visi šie veikėjai gali būti laikomi asmenybėmis, tačiau ne visi jie gali būti laikomi stipriomis asmenybėmis.
Lietuvos valdovo ir jo priešininkų maksimalizmas, stiprios aistros, pagrindinių veikėjų mirtis ir Skirgailos pralaimėjimas leidžia Krėvės dramą vadinti tragedija. Veikėjų išgyvenimų kaita, kurią atskleidžia dinamiški, aistringi dialogai ir monologai, kuria veiksmo, vykstančio „čia ir dabar“, įspūdį. Būtent todėl Krėvės „Skirgaila“ pagrįstai gali būti laikomas geriausiai pritaikytas scenai. Pabaigoje galime tarti, kad kiekvienai dramai pagrindinis prioritetas yra jos veikėjai – kuo jie įvairesni, tuo drama įdomesnė, realistiškesnė. Krėvės sukurti veikėjai labai įvairūs, todėl šią dramą skaityti buvo be galo įdomu.

11R1 klasės mokinys Andrius Milinavičius