Stebuklų pasakos

Stebuklų pasakos

Įvadas

Stebuklų pasakos — tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpiningą maišelį varoma kariuomenė; šmėkšteli ne¬paprasta dėžutė, iš kurios iškyla puikiausi rūmai; išnyra karieta važiuojanti laiminga našlaitė, paskui kurią seka aukso obelis ir vyno šulinys; persekiojami bėgliai, iš kurių metamo šepečio išauga miškas, iš paridenamo kamuolio iškyla kalnas, iš tiesiamo rankšluosčio pateka upė ar atsiveria ežeras. Fantazijos čia tiek, kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai — stebuklų šalis. Tomis fantastinėmis istorijomis prisimename ir didelį džiaugsmą, patiriamą klausantis, kaip iššsipildo visų troškimai ir laimi tie, kurie nusipelno mūsų simpatijų. Tarp jų ir apgavikę ragana pergudravęs berniukas Lukošiukas, ir teisingas, sąžiningas medkirtys, apdo¬vanotas aukso kirvuku, kurio taip gviešėsi gobšuolis, ir daug kitų herojų, įkūnijan¬čių tokius mums brangius gėrio, lygybės, demokratiškumo, socialinio teisingumo idealus.
Žinoma, taikliai ir glaustai aptarti stebuklų pasakas nelengva. Jos tokios įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo: yra ir glaustų, ir iš¬plėtotų. Pagal siužetą, veikėjus, vaizduojamąjį pasaulį vienos laikomos „vyriškomis pasakomis”, kitos — „moteriškomis bei vaikiškomis”. Pirmosiose daug toolimų kelionių, žygdarbių, antrųjų pasakų veikėjai silpni, persekiojami, veiksmų akiratis neplatus. Nedidelė pasakų dalis neturi šiam žanrui būtinos laimingos pabaigos, pvz., „Eglė žalčių karalienė”, „Mergelė uogelė”. Nevienoda stebuklinių pasakų stilistika, raiškos priemonių lobynas. Greta ženkliomis pradžios, vidurio ir pabaigos formu¬lėmis pa

asižyminčių kūrinių pasitai¬ko ir be ryškių išorinių padaili¬nimų. Kad ir labai margos, jos išsiski¬ria iš kitų pasakų. Savitumą lemia ne tik stebuklų gausumas, bet ir ypatingas idėjinis-estetinis turinys, konfliktai, siužetai, veikėjų pa¬veikslai, kompozicija ir stilius.

Siužetų kilmė ir raida. Iš kur atsirado tokie keisti, prasimany¬mais atausti siužetai? Manoma, kad daug fantastinių vaizdiniu pa¬veldėta iš mitų, kad didelė dalis siužetų siejasi su brandos ir ves¬tuvių apeigomis, protėvių kultu, senaisiais tikėjimais. Visa tai įsi¬liejo j pirmykšte pasaką, artimą sakmei, pasakojančią apie žmo¬gaus, susidūrusiu su antgamti¬nėmis būtybėmis, nuotykius. Iš pirmykštės pasakos, silpstant mi¬tiniam mąstymui, išsikristaliza¬vo stebuklų, žvėrių ir kitos pasakos. Antgamtiniais dalykais nebetikėta, jie tapo menine išmone.
Pasakų motyvai ir siužetai, ataidėje iš tolimos praeities, ilgainiui šiek tiek keitėsi. Antai vietoj pirmykščių genties vadų išškilo valstybių karaliai, vietoj senųjų pasta¬tų — mūrinės pilys, rūmai, vietoj slibinų — plėšikai ir 1.1. Atsirado ir visai neįprastų siužeto linijų: slibinas susidraugauja su herojaus žmona, ši herojų išduoda ir pan. Žinoma, už išdavystę ji būna nubaudžiama.

Stebuklų pasakos buvo plėtojamos keliomis kryptimis. Vienose viską užgožė nuo¬tykiai, kitos subuitiškėjo, trečiose išryškėjo didaktika. Sukurta ir stebuklų pasakų parodijų. Pavyzdžiui, „Trys nuotakos”, kur alegorinė didaktika kaip ant delno: ne¬švari nuotaka kilusi iš kiaulės, o kuri be perstojo juokiasi, žvengia — iš kumelės. Subuitintos ir didaktiškos pasakos ne

ebetenka poetinio žavesio ir polėkio. Štai pasa¬koje „Viskas virsta auksu” pirštu prikišamai rodoma, kokių bėdų pridaro besaikis turto troškimas. Tokia nuoga didaktika kyšo ir pasakoje apie tris račius, kurie būtų linkę pilvų netekti, negu kasdien rūpintis valgiu. O kai taip atsitinka, gyvenimas tampa nuobodus.
Meninę vertę mažina ne tik prasikišanti nuoga pasakos idėja, bet ir kitų kūrinio komponentų nepaisymas. Kai pasakotoją tedomina didaktinė siužeto schema, pasa¬ka praranda meninę įtaigą. Štai kuo pavirsta vienas iš pasakos „Auksinė žuvelė” variantų, deklaruojančių, kad besaikis noras ir godumas pražūtingi:
„Kartą moteriškė nakvodama ant pečiaus prašė Dievo, kad gautų vyrą kareivi. Taip be¬galvojant jis ir atsiradęs. Susituokė. Ji įsinorėjo, kad vyras taptų seržantu. Taip pasidarius, ji vėliau geidavo, kad būtų kapralu, feldfebeliu, pulkininku, generolu, ir tie norai vis pildėsi. Nu, ji matanti, kad pačiam karaliui už visus geriau, ši prašanti pono Dievo, kad jos vyras karalium paliktų — palikęs karalium. „Daugiaus ji mislijanti, kad už karalių didesnis pats ponas Dievs. Ji norinti, kad jos vyras ponu Dievu paliktų. Ji kniost ir at¬sibudo. Kaip ant pečiaus gulėjus, taip ir tebegulinti. Tiek.”
Šis tekstas, atrodantis tarsi siužeto santrauka, užbaigtas visai kaip juokų pasaka. Susipynę įvairių žanrų elementai dar labiau suardo buvusį kūrinio vientisumą. Pa¬saka netenka klasikinio grožio, kurį ji pasiekė šio ža
anro klestėjimo periodu.
Siužetai: įvykiai, konfliktai, tikslai. Pasaulyje stebuklų pasakų užrašyta šimtai tūkstančių. Tačiau susiorientuoti tokioje milžiniškoje tekstų aibėje vis dėlto įmano¬ma todėl, kad jų siužetų skaičius ribotas. Tautosakininkai suomis Anti Arne ir ame¬rikietis Stitas Tompsonas, tyre daugelio tautų pasakas, nustatė, kad stebuklų pasakų siužetų tipų Europos, iš dalies ir Azijos tautų folklore yra tik apie pora šimtų. Pagal siužetą galima išskirti tris ryškesnes pasakų grupes:
1) pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais priešininkais (slibinu,ragana, velniu, burtininku ir kt.). Vie¬
nos pasakos herojiškos, vaizduojan¬čios kovas, kitose — silpnas veikėjas stengiasi gudrumu pasprukti nuo ga¬
lingos pabaisos;
2) pasakojama apie vedybas su ne¬paprastos kilmės žmona (gulbe,varle, pele ir kt.) ar vyru (žalčiu, gai¬džiu, ežiu, vilku ir kt.). Prie šių kūri¬nių prisišlieja ir pasakos apie nepa¬prastą išvaizdą įgijusius kitus šeimos narius (brolis — avinėlis, sesuo -antis, žuvis);
3)pasakojama apie sunkius užda¬vinius, daug dėmesio skiriama nepa¬prastiems pagalbininkams (žirgui, baltam vilkui, seneliui, dėkingiems žvėrims ir kt.).
Toks skirstymas, aišku, yra sąlyginis. Atskiri siužetai jungia įvairias grupes. Bet jis padeda orientuotis pasakų repertuare.
Pasakos patraukia vaizduojamais įvykiais, siužetu. Tai ne tik kūrinio stuburas, bet ir nenutrūkstamo susidomėjimo pagrindas. Pasakos intriguoja susidūrimais, pavo¬jais, praradimais ir pergalėmis. Visa įvykių grandinė yra intrigos ašis, o ja suka pasakos konfliktai.
Stebuklų pasakos vaizduoja įvairius konfliktus. Vieni kyla susidūrus su svetimo¬mis priešiškomis jėgomis. Arba he
erojus konfliktuoja su beasmeniu draudimu, jį sulaužo. Kiti konfliktai — tarp savųjų, dažnai šeimoje. Vyresnieji nedraugiški jau¬nesniesiems, pamotė persekioja našlaičius. Nesutaria draugai, žemesniojo bei aukš¬tesniojo luomo atstovai ir pan.
Iš konfliktų ryškėja tikslai, kurie pastūmėja veikėjus vienaip ar kitaip elgtis. Antai ragana-pamotė, norėdama tapti visiška šeimininke šeimoje, visokiais būdais siekia pražudyti podukrą. Jauniausiasis brolis, norėdamas įvykdyti karaliaus užduotis — parnešti stebuklingą paukštę, narvą, parvesti žirgą, — veržiasi j didžiausius pavojus. Tikslas gali būti ir vaistai sergančiam tėvui ar nuotakos ieškojimas. Retkarčiais at¬siskleidžia ir didesnei žmonių bendruomenei aktualūs tikslai. Pavyzdžiui, pagrindi¬nis veikėjas, sužinojęs, kad miestas neturi vandens, o slibinas grobiąs vieną mergaitę po kitos, nedelsdamas įsivelia į įvykių sūkurį.
Kitąkart tikslas aiškiai ir neįvardytas, bet jis suprantamas iš veikėjo elgesio. Štai pasakos „Meškos trobelė” našlaitė trokšta ištrūkti iš pavojų ir grįžti į namus. Pasa¬koje „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė” sesuo ilgisi brolių ir tik išvaduota iš ra¬ganos klastos nurimsta tarp jų. Gana dažnai pagrindinio pasakos veikėjo tikslas taikliai nusakomas jau pradžioje šitokia fraze: „Išėjo laimės ieškoti”.
Stebuklų pasakų dėmesys paprastai nukreiptas į atskiro žmogaus likimą, tai jo fantastiška laimės istorija. Kad ir kokia būtų pasakos tema — vedybos ar našlaičių dalia, asmenybės išbandymas ar kitų gynimas, — visada pagrindinis veikėjas ar jo ieškomas asmuo patenka į gyvybiškai svarbią, lemtinga situaciją. Kartais jie atsiduria ties gyvybės ir mirties riba, arba netenka prigimtos išvaizdos, praranda itin svarbius daiktus ar privalo juos įsigyti, ar esti nepelnytai pažeminami, nuskriaudžiami ir pan. Visa tai suteikia sekamoms istorijoms reikšmingumo ir įtampos: priverčia mus, lyg žado netekus, klausytis.
Taigi siužetai — pasakos įdomumo šerdis. O kartu — tai ir galimybė atsiskleisti vei¬kėjams. Pasakos turinio grožio tinkamai nesuvoksime neįsigilinę į jos veikėjų paveikslus.
Veikėjų paveikslai. Stebuklų pasakos vaizduoja įvairių visuomenės sluoksnių ir profesijų, įvairios lyties ir amžiaus žmones. Tarp pagrindinių veikėjų išvystame stip¬ruolį Joną ir teisingą karalaitį, podukrą ir mylinčią seserį, trečiąjį brolį kvailį, vargšą ir samdinį, — ir visi jie turi vienokių ar kitokių idealių bruožų.
Vieni iš jų apdovanoti nepaprasta jėga ir drąsa. Antai karaliaus sūnus toks narsus, kad išeina vienas pats kautis su milžinu. Arba stipruolis Jonas, kai susiima glėbiais su slibinu, tas ir iškiša liežuvį. Kiti išsiskiria gražumu, gudrumu, nors iš pradžių neretai atrodo ne¬vykėliai, kvailučiai. Štai pasakoje „Karalaitė ant stiklo kalno” visų niekinamas jauniausias brolis, užsėdęs ant žirgo, pasidaro labai žavus: pirmą kartą jis virsta variniu raiteliu ir lekia kaip paukštis, antrą kartą tampa sidabriniu ir lekia kaip vėtra, trečią kartą — auksiniu ir lekia kaip žvaigždė. Pasakoje „Ežys jaunikis” menkas ežiukas iš pradžių visaip žeminamas, vėliau, atvirtęs žmogumi, sukelia visų nuostabą ir pavydą.
Pasakų herojai kartais tarsi riterių idealai: pabrėžiama jų jėga, draugiškumas, meilė. Kita vertus, tapant jų paveikslus, neapsieinama ir be žemiškesnių bruožų. Dažnai pasakos pagrindinis veikėjas gudrus, nevengia ir klastos, be kurios neįma¬noma nugalėti pabaisos. Pavyzdžiui, kareivis prieš kautynes sukeičia vietomis stati¬nes su gėrimu taip, kad jam tektų stiprinantis skystis, o slibinui — silpninantis. Gudrumas — svarbiausias silpnesnio veikėjo ginklas. Vaikams tik gudrumu ir padedant kitiems veikėjams pasiseka ištrukti iš raganos nagų. Rodomos ir kitos neigiamos savybės: veikėjai smalsauja, domisi draudžiamais dalykais, neatsargūs, kartais per daug atviri, — tarsi tyčia gundo likimą.
Pasakose, greta stiprių ir silpnų ar tik apsimetančių neišvaizdžiais, neprotingais herojų, retkarčiais susiduriame ir su kvaileliu, staiga tampančiu laimės vaiku. Vien todėl, kad jis yra skriaudžiamas „trečias brolis” (nors jokiomis dorybėmis ir nepa¬sižymi, tik „guli ant pečiaus ir pelenais pilvą trina”), pasakoje jo laukia išaukštini¬mas. Nūdienos akimis žiūrint, sunku sutikti, kad likimas čia teisingai atseikėjo.
Kitas dalykas, kai pasakos herojus pasižymi tauriomis dvasinėmis savybėmis. Jau¬niausias brolis, karalaitis, bernas ar kareivis — dosnūs, jautrios širdies, paslaugūs. Jie paskutinį kąsnį atiduoda alkanam žmogui. Ištikimas draugas, gelbėdamas kito gyvybe, ryžtasi pats pavirsti akmeniu („Ištikimas tarnas”). Suprantamas ir skriau¬džiamųjų herojų socialinis idealizavimas. Tarnas iš pasakos „Jaunikaitis su piktšašių kepure” istorijos pabaigoje ne tik sukuria laimingą šeimą, bet neretai dar iškelia¬mas į aukščiausią ano meto socialine pakopą — tampa karaliumi, ima valdyti šalį.
Teigiamų veikėjų patrauklumą, jų kilnias žmogiškas savybes ypač išryškina prie¬šininkų nedorybės: godumas, neištikimybė, nejautrumas, žiaurumas, klastingumas ir kt. Tokie blogi žmonės pasirodo esą vyresnieji broliai, karalius, apsišaukėlis didvyris, neištikimi draugai, žmogžudžiai. Jie visi susilaukia bausmės, nes to reikalauja tei¬singumas, kurį gina pasakos.
Gausų stebuklų pasakų veikėjų būrį sudaro moterys. Teigiamų veikėjų — mote¬rų — paveikslai nepaprastai patrauklūs ir žavūs. Ypač idealizuojama podukra, naš¬laitė, skriaudžiama sesuo, ištikima žmona. Jos — įsikūnijęs gerumas, švelnumas, darbštumas. Šios moterys jautrios, ištikimos, ištvermingos.
Prisiminkime, kokiai didelei aukai ryžtasi pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstan¬čių” sesuo, kad tik juos iš prakeikimo išgelbėtų. Ji netenka vaikų, net vedama ant laužo neatsisako savo įžado. Kilnūs bruožai būdingi ir Sigutei, našlaitei Elenytei, Eglei, moteriai nukirstomis rankomis, už brolio nenorinčiai tekėti seseriai, pelenei Krisei, našlaitei iš Vandenų, Rankšluosčių, Įnagių dvaro ir t. t.
Pasakose ryški šių moterų tyra meilė tėvams, broliams, vargšui ir seneliui, motiniška meilė vaikams ir ypač stipri meilė vyrui. Pabrėžiamas ir moterų išorinis grožis.
Rado ten merginą su aukso plaukais — graži kaip saulė. Ji tuokart šukavo sau galvą. Kai puolė vienas plaukas, tai karžygys manė, kad visas dvaras skradžiai nugramzdės („Dvylikagalvis sma¬kas ir karalaitis”).
Nesvetimas joms ir gudrumas: našlaitė pergudrauja velnią, nepaprastai graži žmo¬na išgelbsti save ir vyrą atspėdama piktus karaliaus kėslus. Pasakų moteris sumani, ji drąsiai kovoja dėl savo laimės. Tos moterys, kurios turi antgamtinių bruožų (mergina-gulbė, žmona-varlė ir kt.), įvairiose situacijose geba puikiai panaudoti kerus, burtus, magiją.
Kontrastas idealioms moterims yra piktos, nedoros seserys, pavydi motina, ant¬roji žmona. Ypač bloga pasakų žiaurioji pamotė. Ji klastinga, ištroškusi kraujo, godi, negailestinga. Neretai pamotė tapatinama su ragana — antgamtiniu priešininku.
Pasakų ragana — mitinė būtybė, žmogėdra. Ji ypač pavojinga vaikams. Kai kurie jos bruožai primena mirties karalystės gyventoją: toji Kaulo boba gyvena ten, kur nėra „gyvų žmonių” kvapo. Siaubinga ir jos gyvenamoji ap¬linka.
Pavyzdžiui, pasakoje „Siuvėjėlė eina pas raganą ugnies” žmonės aukštyn ko¬jom — tai jos tvora, galva ties durimis – jos vardas, ranka pakabinta — jos samtis. Baltos, juodos ir raudonos spal¬vos žmogus ir tokių pat spalvų žirgas, šuo yra raganos laikas — diena, naktis, aušra.
Raganos paveikslas daugialypis. Že¬miškesnės tos raganos, kurios pasirodė kaip paprastos moterys. Jos prikalba nusikalsti vyrus, kenkia našlaitėms, va¬gia gražius jaunavedžių vaikus.
Vyriškos lyties blogio įsikūniji¬mas — pasakų antgamtinė būtybė sli¬binas. Jo paveikslai taip pat įvairūs. Šis priešiškas žmogui gamtos gaivalas lietuvių pasakose retkarčiais gyvena vandenyje, bet dažniau — urve ir yra
panašus į viduramžiais pieštą daugiagalvį drakoną ar gyvatę. Jis turi tris, šešias, devynias ar net dvylika galvų. Tarp žmonių ir slibino vyksta žūtbūtinė kova. Dau¬giagalvis reikalauja aukų, ryte ryja žmones, o ypač merginas.
Štai kaip vaizduojama kova su slibinais pasakoje „Trys vandenų karaliai”. Pirmąsyk, kai susidrumstė jūra ir išėjo iš jos slibinas trim galvom karalaitės ryti, karaliūnas vienu kirčiu visas tris nukirto. Antrąsyk išėjo baisus šešiagalvis slibinas. Karaliūnui tris galvas nukirtus, slibinas šoko jo praryti, bet spėjo antrąsyk kirsti — „nuėmė paskutines galvas”. O jau trečiąsyk: Išlindo iš marių baisų baisiausias slibinas su devyniom galvom, jau eina trobelės durų daryti. Karaliūnas kaip šoko artyn, kaip kirto kardu, — nurentė tris galvas. Slibinas buvo bešokąs jo praryti, o jis iš viso peties kaip rėžė antrą sykį — nukirto likusias šešias galvas, trečiusyk kaip davė — trūko slibinas pusiau!
Kitose pasakose slibinas vagia merginas sau j žmonas. Tuomet jis panašesnis j žmogų. Žinoma, ir čia jis amžinas žmonių priešas, todėl belaisvė žmona, pirmai progai pasitaikius, grįžta su išvaduotoju į žeme.
Stebuklų pasakose veikia ir daugiau antgamtinių būtybių: saulė, saulės duktė, Per¬kūnas, mėnuo, žvaigždė, vėjas, šaltis, žvėrių, paukščių, žuvų valdovai, laumė, velnias, masto (apie 0,7 m) didumo senukas misingio (žalvario) galva, geležinėmis rankomis, švino barzda ir kt. Šiose pasakose susiduriame ir su įvairiais kiek fantastiškais žmogaus padėjėjais gyvuliais, paukščiais, žuvimis ir kitais gyvūnais: tai šunelis, avinėlis, vilkas, katinas, lydys ir kt. Jie, atsilygindami herojui už gera, pagelbsti įvairiose nelaimėse. Dažnai pagrindinio veikėjo padėjėjas esti stebuklingas — gražus ar neišvaizdus — žir¬gas. Jis įvykdo nepaprastas užduotis, net kai pats herojus yra gana pasyvus. Šuo, pely¬tė, karvutė taip pat užjaučia nuskriaustuosius. Kai kurie žvėrys, pavyzdžiui, meška, pir¬ma išbando herojų, pavesdami tam tikrą darbą, ir tik jį atlikus parodo gerą širdį. Yra gyvūnų, kurie padeda kitiems antgamtiniams priešininkams.
Savotiškai reikšmingi ir stebuklingi daiktai: lazda, krepšys, staltiesė, kilimas, žie¬das, batai, skrybėlė ir kt. Šitie „veikėjai” nepasižymi kokiomis dvasinėmis savybė¬mis, jie tik padeda įgyvendinti nepaprastus troškimus.
Apžvelgti didelio veikėjų būrio paveikslai ne visi vienodai ryškūs (vieni veikėjai pagrindiniai, kiti — šalutiniai ar tik epizodiniai) ir nevienodai svarbūs žmogaus esmei, dvasiai pažinti. Mes juos nuolat nejučia matuojame moralinių, estetinių, so¬cialinių vertybių mastu, ir tai lemia santykį su jais: vieniems simpatizuojame, kitiems jaučiame priešiškumą. Veikėjai visada skirstomi į gerus ir blogus. Pagrindinių vei¬kėjų patrauklumą paprastai išryškina kontrastiški blogųjų paveikslai. Toks griežtas pasakos veikėjų suskirstymas svarbus auklėjant, skiepijant dorovės normas. Pasakos šiuo požiūriu, kaip ir sudievintos papročių tiesos (10 Dievo įsakymų), kartų kar¬toms — ryškus pagrindinių elgesio taisyklių kodeksas ir vertinimo atrama. Šitokiu moraliniu pagrindu puoselėjama ir jausmų kultūra. Ištikimybės, draugiškumo, mei¬lės, šeimos santarvės, ištvermės, drąsos, pasiaukojimo, kantrybės, jautrumo poeti¬zavimas įspūdinguose veikėjų paveiksluose šimtmečiais padėjo palaikyti didelį žmo¬nių dvasingumą. Kokį stiprų poveikį darė pasakos dar XX a., matome iš įvairių atsiminimų (plg. Juliaus Janonio įspūdžius, atkurtus vaizdelyje „Vaikų dienos”).

Kompozicija ir stilius. Greta veikėjų skirstymo į teigiamus ir neigiamus, stebuklų pasakų kompozicijai būdinga ir daug kitų nusistovėjusių ypatybių. Štai keli svarbesni sandaros bruožai. Lietuvių stebuklų pasakos neturi išplėtotos ekspozicijos. Vienu kitu įvadiniu sakiniu (pavyzdžiui, „Gyveno kitąkart trys broliai: du išmintingi, o vienas visai kvailiukas”, „Gyveno vienas karalius ir turėjo sūnų”) atskleidžiama pradinė padėtis (ekspozicija). Kartais tuoj pat susiduriame ir su veiksmo užuomazga (pavyzdžiui, „Buvo toks ponas nelabas, jis turėjo tarną. Tam tarnui leido visur vaikš¬čioti, tik į vieną kambarėlį liepė neiti”). Tie veiksmo pradžios įvykiai įvairūs. Vie¬nose pasakose iškart sužinome, kad ko nors trūksta, kas nors pavogta, reikia ką nors atnešti, sugauti. Pavyzdžiui, slibinas nori praryti karalaitę, kažkas vagia naktį obuo¬lius, reikia eiti naktį sergėti mirusio tėvo kapą ir pan. Veiksmo pradžiai būdinga veikėjo išbandymas, o paskui — apdovanojimas. Kartais pagrindinio veikėjo įgyti stebuklingi daiktai ir yra tai, ko ieškoma nuo pradžios, — tada tuo ir baigiama pasaka. Tačiau dažnai stebuklingi daiktai tėra priemonė tikslui pasiekti. Veiksmas plėtojasi toliau: susiduriama su priešininku, jis nugalimas (iškart ar per kelis sykius). Savęs ir kitų išgelbėjimu baigiasi tokios pasakos. Kitose pasakose prasideda naujas „kompozicinis posūkis”: iš pagrindinio veikėjo atimamas išgelbėtasis arba įgytas daiktas (pavyzdžiui, tarnas, herojui miegant, pačiumpa karalaitę; draugai palieka išgelbėtoją požemyje ir pan.) arba pats herojus slepiasi. Todėl vėl kartojasi kai kurie ankstesni pasakos struktūros komponentai. Herojus ieško naujų priemonių kovai. Jei jis negyvas, dėkingi gyvuliai jį atgaivina. Pagrindinis veikėjas nepažintas grįžta į namus, kur šeimininkauja apsišaukėliai. Pagaliau herojus atpažįstamas, apsišaukė¬liai nubaudžiami. Pasaka paprastai baigiama herojaus vestuvėmis.
Stebuklų pasakose vienas įvykis keičia kitą, veiksmas plėtojamas skubiai, veržliai. Kita vertus, pasaka nevengia uždelstumo, teatrališkumo, kuris reiškiasi visokeriopais pakartojimais. Kai kurie epizodai ir motyvai jose kartojami tris ir net daugiau kartų. Įdomios, teatrališkos yra „pranešimo”, supažindinimo, dialogų formulės, stabdančios pasakos veiksmą. Svarbesniais atvejais pasakos veikėjai informuojami, kas nutiko. Klausytojui tai žinoma, bet laikomasi pasakos „žaidimo” taisyklių.
Apeiginio puošnumo turi ir kai kurios pasakų pabaigos. Greta visai lakoniško užbai¬gimo („Ir visa”, „Ir tiek”, „Laimingai sau gyveno”), pasakotojai neretai įterpia ir save į pasaką: esą ir jis buvęs tose vestuvėse, ten vaišinęsis, „per barzda varvėjo, burnoj netu¬rėjo”. Šitokios rūšies pabaigos išmoningai ir grakščiai, nevengdamos humoro, nukreipia klausytojo žvilgsnį iš pakilaus, pramanyto pasaulio į kasdieninę aplinką.
Vienoje labai prašmatnioje pabaigoje ant pečiaus ištirpsta vaško skrybėlė, lietus nulyja popie¬riaus drabužius, mergos nulaižo medaus pirštines, j akmenis susikula stiklo batukai, o pats pa¬sakotojas atšaunamas iš pasakiškos puotos pas klausytojus. Ar ne teatrališka pabaiga?!
Stebuklų pasakų stiliui būdingi gražūs fantastiniai vaizdai. Siekimas idealizuoti skatino žmogaus svajonių skrydį į „grožio karaliją”.
Našlaitė keliauja per aukso, sidabro, deimanto gireles, o kai užkliudo medžio šake¬les — visa girelė skamba! Dar nuostabesni jos apdarai, apavas, karieta: visa iš saulės, mėnesio, žvaigždžių. Daugiausia vyrauja tauriųjų metalų, brangakmenių, dangaus kūnų spalvos ir savybės. Idealizuojama ir kitais būdais: pasinaudojama laipsniavimu, palygi¬nimu, hiperbole ir kt. Štai kaip žavimasi aukso paukštės plunksna ar žirgu:
Šviečia kaip saulė, niekad žiburio nereikia”, „atbėgo žirgas — kad jau gražumas, kad jau dailumas, net miela žiūrėti, akį traukte traukia, plaukai kaip žvaigždės žėri, o balnas ir pasaitai dar dailesni”.
Kontrastas stebuklingam grožiui yra fantastiškas bjaurumas, šlykštumas. Neigia¬mų veikėjų paveiksluose sukaupta visa, kas baisu, išsigimėliška. Vienos raganos dukros — vienakė, triakė, keturakė, jų kojos kaip trinkos, kai jos verkia, varlės šoka iš akių, ir t. t.
Pasakų stiliui būdingas ir polinkis į neapibrėžtumą. Pasakoje nėra tikslaus laiko, tikros veiksmo vietos, nekonkreti ir aplinka, kurioje veikia herojus. Tokiame abst-rakčiame pasakojime buitiniai tikroviški ir fantastiniai elementai darniai supinti. Pasakos veikėjai ir pasakotojas nesistebi stebuklingais daiktais, fantastiškais padė¬jėjais, „anas pasaulis” nebaugina jų kaip sakmėse. Su naiviu patiklumu ir nuoširdu¬mu visa tai piešiama kaip vientisas pasaulis.
Pasakos abstraktumas reiškiasi ir tuo, kad nesidomima gyvenimiškais tarpusavio ryšiais. Vaizduojant viską — žmones, įvykius, daiktus, ryškinama tik tai, kas svarbu dabar, nesirūpinant, kas bus toliau.
Pavyzdžiui, kiekvienoje pasakoje veikia „dovanotojai”. Šie veikėjai pasirodo staiga, o kai tik pasakos veiksmui jie nebereikalingi — pamirštami. Apie herojaus aplinką, net jo šeimą sužinome nedaug. Pasakos nesigilina į herojų išgyvenimus (jei to nereikia pasakos veiksmui). Veikėjas, nusikirtęs pirštą, netekės rankų, ilgai nesisieloja. Pasakos domisi iš¬oriniu pasauliu, psichologizmas joms nebūdingas. Jei ir atskleidžiamas veikėjo pyk¬tis, džiaugsmas ar skausmas, tai nepaprastai glaustai — vienu kitu žodžiu ar konkrečiu veiksmu.
Išmoninga epinė maniera vaizduoti veiksmus ir įvykius glaustai, tikrovinius ryšius pakeičiant fantastiniais, kaip pastebi šveicarų mokslininkas Maksas Liūtis, pasakose leido sutalpinti labai plataus akiračio turinį.
Neretai čia sutelpa kaimas ir dvaras, žemė ir dangus, saulė ir žvaigždės. Nors lakoniškai, jose vaizduojamas ir žmogaus vidus: čia atsiskleidžia išmintis ir kvailybė, neapykanta ir draugiškumas, meilė, šykštumas ir dosnumas, jautrumas ir daug kitų bruožų bei jausmų, kurie lemia herojų veiksmus.
Joks kitas tokios mažos apimties kūrinys (novelė, apsakymas) neaprėpia tiek įvairiausių reiškinių, kaip tat pajėgia padaryti stebuklų pasaka, keisdama juos pagal savo estetikos normas. Nepaprastas stebuklų pasakos imlumas liudija jos meninės formos didelę galia ir savotišką tobulumą.
Epines lietuvių stebuklų pasakas neretai paįvairina lyriniai pradai. Lyrizmas išsilieja dainuojamaisiais intarpais, emocingomis jų melodijomis. Dainuojamieji intarpai esti su¬siję su reikšmingais pasakos epizodais ir įtaigiai perteikia veikėjų būseną, nuotaiką. In¬tarpai, pertraukdami epinio pasakojimo tėkmę, labai pagyvina stebuklų pasakų stilių.
Istorinė ir išliekamoji vertė. Sunku net įsivaizduoti, kokią didžiulę reikšmę ilgaam¬žėje žmonių istorijoje turėjo stebuklų pasakos. Ko vertos jos vien už tai, kad tūkstant¬mečiais teigė gėrio pergalę prieš blogį, herojų paveikslais skiepijo taurius idealus, net baisiausių suiručių laikotarpiais padėjo palaikyti optimizmo kibirkštį, ugdė kilnių tikslų troškimus. Tuos siekimus kiekviena epocha savaip paryškindavo, atnaujindavo ir veikė¬jų paveikslus, kad jie rastų gyvą atgarsį klausy¬tojų širdyse. Pasakas veikė kintantys žmonių santykiai, naujos idėjos. Antai siužetuose atsi¬spindi viduramžių idealai, riterių žygdarbių, draugiškumo ir meilės kulto detalės. Feodaliz¬mo ir kapitalizmo epochos prieštaravimai šio¬je kūryboje sustiprino socialinio teisingumo idėjų skambėjimą.
Stebuklų, kaip ir kitos, pasakos labai reikš¬mingos todėl, kad tai labai demokratiškas me¬nas. Joms durys buvo atvertos ir į karaliaus menę, ir į valstiečio pirkią. Pasakos visada ug¬dė humanistinės kultūros pradus. Tautoms, kurios vėlai prisišliejo prie krikščioniškosios viduramžių kultūros, taigi ir lietuviams, iki pat XX a. tai buvo vienintelė meninė proza. Tik šio amžiaus techninė pažanga ir Lietuvoje pa¬kirto stebuklų pasakų tradicijas.
Plisdamos per knygas, šios pasakos mūsų dienomis daugiausia priklauso vaikų pasau¬liui. Tačiau pasakų paveikslai, audrinę vaiz¬duotę, ugdė jausmus vaikystėje, įstringa į atmintį visam gyvenimui. Nors suaugusio žmogaus jau nebepatenkina pasakų pasaulis, tačiau kilnių idealų, kuriuos šimtme¬čiais puoselėjo tauta, žavesys nedingsta. Išliekamąją jų vertę yra taikliai nusakęs Frydrichas Šileris (Schiller). Jau gulėdamas mirties patale, jis prašė: „Paduokite man pasakas — juk jose glūdi visa tai, kas didinga ir gražu”.

Leave a Comment