Snieckus

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičių. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių: “Iš tėviškės išėjau, nes nusprendžiau nutraukti su ja ryšius, ir nuo 1919 metų su tėviške jokių materialinių ryšių neturiu. Nuo 1921 metų apskritai nesu buvojęs tėviškėje”. Taip rašė Sniečkus gruodžio 15d.

Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo koolegos ar to reikalvo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių – nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP(b) – TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.

1921 m. dėl komunistinės veiklos jis buvo suimta, tačiau trūkstant įkalčių po poros mėnesių paleistas. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. A.Sniečkaus gyvenime šis miestas paliko ženklų pėdsaką. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, daalyvavo ČON’o (časti osobovo naznačenija) – ypatingos paskirties dalinių – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus “antitarybinius elementus”. Kaip prisimena jo žmona M. Bordonaitė, A. Sniečkus, pats tiesiogiai paragavęs “kovotojų” duonos, pokario metais Lietuvoje “gerai suprasdavo sunkų, labai pavojingą liaudies gynėjų da

arbą”.

Tačiau čia, Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus buvo ne tik politinis emigrantas, bet ir potencialus TSRS partinis agentas “kovai prieš buržuazinę Lietuvą”. Jis net neturėjo teisės vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde. Smolenske jį pažinojo kaip Ivaną Aleksandrovičių Bogomolovą. Darbas spaustuvėje buvo taip pat susietas su konspiracija. Kartą laikraščio “Komunistas” paskutiniame puslapyje buvo išspauzdintas Smolensko miesto ir spaustuvės pavadinimas. Atvykęs iš Maskvos leidyklos vadovas Z. Angarietis perpyko: “Kur tavo protas užpoulė jis A.Sniečkų – dėti spaustuvės ir miesto pvadinimus į laikraštį, kuris nelegaliai siunčiamas į Lietuvą.

1924 m. A.Sniečkus tapo Z. Angariečio pavaduotoju. Tai buvo partijoje pirmos atsakingos pareigos, pravėrusios jam politinės karjeros duris. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto. Įvikiai, kardinaliai pakeitę A. Sniečkaus gyyvenimą, prasidėjo 1926 m. gruody Lietuvoje.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą ištikimų žmonių tarp jų ir A. Sniečkų. Nelegaliai perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį – propogandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretorumi ir su maža pertrauka iš
šbuvo juo iki 1974 m.

Prasidėjo ypač neramus ir sunkus gyvenimo laikotarpis. Lietuvos komunstų partija, smerkianti Lietuvos neprikalusomybę ir nepripažįstanti Konstitucijos, dirbanti svetimos valstybės naudai, buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. To neišvengė ir A. Sniečkus, – jam teko kalėti 1930 – 1933 m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII – 1940.VI (nuteistas 8 metams, išlaisvintas Raudonosio armijos). Spėjama, kad paskutinį kalinimą A. Sniečkus pasirinko pats.

Tačiau ne mažesnis pvojus LKP 4-to dešimtmečio pabaigoje ėmė grėsti iš TSRS. Kylanti masinių komunistų represijų banga atsirado iki suverenių valstybių komunistų partijų. 1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su sovo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija “Organizaciniu klausimu “, numatanti visų LKP CK grandžių , LKP rajonų bei Kauno mieto komiteto “patikrinimą” ir “apvalimą”. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pakalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo “pasiūlyta” nutraukti visusu ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų. Tarp jų buvo ir LKP CK II sekretoriaus I. Meskupas. A. Sniečkus bandė prieštarauti, tačiau tai nepadėjo. “Per daug savimi pasitiki”, – pasakęs M. Triliseris.

“Taip mes ir išsiskyrėme, – vėliau prisiminęs A. Sniečkus. – Grįžęs į Lietuvą , turėjau pagal visas partinės drausmės ir konspiracijos taisykles pradėti vykdyti Triliserio pasiūlymą. Bet patinė sažinė neleido man šito daryti. Pasikamavęs pora savaičių, nutariau niekam nieko nesakyti ir
r toliau jais dirbau”.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Tarybų Sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Po šių akcijų 1938 m. LKP ir Kominterno – VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki 1940 m.). Šiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidimėjo TSRS NKVD organai. Apkaltinus jį nebūtais dalykais, prasidėjo persekiojimas. Susiklostė parodaksali situacija: A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos ir nuo NKVD pinklių.

Tačiau 1938 – 1940 m. Lietuvos komunistai palaikė ir inspiravo visas politines akcijas, nukreiptas prieš Lietuvos vyriausybės politiką, A. Smetoną, aktyviai rėmė Tarybų Sąjungą. Į tai buvo atsižvelgta. 1940 m. birželio – liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus. 1940 m . birželio 19 d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Tai tik patvirtino iš anksto užprogramuotą tarybinės okupacinės krašto valdžios struktūrose Lietuvos komunistų kolaborantinį vaidmenį. Tiesa, A. Sniečkus dėl šio paskyrimo gerokai nusiminė. Žinodamas šios organizacijos vadovų likimus Tarybų Sąjungoje, jis buvo įsitikinęs, jog paskyrimas susijęs su L. Berijos užmačiomis susidoroti. Tačiau likimas A. Sniečkui buvo palankus. 1940 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Kaip atsimena amžininkai, dėl šio įvykio A. Sniečkus labai nuoširdžiai dž
žiaugėsi.

Nepriklausomais Lietuvos metais A. Sniečkus neišsiskyrė savarankiškais politiniais veiksmais ir teoriniais samprotavimais. Įtikėjęs TSRS proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palikė Tarybų Sąjungą ir Lietuvos nematė be Rusijos globos. “Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę”. Čia išriškėjo ir A. Sniečkaus požiūris į lietuvių tautą kaip fiziškai ir dvasiškai bejėgę, negalinčią savarankiškai tvarkyti reikalų. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus (net ir įvykdyti socialinę revoliuciją) galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami , šiuo atveju – Rusijos. Antra vertus, tokia parama garantavo siaurų Lietuvos komunistų partijos politinių ambicijų įgyvendinimą.

A. Sniečkus nebuvo vienišas. Tokių žmonių pasaulio istorijoje visada atsirasdavo, ypač sunkiomis sąlygomis, pvz.: 1939 m. Suomijoje – O. Kūsinenas, 1956 m. Vengrijoje – J. Kadaras, 1968 m. Čekoslovakijoje – G. Husakas, šiandien Lietuvoje – M. Burokevičius ir J. Jermalavičius ir t.t. 1940 m. savo misiją atliko ir A. Sniečkus. Dėl to jam tenka visa politinė ir moralinė kaltė ir atsakomybė. Šiandieniniai komunistai tvirtina, kad 1940 m. dėl vidinių priežasčių įvyko socialinė revoliucija ir buvo atkurta Tarybų valdžia. Tačiau šiuos prasimanymus dar 1940 m. liepos 21 d. paneigė pats A. Sniečkus, be užuolankų pasakydamas, jog “galingoji ir nenugalimoji Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija, išlaisvinusi mūsų kraštą.”, sudarė sąlygas Komunistų partijai ateiti į valdžią. “Revoliuciniai liaudies masių veiksmai, Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą padarė galą smetonininkų viešpatavimui. (.) Ilgas Lietuvos Komunistųpartijos (bolševikų) kovos etapas – kova dėl Tarybų valdžios – baigėsi” – reziumavo A. Sniečkus 1941 m. LKP(b) V suvažiavime. Istorija kartojasi. jeigu 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos komunistai ginklų padedami būtų paėmę valdžią respublikoje, tai šiandien anas tekstas visiškai tiksliai būtų nusakęs situaciją.

Politinės karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė būdingas tarybiniam politikui savybes – atsargumą aukščiau stovinčių asmenų atžvilgiu, lojalumą VKP(b) – TSKP Politbiuro (Prezidiumo) sprendimams. Toks požiūris ir elgsena visų pirma sąlygojo jo politinį ilgaamžiškumą. Nepretenduojantis į aukštesnius postus centriniuose partijos organuose, pasižymintis kuklumu ir draugiškumu, A. Sniečkus daugeliui Maskvos pareigūnų kėlė simpatijas. Be abejo, išsilaikyti daug metų valdžioje jam padėjo administratoriaus savybės, valingas būdas bei puiki atmintis. Turėdamas gerą politinę nuovoką, A. Sniečkus beveik visada laiku gebėdavo persiorentuoti, pakreipti įvykius sau palankia linkme. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo prasmė, A. Sniečkus ne tik kad niekuo nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai, – palikė ir net skatino parinių ir represinių organų vykdomas genocido akcijas. Tai liudija jo pasisakimai partiniuos formuose bei asmeniniai parašai , sankcionuojantys 1940 ir 1948 – 1951 m. trėmimus.

A. Sniečkaus pažiūros nebuvo stabilios – jos tranformavosi kartu su TSRS vykdančiais politiniais procesais. Jo poveikis Lietuvos gybvenimui reiškėsi taip pat nevienodai. 1926 – 1940 m. jis, kaip pogrindinės ir antikonstitucinės organizacijos narys ir lyderis, atliko TSRS politinės agentūros ir nelegalios opozicijos vaidmenį. A. Sniečkus buvo žinomas, bet nelaikomas svarbia politine figūra. Tačiau mažai kas pasikeitė po 1940 metų. Net ir esant koloborantinės politinės vadovybės galva, jo įtaka respublikos raidai buvo silpna. Dalyvaudamas VKP(b) CK Lietuvos biuro veikloje (1944 – 1947 m.) ir taip pat eidamas LKP(b) CK I sekretoriaus pareigas, jis paklusniai vykdė Maskvos nurodymus. Toks jo elgesys lėmė beveik visos LKP(b) lietuviškosios dalies ir vadovaujančiųjų respublikos darbuotųjų pažiūras ir veiklą. Tačiau stalininės epochos metais Lietuvoje (1940 – 1953 m.) A. Sniečkus nebuvo abejingas likimui savo kolegų lietuvių, neįtikusių Kremliaus pasiuntiniams. Naudodamasis “kritikos” ir “savikritikos” metodu, jis sugebėjo daugelį perkelti į naujas pareigas ir užtikrinti jų asmeninį saugumą.

Išlikti ilgamečiu vadovu A. Sniečkui padėjo mokėjimas prisitaikyti prie TSKP CK aparato veiklos. Gerai žinodamas apie LKP CK aparate jo bendražygių plėtojamas intrigas ir nesutarimus, numatė ir tai, rezgama VKP(b) – TSKP centriniuose organuose. Apie tai gaudavo informaciją ir kitais kanalais. A. Sniečkus nemėgo partinių funkcionierių – karjeristų ir pataikūnų, tačiau Lietuvoje nematė ir sau lygių. Jame būta valdžios sindromo. Beveik iki pat gyvenimo pabaigos A. Sniečkus legaliais (oficialiais) ir užkulisiniais metodais gebėdavo pakenkti iškylantiems konkurentams ir pretendentams į LKP CK I sekretoriaus postą.

Atrodo, kad karo metais žuvus I. Meskupui neliko daugiau žmonių, gerai išmanančių LKP reikalus, turinčių autoritetą ir galinčių pretenduoti į LKP vadovo vietą. Tačiau buvo ne taip. Nors pokario metais Maskva A. Sniečkumi pasitikėjo (tai jis įrodinėjo darbais), bet niekas neužmiršo jo nepaklusnumo 1937 m., “buožinės” kilmės, motinos bei brolio pasitraukimo į Vakarus. VKP(b) Centro Komitetete visada buvo ieškoma atsarginių variantų, galinčių pakeisti “įsišaknijusį” vadovą.

Tokiu žmogumi pasirodė senas A. Sniečkaus pažįstamas, buvęs jo padėjėjas (1936 m.), 1940 – 1941 m. LTSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas, 1942 – 1944 m. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tada tai buvo L. Berijos žmogus. 1944 m. grįžęs iš evakuacijos jis buvo paskirtas LKP(b) CK žemės ūkio skyriaus vedėju ir respublikinės žemės komisijos pirmininku. Tačiau šias aukštas ir atsakingas pareigas jis ėjo neilgai. 1945 m. vasarą B. Baranauskas buvo apkaltintas žemės reformos klaidomis ir netikėtai pašalintas iš šių ir partinių pareigų. Tai buvo padaryta pritariant M. Suslovui. B. Baranausko politinė karjera baigėsi. Jis buvo paskirtas į garbingą, bet nereikšmingą respublikos profsąjungų vadovo postą ir ėjo šias pareigas iki 1958 m.

1946 metai buvo sunkiasi LKP(b) ir A. Sniečkui. Vasarą atvykusi VKP(b) V. Žavaronkovo vadovaujama inspekcija ruošė sąlygas A. Sniečkui pašalinti. “Vietiniai” komunistai D. Šupikovas, I. Tkačenka ir kiti siūlė į šią vietą patį V. Žavaronkovą. 1946 m. rudenį VKP(b) CK sekretoriate A. Sniečkus, remimas M. Suslovo, įstengė sušvelninti jam primestus kaltinimus. Antra vertus, VKP(b) CK vadovybei tuo metu tokios “sudėtingos” respublikos vadomas su nelietuviška pavarde buvo nepriimtinas.

A. Sniečkui tai buvo gera pamoka. Neatsitiktinai 1946 m. pabaigoje po LKP(b) CK XI plenumo (lapkričio 22 – 24 d.) prasidėjo jo uoliai palaikoma bekompromisinė kova su valstietija, sustiprėjo inteligentojos ir katalikų bažnyčios persekiojimas. Įsitvirtinti A. Sniečkui taip pat padėjo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas kitas įvykis.

1946 m. rugpjūty M. Suslovo, o vėliau V. Ščerbakovo pavaduotojas F. Kovaliovas kartu su A. Sniečkaus “šešėliu” – LKP(b) CK II sekretoriumi A. Isačenka “susiorganizavo” didelį kiekį tuo metu deficitinių prekių, likusių po respublikos žemės ūkio pasiekimų parodos, taip pat pretendavo įsigyti iš Vokietijos gautus baldus. Visa tai buvo pakrauta į vagoną ir turėjo būti išsiųsta jų šeimoms. Šiandien dar neaišku, kaip tai paaiškėjo, tačiau Lietuvos geležinkelių valdybos viršininkas Kožukovskis ir jo pavaduotojas Žemaitis atplėšė užanspauduotus konteinerius ir surašė aktą. Apie tai grreitai sužinojo A. Sniečkus ir, su niekuo nepasitaręs , pranešė į VKP(b) CK. Prasikaltusių čia niekas nesvarstė – jie iš karto buvo atšaukti į Maskvą.

1946 m. lapkričio 22 d. naujuoju LKP(b) CK II sekretoriumi tapo VKP(b) CK partinės kontrolės komisijos narys Aleksandras Trofimovas, O VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotoju – A. Černyšovas. Naujai atvykę jau žinojo, kas per žmogus yra A. Sniečkus, ir privalėjo su juo skaitytis. Antra vertus, atsikratęs visus įtarinėjančio A. Isačenkos, A. Sniečkus įgijo didesnį savarankiškumą – A. Trofimovas šiuo požiūriu buvo gerokai nuosaikesnis. Po įtemtos 1946 m. vasaros šis įvykis sutvirtino A. Sniečkaus pozicijas: Lietuvoje jo ėmė labiau prisibijoti, Maskvoje – pasitikėti. Žinoma, Kremliaus pasitikėjimas didėjo ne dėl A. Sniečkaus nepakantumo diskredituojantiems partijos ir komunisto vardą. Tiesiog vis labiau buvo įsitikinta, jog šis žmogus yra J. Stalinui ir jo aplinkai.

Tik 1952 m. Tarybų Sąjungoje rengiantis vykdyti naują visuotinę kadrų valymo kompaniją, LKP(b) CK aparate pasklido kalbos apie A. Sniečkaus galimą pakeitimą. Tuo metu į I sekretoriaus postą pretendavo net du LKP(b) CK biuro nariai – Vilniaus srities partijos komiteto I sekretorius Feliksas Bieliauskas ir LLKJS CK I sekretorius Antanas Raguotis.

To meto liudininkų atsiminimuose ir pasakojimuose teigiama, kad F. Bieliauskas dar 1944 m., būdamas LLKJS CK I sekretoriumi, turėjo šansų tapti respublikos vadovu ar bent užimti aukštas pareigas. Tai buvo pakankamai išsilavinęs, reiklus ir turintis savo nuomonę žmogus. Pastaroji savybė tikriausia kėlė nerimą A. Sniečkui, todėl 1944 m. rugsėjo mėnesį F. Bieliauskas buvo paskirtas 50-osios lietuviškosios atsargos divizijos politinio skyriaus viršininku. Tai buvo aiškus pažeminimas. Vėliau atkaklaus būdo dėka jam susidarė proga vėl kilti partinės karjeros laiptais. A. Sniečkus tam netrukdė, o neretai iš rėmė. 1951 m. tapęs Vilnaius miesto, o 1952 m. Vilniaus strities (kartu ir miesto) partijos komiteto I sekretoriumi, pagal partinę galią po A. Sniečkus ir A. Trofimovo jis tapo trečiuoju žmogumi Lietuvoje. Nepaslaptis, jog apie F. Bieliausko siekius tapti pirmuoju sekretoriumi žinojo nemažai partinio aparato darbuotojų. Todėl šiandien sunku pasakyti, ar tai buvo užkulisinis A. Sniečkaus darbas, ar sutapimas, tačiau 1952 m. vasario 14 d. VKP(b) CK priėmė nutarimą “Dėl LKP(b) Vilniaus srities komiteto darbo”, kurį pripažino nepatenkinamu. Oficialiai rugsėjo 19 d. LKP(b) CK XV plenume F. Bieliauskas buvo atleistas iš pareigų. Po šio įvykio F. Bieliauskas trumpai dirbo LTSR MT pirmininko pacaduotoju, mokėsi Aukštojoje partinėje mokykloje prie TSKP CK. 1957 m. grįžęs į Lietuvą vėl buvo paskirtas Vilniaus mieto partijos komiteto I sekretoriumi, išrinktas LKP(b) CK biuro nariu. 1964 m. tapo LTSR MT spaudos komiteto pirmininku. Jam vadovaujant respublikos knygynuose pasirodė kraštotyrinio, istorinio, meninio ir kitokio pobudžio knygų, atspindinčių Lietuvos nacionalinės kultūros saviraišką ir savitumą. Pavyzdžiui, “Dubingiai”, 1971 m., “Lietuvos pilys” , 1971 m., “Merkinė”, 1970 m., ir daug kitų. Tai nepatiko Maskvai. Ypač nemažai triukšmo sukėlė dailininko V. Galdino 1969 m. išleistas stilizuotų V. Lenino estampų ciklas “Vladimiras Iljičius Leninas”. 1973 m. TSRS MT Spaudos komiteto raginimu A. Sniečkus turėjo atleisti F. Bieliauską ir paskirti į “rezervinį” – Arhyvų valdybos prie LTSR MT viršininko postą.

Panašiai susiklostė ir A. Raguočio likimas. 1946 m. ką tik baigęs Aukštąją partinę mokyklą prie VKP(b) CK, buvo nukreiptas į komjaunimo darbą ir išrinktas LLKJS CK I sekretoriumi, savo kairuoliškomis pažiūromis greitai pelnė pripažinimą: 1949 m. tapo kandidatu į LKP(b) CK biuro narius. Deja, sklindantys gandai apie A. Sniečkaus pamainą tik pagreitino A. Raguočio karjeros pabaigą. 1953 m. jis buvo atleistas iš biuro narių, 1964 m. paskirtas LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotoju, vėliau dirbo vadovaujanį ūkinį darbą.

1953 m. po J. Stalino mirties ir naujo L. Berijos politinio kurso, nacionalinių santykių srityje A. Sniečkui, kaip visai respublikos politinei vadovybei, iškilo pašalinimo grėsmė. Reikėjo gelbėtis. Pripažįstant “savo” klaidas ir pritariant nujai politinei konjunktūrai 1953 m. birželio 11 d. LKP CK V plenume A. Sniečkus kalbėjo: “Respublikos partiniai ir tarybiniai vadovai metų bėgyje išleido iš akių vieną iš svarbiausių tarybų valdžios nacionalinėse respublikose uždavinių – nacionalinių vadovaujančių kadrų auklėjimą ir iškėlimą, tuo pažeisdami vieną iš pagrindinių Tarybų valdžios stiprinimo sąlygų. (.) Reikia pasakyti, kad daugelis partinių organų ignoruoja lietuvių kalbą. Tai ypač liečia sostinę Vilnių. Mieste dažniausiai plakatai rašomi nelietuviškai, o visuomeninio maitinomo įstaigose ir krautuvėse dažnai nėra žmonių, mokančių lietuviškai. (.) Ši padėtis kartais pasiekia tokį bukumą ir galima pasakyti, jog tai jau netoli nuo provokacijos. Pvz., Kybartų rajono vadovai nutarė pašalinti Donelaičio gatvės pavadinimą”. Tačiau staigus L. Berijos žlugimas vėl gražino A. Sniečkų į stabilią padėtį.

Bolševizmas, kaip ir fašizmas, yra internacionalus. Lietuva, išgyvenusi hitlerinės Vokietijos okupaciją, pokario metais pateko ne į geresnes sąlygas. Bolševizmo pasireiškimo formos pokario Lietuvoje buvo kur kas drastiškesnės negu tuometinėja Tarybų Sąjungoje. Priežastis – ne tiek atvykusių, kiek vietinių komunistų nihilistinis požiūris į nacionalinę savimonę, kultūrą, valstybingumą ir kt. Dar 1922 m. V. Leninas pastebėjo, kad “yra žinoma, jog surusėję kitataučiai visauomes persūdo – stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus”. Šios formuluotės tiesiogiai A. Sniečkui taikyti negalima, nors pokario mataisjo elgesys buvo labai artimas šiai V. Lenino minčiai. A. Sniečkus su Rusija buvo susijęs pakankamai glaudžiai, bet savo mąstymu prilygo lietuvio tipui: ramiam, nelinkusiam į kraštutinumus, ištikimam tradicionalumui. Jis nebuvo naujovių šalininkas, o tuo labiau iniciatorius. Jo veiksmų ir pažiūrų formavimuisi didžiausią įtaką turėjo stalinizmo dogmomis užsikrėtusių bendražygių elgesys bei Kremliaus nurodymai. Ši V. Lenino išvada daugiau tiko J. Bartašiūnui, G. Zimanui, I. Masijauskui, K. Preikšui, B. Pušiniui, K. Liaudžiui, A. Raguočiui ir kitiems Lietuvos vadovams, kurie savo veiksmais buvo kur kas radikalesni savo tautos, jos kultūros ir praeities vertinimo atžvilgiu nei VKP(b) CK atsiųsti žmonės.

Pavyzdžiui niekas Maskvoje neragino sprogdinti Vilniuje Trijų kryžių kalno monumento ir naikinti arkikatedros skulptūrų. Tačiau Šie religijos “atributai” nepatiko tuometiniam LKP(b) CK biuro nariui ir LTSR MT pirmininko pavaduotojui (atsakingam už kultūros reikalus) Kaziui Preikšui. Ne kartą už savavališką bažnyčių uždarymą Maskvos preigūnai įspėjo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį Bronių Pušinį. Apie šiuos ir kitus savo pavaldinių veiksmus A. Sniečkus žinojo, bet jiems nepriekaištavo, o atvirkščiai – dažnai palaikė ir netgi skatino.

Dar 1945 m. LKP(b) CK VII plenume A. Sniečkus ragino respublikos komunistus imtis visų priemonių. kad būtų panaikinti bet kokie prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą: “Vietos partinės organizacijos, Glavlito organai, tikrinantys bibliotekas, privalo rodyti didelį budrumą ir nedelsiant išimti nacionalistinio turinio literatūrą. Lietuvos KP(b) CK agitacijos ir propogandos skyrius turi artimiausiu metu parengti konkretų planą dėl buržuazinės Lietuvos paminklų pašalinimo”.

A. Sniečkaus raginimams buvo pritarta, nors paminklų griovimo banga atėjo 1948 – 1952 m., t.y. respublikai įžengus į ”socializmo pagrindų statybos baigiamąjį etapą”. Istoriko V. Pšibilskio duomenimis, 1944 – 1951 m. vien tik iš masinių bibliotekų fondų buvo išimta ir sunaikinta daugiau nei 600 000 knygų.

Remdamasis VKP(b) CK nutarimais, M. Suslovo ir V. Ščerbakovo pamokymais, A. Sniečkus ragino šalinti “nepatikimus elementus (lietuvius specialistus) iš valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų, didinti administracinį ir ekonominį spaudimą valstiečiams, smerkė apolitiškai nusiteikusią inteligentiją. A. Sniečkus tiesiogiai prisidėjo prie Lieuvos gyventojų deportacijų. 1949 m. LKP(b) CK VI sauvažiavime jis pabrėžė, kad 1948 m. “buožių” iškeldinimas atliko “teigiamą vaidmenį”. Tiesa, pripažino, kad buvo iškeldintos ne tik buožių šeimos. Šiek tiek vėliau. LKP(b) CK IV plenume (1949 liepa), turėdamas galvoje 1949 metų deportacijas, nedviprasmiškai priminė komunistams, jog “kovos sėkmė prieš buržuazinius nacionalistus visada priklausė ir dabar priklauso nuo visų kovos formų derinimo – politinių, administracinių, represinių ir kt.”. A. Sniečkus nuolat konfliktavo su J. Palesckiu, o nuo 1950 m. – su M. Gedvilu, siekusiais švelninti stalinistinių jėgų puolimą Lietuvoje. Greta to A. Sniečkus ne kartą CK plenumuose yra pasisakęs prieš brutalias represinių organų akcijas, labai nepalankiai žiūrėjo į Kremliaus pasiuntinių “atsargumą” ir nepasitikėjimą lietuviais.

Suprantamas, jog be respublikos gyventojų, ypač lietuvių paramos, tolesnė LKP(b) ir tarybinės santvarkos egziztencija yra nereali, A. Sniečkus retais atvejais (taip rodo literatūra ir archyviniai dokumentai) bandydavo ginti respublikos interesus. Yra žinomi A. Sniečkus ir M. Gedvilo laiškai, 1944 ir 1950 m. adresuoti J. Stalinui ir G. Malenkovui. Juose prašoma nuolaidų Lietuvai.

1945 m. vasarą į Lietuvą atvyko TSRS valstyvės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas A. Kobulovas. Pabrėždamas respublikos vietinės valdžios nepatikimumą, jis aiškino: “Kas dėl apylinkių tarybinio-partinio aktyvo apginklavimo, aš galvoju, šiam reikalui dabar suteikti platų užmojį yra netikslinga. (.) Jūs patys esate kai kuriose mūsų žemiausios grandies aktyvo išdavikų išaiškinimo liudininkais. Išdavikams mes negalime duoti ginklų”.

Su tokiu A. Kobulovo aiškinimu visiškai nesutiko A. Sniečkus. Tarsi nebūtų L. Berijos pasiuntinio salėje, A. Sniečkus kalbėjo: “Tokią padėtį kai kas bando pateisinti tuo, jog štai, rizikinga ginkluoti pačius gyventojų sluoksnius. Toks požiūris turi būti atmestas. Kalbėti, kad rizikinga ginkluoti kaimo aktyvą, susidedantį iš naujakurių, bežemių ir mažažemių valstiečių, reiškia netikėti šia jėga, kuri sudaro taybų tatybų valdžios atramą kaime, reiškia pakliųti į buržuazinės-nacionalistinės ideologijos nelaisvę, kuri tvirtina, jog visas kaimas nusiteikęs prieš tarybų valdžią”.

A. Sniečkus niekuomet oficialiai nereiškė savo nuomonės įvairiais partijos strategijos ir taktikos klausimais. Tai nebuvo jo potitinės veiklos sritis, antra vertus, vargu ar jam tai būtu buve leista. Tačiau konkrečiais klausimais – dėl respublikos partinės organizacijos ar visos Lietuvos reikalu bandydavo ginčytis, nors ir žinodavo, jog Maskvos pareigūnai vistiek liks teisūs, o jų nurodymai privalomi. 1945 m. vasarą VKP(b) CK rengė eilinį nutarimą dėl LKP(b) “pasyvumo kovojant su buržuaziniais nacionalistais” ir pan. Prieš priimant šį dokumentą, į Maskvą dalyvauti VKP(b) CK Orgbiuro posėdyje buvo iškviestas M. Suslovas ir A. Sniečkus. Aplinka, kurioje vyko pasitarimas, dar kartą parodė centro ir respublikų , TSRS ir Lietuvos santykių vienpusiškumą ir nelygiateisiškumą. Kada M. Suslovas dėl savų sumetimų bandė švelninti VKP(b) CK nutarimo toną, pirmininkaujantis VKP(b) CK sekretorius G. Malenkovas nė girdėti nenorėjo apie nuolaidas ir nutraukė jo pasisakymą. Tai matydamas prieštarauti ėmė ir A. Sniečkus. Tačiau greitai iš G. Malenkovo gavo atsakymą, kuris užbaigė svarstomą klusimą. Žemindamas žmogaus orumą ir “sąjunginės” respublikos vadovą, G. Malenkovas ciniškai atkirto: “Jūs galite ginčytis namuose su savo žmona, o ne organizacinio biuro posėdyje.

A. Sniečkaus asmenybė labiausiai išryškėjo “atšilimo” laikotarpiu ir paskutiniais gyvenimo metais (1956 – 1974). Po J. Stalino mirties tarybinės politinės sistemos liberalizacijos simtomai, o nuo 1957 m. regionų ekonomino savarankiškumo tendencijos veikė pačia LKP ir jos vadovą A. Sniečkų. Respublikos ekonominės galios sustiprėjimas išaukštino LKP CK I sekretoriaus autoritetą. Būtent šiuo metu jo veikloje ėmė ryškėti respublikos interesams atstovaujančios tendencijos. Ypač tai pasireiškė nacionalinių kadrų, gyventojų aprūpinimo maisto produktais, žemės ūkio gamybos ir nacionalinės kultūros klausimuose. Toks A. Sniečkaus požiūris ir elgesys nesiderino su griežtai cintralizuotomis partinio vadovavimo ir “internacionalizmo” tradicijomis. Nors “varžtai” ir buvo atleisti, tačiau tai nereiškė, jog republikų vadovai galėjo drąsiau dairytis į savo valdas. Suprantama, jog A. Sniečkus nebuvo jokia opozicija, tačiau atsižvelgdamas į konkrečią situaciją sugebėdavo prieštarauti arba slėpti veiksmus.

Pirmas A. Sniečkaus ir N. Chruščiovo susidūrimas įvyko 1959 m gegužės mėnesį TSKP CK plenume. Priimtame nutarime “Dėl Lietuvos Komunistų partijos CK darbo su kadrais” A. Sniečkus buvo kritikuojamas dėl “besaikio” lietuviškų kadrų kėlimo į vadovaujančius postus. Tai buvo rimtas kaltinimas. Po panašaus svarstymo 1959 m. vasarą buvo pašalintas Latvijos Komunistų partijos I sekretorius J. Kalnberzinis ir beveik visa partijos vadovybė. Naujuoju sekretoriumi tada tapo “garsusis” A. Pelšė, aktyviai prisidėjęs prie Latvijos “internacionalizacijos”, t.y. rusifikacijos. Tuo metu Lietuva šito kaip tik išvengė A. Sniečkaus dėka. Tai, jog A. Sniečkus išliko I sekretoriaus poste, suteikė galimybę ir toliau prisilaikyti nacionalinės kadrų politikos, sparčiai lietuvinti (pačią) LKP, pritraukiant į savo pusę respublikos inteligentiją.

Vėlesnis A. Sniečkus ir N. Chruščiovo konfliktas įvyko po straipsnio “Izvestijose” “Ar metas atstatinėti pilis ?”. 1960 m. gruodžio 21 d. vadovaujančių partinių ir tarybinių darbuotojų pasitarime Maskvoje N. Chruščiovas apkaltino A. Sniečkų lėšų švaistyvu. Atsakydamas į tai, 1961 m. sausio 4 d. LKP(b) CK I sekretorius rašė: “Atstatytoje tvirtovėje buvo numatyta atidaryti muziejų, kuriame galima būtų atspindėti lietuvių ir rusų tautų kovą prieš kryžiuočius, prieš feodalus, buržuaziją ir fašistinius grobikus. Turint galvoje, kad turistai ir ekskursijos masiškai lanko Trakų pilį, šitas muziejus galėtų turėti svarbią reikšmę auklėjant dirbančiuosius tautų draugystės, tarybinio patriotizmo dvasią”. Trakų pilis, nors ir lėtai, tačiau ir toliau buvo restauruojama.

N. Chruščiovo gyvibingumas, orginalumas, bet ir voliuntarizmas nesiderino su A. Sniečkaus nuosaikiu, net konservatyviu būdu. A. Sniečkus, veikiamas respublikos vadovaujančių organų, nepritarė vis labiau Tarybų Sąjungoje vis labiau įsisiūbuojančiai kukurūzų bei kitų techninių kultūrų prievartinei auginimo kompanijai. Tai prieštaravo respublikos gamtinėms ir šimtmečiais nusistovėjusioms žalieninės gamybos sąlygomis. Dėl N. Chruščiovo nepritarimo jis įžvelgė ir galimą savo pralaimėjimą, – neįvykdžius pieno ir mėsos planų, iškiltų ir jo pašalinimo grėsmė. Po to, kai 1961 m. lapkričio mėnesį grupė Lietuvos mokslininkų, neatsiklaususių A. Sniečkaus kripėsi į N. Chruščiovą, šis 1962 m. sausio 12 d. Baltarusijos žemės ūkio darbuotojų pasitarime Minske, kaip visada emocionaliai, tačiau pasipiktinęs, klausė: “Galbūt Jūs, drg. Sniečkau, kaip Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius, patarsite mokslininkams apsilankyti kolūkiuose bei fermuose ir sužinoti, ar karvės balsuos už žalieninę sistemą”.

Toks N. Chruščiovo neprielankumas A. Sniečkui turėjo savas priežastis. A. Sniečkus, kaip ir jis, buvo stalininės epochos dalyvis ir kūrėjas, gerai žiniąs jos praeitį, tačiau nerodantis entuziazmo ateičiai, slapčia nepritariantis TSKP CK I sekretoriaus iniciatyvoms, ypač žemės ūkyje.

Šios ir kitos aplinkybės 7-ojo dešimtmečio pradžioje regė sąlygas A. Sniečkaus pakeitimui labiau paklusniu ir nuolankesniu žmogumi. Tačiau tokio tarp vietinių komunistų nebuvo. 1960 m. dar prieš LKP XII suvažiavimą iš TSKP CK “telefoninis skambutis paprašė” į LKP CK organizacinio skyriaus vedėjo pareigas priimti Joną Navickį – TSKP CK partinių organų skyriaus instruktorių, buvusį LLKJS CK II sekretoriaus N. Kulakovo (1946 – 1947 m.) asmeninį informatorių. Susiklostė kebli situacija. Į šią vietą A. Sniečkus buvo numatęs Šiaulių miesto partijos komiteto I sekretorę Leokadiją Diržinskaitę. Tačiau reikėjo paklusti.

Kadangi daugeliui buvo aišku, kokiu tikslu atvyko J. Novickis, LKP XII suvažiavimo kuluaruose netgi girdėjosi balsų, raginančių pasisakyti prieš šį Maskvos pasiuntinį, nors suvažiavime balsų dauguma jis buvo išrinktas į LKP CK, o vėliau ir į LKP CK biuro narius bei patvirtintas minėto skyriaus vedėju (1960 – 1964). L. Diržinskaitei teko pasitenkinti kandidato į LKP CK biuro nario ir LTSR MT pirmininko pavaduotojo pareigomis. Tačiau J. Novickis autoriteto tarp savo kolegų taip ir neįgijo. Užsitarnavęs “Čiombės” pravardę (1961 m. P. Lumumbos žudikas. – V.T.), 1964 m. buvo paskirtas LTSR MT valstybinio kinematografijos komiteto pirmininku, vėliau sunkiai susirgo (vėžiu) ir daugiau respublikos politiniame gyvenime aktyviau nesireiškė.

Po N. Chruščiovo nušalinimo TSKP CK Politbiuras, palengva atsisakydamas reformų ir žengdamas neostalinių tradicijų linkme, grąžino visą TSRS, taip pat ir Lietuvos partokratiją į pirmykštes, pakankamai stabilias pozicijas. Baigėsi N. Chruščiovo laikų neapibrėžtumas praeities nusikaltimų renimacija, netikėta vadovaujančių kadrų kaita. Vadovaujant L. Brežnevui įsigalėjo vadovų nekeičiamumo praktika. Todėl nuolat sklindantys gandai apie greitą A. Sniečkaus išėjimą į pensiją ir naujas kandidatūras – profsąjungų vadovą A. Ferensą, LTSR Ministrų Tarybos pirmininką J. Maniušį, buvo nepagrįsti. A. Sniečkus buvo reikalingas toks, koks jis buvo: nepakantus kitaip mąstantiems, paklusnus nurodymų vykdytojas, geras organizatorius, reiklus pavaldiniams, dažnai besišypsantis ir nuoširdus artimiesiems.

Tiesa, 1969 m. iš Maskvos į Lietuvą sugrįžo buvęs respublikos komjaunimo pirmasis sekretorius, 1966 – 1969 m. VLKJS CK sekretorius Aleksandras Česnavičius. Būdamas ypač ortodoksalių pažiurų, jis greitai pelnė LKP CK aparato darbuotojų neprielankumą. Buvo gerai suprantama, jog šis 39 metų LKP CK administracinių organų skyriaus vedėjas, turintis tvirtą užnugarį Maskvoje, yra realus pretendentas į A. Sniečkaus vietą. Brežnevinės epochos metais jau buvo reikalingi ir labiau gerbiami kur kas nuosaikesni žmonės. 1947 m. A. Česnavičius išvyko į Visuomeninių mokslų akademiją prie TSKP CK, vėliau dirbo LTSR MT pirmininko pavaduotoju.

1971 m. savo politinę karjerą užbaigė 39 metų Vilniaus miesto I sekretorius Kazimieras Mackevičius. Baigęs Odesos jūrų laivyno inžinierių institutą, sportinės išvaizdos, gabus ir energingas sekretorius teikė nemažai vilčių. Be to, sostinės vadovas visada buvo artimiausias respublikos valdantiems sluoksniams. Tačiau tas nelemtas pasitikėjimas viską sugriovė. “Kada aš būsiu kėdėje, tai mes padarysime viską kitaip”, – kartą K. Mackevičius prasitarė savo artimiausiems draugams. Apie tai sužinojo A. Sniečkus. 1971 m. K. Mackevičius tapo respublikos profsąjungų tarybos pirmininku. Tai buvo akivaizdus pažeminimas. Visiems buvo aišku, jog iš profsąjunginio į partinį darbą pagal tarybinėje politinėje sistemoje nusistovėjusią tvarką beveik niekas negrįždavo. 1977 m. K. Mackevičius išvyko į Maskvą ir iki 1986 m. užėmė TSRS Profsąjungų Centro Tarybos sekretoriaus postą, vėliau dirbo vienos iš TSRS šakinių profsąjungų pirmininku.

1964 – 1974 – tai A. Sniečkaus, kaip Lietuvos vadovo, šeiminiko ir politiko, klestėjimo metai. Pramonės, žemės ūkio vystymo tempai, sparti nacionalinės kultūros plėtra (lyginant su praeitais dviem dešimtmečiais) tvirtino jo autoritetą ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungoje. Nemažą paramą A. Sniečkui teikė jo senas pažįstamas M. Suslovas. 1973 m. A. Sniečkus tapo Socialistinio Darbo Didvyriu.

Tačiau A. Sniečkus visada liko ištikimas bolševizmo tradicijoms. Iki pat gyvenimo pabaigos jis draudė bet kokias politines iniciatyvas, slopino visuomenėje kylančias opozicines valdančiajam režimui mintis ir veiksmus. Vadovaudamasis TSKP direktyvomis ir laiku reaguodamas į besikeičiančią politinę situaciją Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus ir jo aplinka visada snengėsi nepaleisti iš savo akiračio ir konroliuoti politinius procesus respublikoje.

1956 m. Vengrijoje įvykiai ir jų įtaka Lietuvai (Vėlinių minėjimas Vilniuje, o Kaune dar įsiliejęs į demostraciją Laisvės alėjoje) sukėlė didelį LKP vadovų susirūpinimą. 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuras konstatavo, jog “ryšium su Vengrijoje įvykusiu kontrrevoliuciniu maištu respublikoje suaktyvėjo buržuaziniai nacionalistai, šovinistai ir kiti antitarybiniai elementai”, kurie ypač aktyviai stengėsi veikti tarp studentų ir moksleivių. Vilniaus miesto partijos komitetas reikalavo pašalinti iš sostinės aukštųjų mokyklų 285 studentus. Su tuo nesutiko VU rektorius J. Bulavas ir kiti rektoriai.

1957 m. nemalonumų susilaukė Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedra, prorektorius E. Meškauskas. Dviveidę poziciją J. Bulavo atžvilgiu užėmė A. Sniečkus ir V. Niunka. 1956 m. jam garantavę asmeninę paramą vėliau tapo pagrindiniai jo kaltintojai. 1958 m. birželio 27 d. LKP CK biuro posėdyje A. Sniečkus, kreipdamasis į J. Bulovą ir E. Meškauską, pabrėžė: “Jūs abu sustiprinote inteligentijos tarpe svyravimą. Jūs savo veikla žalojate jaunimą. (.) Esmė tokia, kad universitete buvo paskelbta kova komunizmui”. J. Bulavas buvo pašalintas iš rektoriaus pareigų, o 1959 m. ir iš partijos.

Tačiau A. Sniečkui didžiausią nerimą kėlė besiformuojantis disidentinis judėjimas, katalikų bažnyčios veikla ir sponatiškai kylančios masines “antitarybinės” akcijos, turinčios ryškų politinį pobūdį. Pirmieji du reiškiniai Tarybų Sąjungoje buvo ne naujiena, tačiau politinės demonstracijos – retenybė. 1960 m. Kaune “bokso riaušių” metu skanduojami antitarybiniai ir antirusiški šūkiai tik pabrėžė bręstantį politinį konfliktą, išsiliejusį 1972 m. gegužės mėnesį Kauno Laisvės alėjoje. Tačiau A. Sniečkus ir LKP CK aparatas R. Kalantos susideginimą ir masines demonstracijas įvertino kaip chuliganizmą, nors (oficialiais duomenimis) buvo sulaikyti 402 žmonės, dalis jų įkalinta.

Toks vertinimas buvo padarytas neatsitiktinai. Atvykstantiems TSKP CK pareigūnams reikėjo išsklaidyti abejones dėl neramios politinės padėties respublikoje ir įrodyti, kad A. Sniečkus visiškai kontroliuoja padėtį, o įvykiai neturės politinių padarinių. Tuo būdu siekiama išsaugoti A. Sniečkų ir partinius-tarybinius lietuvių kadrus.

Po to įvykio bet kurios respublikos vadovas turėjo būti pašalintas, tačiau A. Sniečkus išliko. Čia lėmė ir jo operatyvūs bei griežti veiksmai prieš “nacionalistus ir jies pataikaujančius”, ir Maskvos parama. Kremlius gerai suprato, jog tuo metu pakankamai populiaraus Lietuvos vadovo atleidimas būtų sukėlęs dar daugiau politinių aistrų, o pats A. Sniečkus būtų priskirtas prie nacionalinių herojų.

Nelauktos gyvenimo permainos, neramus, dinamiškas gyvenimas greitai nualino A. Sniečkus sveikatą. 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose 71 metų amžiaus A. Sniečkus mirė. Naujuoju LKP CK I sekretoriumi tapo respublikos aparato statytinis, ribotų galimybių, atsargus, neturintis ryškių politiko savybių Vilniaus miesto partijos komiteto I sekretorius Petras Griškevičius.

A. Sniečkus respublikos istorinėje atmintyje išliks kaip vienas žymiausių Tarybų Lietuvos žmonių, nors, deja, nevisagaliu vadovu. TSRS imperinės politinės valdžios struktūrose A. Sniečkus atliko tik sraigtelio funkcijas. Teisa, nuo jų realizavimo priklausė jo paties ir jį supančios aplinkos bei visos respublikos padėtis. Todėl neatsitiktinai su A. Sniečkaus vardu šiandien galime sieti visas prieškario ir pokario Lietuvos nelaimes, postalininės epochos respublikos nacionalinės saviraiškos ir ekonomikos stiprėjimą, šiandien palankią demografinę situaciją (palyginti su Latvija ir Estija) ir kt. Reikia pabrėžti, kad A. Sniečkus politinio ilgaamžiškumo visada glūdėjo Maskvoje, nors didelę įtaką tam turėjo sąlygos, rengiamos ir Lietuvoje. Įrodyti, jog tinkamesnio nėra – vienas svarbiausių bet kurio politiko uždavinių. A. Sniečkus su tuo puikiai susidorojo. Palaidojus A. Sniečkų, partinis aparatas išaukštino jo asmenybę, nubraukdamas visus jo trūkumus ir nusikaltimus Lietuvoje.

Naudota literatūra:

• Žurnalas “Politika” 1991 m. 4 nr.
• Mažoji Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija
• Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija

Leave a Comment