Šaltojo meto šventės. Kūčios. Kalėdos. Mėsėdis.

972 0

ĮŽANGA

Savo referate, kurio tema yra “Kalėdos. Mėsėdis” pabandysiu trumpai apibūdinti Kalėdų švenčių esmę, prisiminti su kuo yra siejama Kalėdų diena, kas yra bendra švenčiant šią šventę tiek Lietuvoje tiek ir kitose Europos tautose.Trumpai aptarsiu Kalėdų papročius, apeiginius linkėjimus ir žaidimus, tarpušvenčio, tarpukalėdžio laikotarpį (nuo Kalėdų iki Trijų Karalių).

KALĖDOS IR KALĖDINIO LAIKOTARPIO PAPROČIAI

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Žemdirbio kalendoriuje tai didžiausia metinė žiemos šventė.Žiemos tamsybių nugalėjimas, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda illgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai.

Terminas Kalėdos lietuvių šventes mininčiuose šaltiniuose pasirodė tiktai XVI—XVII a., tačiau kalbininko K. Būgos nuomone, žodis Kalėdos iš lotyniškojo calendae per rusus (ne lenkus!) šia fonetine forma ir prasme į lietuvių kalbą pateko ,,ne anksčiau kaip antrojoje pusėje XII amžiaus”. Platesnių žinių apie Kalėdų šventės papročius Žemaitijoje pateikia XIIX a. pradžios autoriai J. Pabrėža, S. Daukantas, M. Valančius. XIX a. vidurį ir antrąją pusę liečia M. Katkaus ir Žemaitės liudijimai. Daug senosios pasaulėžiūros pėdsakų yra iš žmonių lūpų užrašyta XIX a. pabaigą—XX a. pradžią pasiekusiuose tikėjimuose, būrimuose ir ki

itoje tautosakinėje medžiagoje.

Krikščioniškojoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas (juk ir mūsų kalendoriuje metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo). Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Vadinasi, Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunykimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Liaudies supratimu, toje priešingų gamtos jėgų – tamsos ir šviesos, mirties ir gyvenimo — kovoje dalyvauja visas kosmosas, gyvieji ir mirusieji. Žmogus savo veiksmais įsijungia Gėrio jėgų pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Čia glūdi šios šventės liaudies papročių ir apeigų prasmė.

Pas mus kaip ir kitur, Kalėdos prasidėdavo gruodžio 25 d. Ta diena buvo laaikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Tokiu dievu egiptiečiai laikė Ozirį, babiloniečiai – Tamuzą, iraniečiai – Mitrą ir t.t. Mitros kultas pirmaisiais mūsų eros amžiais paplito Romos imperijoje. Jo gimimo diena buvo švenčiama labai iškilmingai. Įsigalėjusi krikščionybė vietoj Mitros gimimo dienos nuo III a. pradėjo švęsti Kristaus gimimo dieną.

Jos dabartiniam datavimui (12.25-26) įsitvirtinti turėjo įtakos romėnų kalendorius ir saulės grąžos šventė, kurią, įsigalėjus imperijos saulės dievo Mitro kultui, 274 m. įvedė imperatorius Aurelianas. Šventės data buvo skaičiuojama nuo sekančio mėnesio pirmosios dienos, vadinamas ka
alendu. Iš šio žodžio kilęs ir lietuviškas Kalėdos vardas.

Verta dėmesio ir tai, kad skirtingai nuo daugelio kitų kalendorinių švenčių; Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių — išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis, Kūčia (gruodžio 24) ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris dienas, jau neskaitant po to ėjusių ,,šventvakarių” iki pat sausio 6 d.— Trijų Karalių bažnytinės šventės.

Kūčių-Kalėdų ugnis. Minėtas bluko sudeginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad pavyzdžiui, Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų vietomis yra išlikęs toks paprotys — Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka nukirtę miške medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Prisiminus, kad į šventinę vakarienę kviečiamos mirusiųjų vėlės, kad daug kas daroma joms sušildyti, galima manyti, kad ugnis yra turėjusi tą pačią prasmę. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Pats eglutės statymo paprotys pas mus nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą — vos prieš porą—trejetą dešimtmečių. Taigi ir žvakutės ant eglutės jau neturi magiškos reikšmės. Tai — šviesos, gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo ir šventinio iškilmingumo, o ypač džiaugsmo vaikams.

Susiliejus dviem puošmenom – žaliai šakelei ir šiaudų sodui – atsirado Kalėdų eglutė. Yra žinių, kad eg
glutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė ir Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis. Kai kur, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose dar neseniai vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys ar ožys. Pastarieji sieti su ateinančių metų javų derliaus skatinimu. Kartais virš Kūčių stalo būdavo pakabinamas obuoliais, riešutais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose). Tačiau eglutė nukonkuravo kitus simbolius.

Eglutės puošimas riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, kuris visų pirma turėjęs pagausinti derlių. Be to, riešutai vaidino didelį vaidmenį erotinėje magijoje. Buvo tikima, kad jie padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Todėl per Kalėdas jaunimas, o ypač merginos ir jaunos marčios, nešiodavosi jų gražiuose maišeliuose ir dovanodavo vaikinams.

Mažiau turime žinių apie apeiginę obuolio reikšmę. Tačiau yra žinoma, kad obuolys agrarinėse bei šeimyninėse apeigose, ypač vestuvėse, simbolizavo vaisingumą.Lietuvių tautosakoje obuoliui priskiriama antgamtiška, stebuklinga jėga. Su jo pagalba žmogus galįs pasiekti viso, ko trokšta. Stebuklingieji obuoliai vaizduojami auksiniai, sidabriniai, deimantiniai ir pan. Jie padėdavo sukelti meilę.

Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia ap
psaugoti šeimą nuo visokių blogybių.

Vaikai po Kalėdų galėdavo “nusiskinti” skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiūvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos).

Dar XIX a. pabaigoje Kalėdos kai kur buvo švenčiamos tris ar net keturias dienas ta dingstimi, ,,kad ledai vasarą javų neišmuštų” (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienas buvo švenčiamos dar ir mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Pastaruoju metu tikra šventė — tik pirmoji Kalėdų diena. Antrąją dieną katalikų Bažnyčios liturgijoje minima pirmojo kankinio šv. Stepono šventė. Seniau šią dieną žmonės nešdavo bažnyčion šventinti avižas, parnešę jas padalindavo gyvuliams., kad tie būtų visus metus sveiki. Šis paprotys žinomas visoje Lietuvoje. Dabar antroji Kalėdų diena jau neprivaloma šventė, paprasta darbo diena.

Kuo išsiskiria Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje? Tai geriausiai iliustruoja liaudies tikėjimų medžiaga. Tai aiškiai sena agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Nuo IV mūsų eros amžiaus įsigalėjus krikščionybei kaip oficialiai religijai, Kalėdos švenčiamos Kristaus gimimo prisiminimui, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas minimas šaltiniuose nuo XVI a. Gaila, kad senieji šaltiniai daugiau kalba apie pokalėdinius šventvakarius, skirtus poilsiui, ir neapibūdina Kalėdų šventimo ypatumų. Tik M. Pretorijus (XVII a. pabaiga) pažymi, kad Mažosios Lietuvos lietuviai pirmadienį maudosi pirtyje tam, kad avys vestų baltus ėriukus. Kaip matėme, daugiau žinių apie Kalėdų šventimą Lietuvoje pasirodo tiktai XIX amžiuje. Aiškiai matyti, kad Kalėdų papročiuose yra susimaišę senieji tikėjimai su krikščionybės tradicija: atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose ir toliau laikėsi iš senovės paveldėtų papročių bei įvairių magiškų ateities spėliojimų.

Pranašingu laikytas pirmosios Kalėdų dienos oras. Spėliota, jei per Kalėdas miglota, sninga ar lyja, bus derlingi metai, bitės leis daug spiečių, o karvės duos daug pieno. Jei oras rytą giedras, gerai linai derės, bus geri metai. Tai bendros, tolimosios prognozės. Konkrečiau buvo prognozuojama artimesnis pavasario oras. Čia Kalėdų sąsaja su Velykomis bei Joninėmis nusakoma kaip liaudžiai įprasta, rimuotai, metaforiškai: ,,Jei Kalėdose braška (t. y. šaltis spigina— A. V.), tai Velykos teška” (Betygala); ,,Jei Kalėdos baltos, tai Velykos šaltos (Pasvalys); nors teigiama ir priešingai —,,Jei Kalėdos su sniegu, tai Velykos su lapu”. Bet dažniausiai sprendžiama: ,,Jei Kalėdos žalios, tai Velykos baltos”, vadinasi, žiema savo atsiims vėliau, ir pavasaris bus vėlyvas. ,,Jei per Kalėdas gražus oras, tai ir šv. Jonas bus gražus, o jei sninga, per šv. Joną lis”.

Žemdirbiui labai rūpėjo, koks pavasaris bus — ankstyvas ar vėlyvas, šiltas ar šaltas, nes nuo to priklausė vasarojaus sėjos laikas ir kiti lauko darbai. Apie tai spėliodavo iš Kalėdų dienos vėjo krypties: ,,Jei per Kalėdas pučia pietų vėjas, bus ankstyvas pavasaris, jei žiemių — vėlyvas, jei vakaris — pavasaris bus šiltas, jei rytys — šaltas” (Pasvalys). Panevėžio rajono Upytės apylinkių valstiečiai savo tolimosiose orų prognozėse siedavo rudens—žiemos—pavasario orus, sakydami: ,,Martynas (lapkričio 11) ant vandens — Kalėdos ant ledo, Jurginės (balandžio 23) su lapu”. šią sąsają aiškindamas V. Baliūnas teisingai teigia, jog čia svarbu ne vardai, o laikas: žmonės iš savo patirties žinojo, kad anksti prasidėję šalčiai — dar ne žiemos pradžia. Po ankstyvų šalčių beveik kasmet atšyla, o ilgai užsitęsus rudeniui, gruodžio pabaiga beveik visada būna ,,su ledu”.

Kokios kitos Kalėdų šventės charakteristikos? Viena jų — tai kas, kaip ir kodėl tądien darytina, kitos — ko ir kodėl vengtina. Kaip ir kitose didžiosiose metinėse šventėse svarbu žemdirbiui kuo anksčiau šventės rytmetį atsikelti: anksčiau pakilai,— tais metais greičiau už kaimynus laukų darbus apsidirbsi, būsi vikrus, tingulys neims. Šitokioje mąstysenoje ne tiek magiškojo prado (nors ir jis neneigtinas), kiek sveikos žemdirbio nuovokos, siejant gerovę su asmeniniu darbštumu, su pastangomis tą gerovę susikurti. Magiškasis principas daug ryškesnis, kada derlius siejamas su anktesniu sugrįžimu Kalėdų rytą iš bažnyčios: ,,Pirmiau iš bažnyčios pareisi, tai rugiai gerai derės” (Pandėlys), ,,Paskutinis parvažiuosi, tai ir su darbais atsiliksi nuo visų” (Naujamiestis). Todėl Dzūkijoje buvo nerašyta taisyklė — anksčiausiai atsikėlęs visą šeimyną tuojau pat budindavo. Ir kupiškėnai tarė: ,,Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos”, t. y. eis visa ko skolindamasis.

Mūsų protėviai per Kalėdas kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo kūčių stalą, stebėjo, ar nesą vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną dalindavo gyvuliams. Tačiau kai kur jo neduodavo arkliui, tikėdami, kad šieną iš arklio atimančios raganos.

Pirmą Kalėdų dieną visi būna namuose. Pasakojasi, ką šiąnakt sapnavę, nes tikima, kad kalėdų nakties sapnas išsipildys. Kalėdos irgi pilnos įvairių tikėjimų, orų spėjimų. “Jeigu nori, kad ateinančiais metais javai byrėtų, tai pirmąją Kalėdų dieną nukrėsk nuo medžio rasą ar sniegą, kas tik yra”. “Jei Kalėdų rytą oras giedras, tai gerai, šiais metais linai derės”. “Jei Kalėdose lyja, karvės tais metais daug pieno duos”.

Magiškosios mąstysenos ryškios paprotyje tiek važiuojant per Kalėdas į bažnyčią, tiek iš jos grįžtant, išvirsti: tada visi javai, o ypač linai gerai derės. Iš rogių išvirtus, nori nenori tenka sniege pasivolioti, o sniegas — tai javų augimui būtina drėgmė.Šiuo atveju turime reikalą su panašumo bei kontaktinės magijos principais, tokiais dažnais mitinėje žmonių mąstysenoje ir pasaulėžiūroje. Čia galima prisiminti, ką laikė esant Kalėdose galima ir ko negalima daryti, kad tie veiksmai panašumo magijos principu nesukeltų per metus negeistinų pasekmių, arba priešingai lemtų tai, ko žemdirbys siekė. Štai, Kalėdų rytą, vos atsikėlęs, piemenukas skubėjo tvartan karves paglostyti, tai visus metus jų oda bus sveika, neatsiras inkštirų (Tverečius). Vištas palesindavo Kūčių vakarienės žirniais, kviečiais, būtinai supylę juos į kubilo lanką, rėčio graižą ar iš naginių bei vyžų apivarų padarytą ratą. Tikėjo, kad tada per visus metus vištos kiaušinių nemėtys, o dės juos vienoje gūžtoje. Šis paprotys žinomas visoje rytų ir pietryčių Lietuvoje. Lydos apskrities Nočios apylinkių lietuviai per Kalėdas nukaldavo žagrės noragus, juos nudaužydavo, tikėdami, kad tada vištos bus dėslios ir ežių nekapstys. Senajame gatviniame kaime (panašiai ir dabar kolūkių gyvenvietėse), kur kaimynų sodybų trobesiai buvo arti, kur buvo sunku vištas išsaugoti savame kieme, dėl vištų padarytų nuostolių dažnai kildavo barnių, nesantaikos. Iš dalies tuo galima paaiškinti, kodėl toks didelis dėmesys vėlesniųjų laikų papročiuose skiriamas šitam naminiam paukščiui, šeimos maitintojui. Tad ir per didžiąsias metų šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) moterys ir pačios nesišukavo, ir dukterims draudė šukuotis plaukus: vištos vasarą daržovių rasodą ir rūtų darželius iškapstys. Kita vertus, didžiosios šventės — šventos, todėl ne metas tada atlikti nebūtinus darbus. Nebūtinus, nes juk kasas merginos išvakarėse susipina. XVIII a. F. Boko teigimu, Mažosios Lietuvos lietuvės net ištisai savaitei iškart kasas susipindavusios. Prie šventei nederamų darbų ir tokie kaip malkų pasilaužymas ar trobon susinešimas. O kad žmogui nepakiltų ranka ko nors panašaus daryti, buvo perspėjama: ,,Jei šakalį laužysi, tai tais metais gyvuliams kojos luš” (Krinčinas). Didžiosioms šventėms, bent pirmajai jų dienai valgiai pasigaminami išvakarėse. Pirmąją šventės dieną, tiek Kalėdų, Naujųjų metų, Trijų karalių, tiek Velykų ,,negalima virti kopūstų, burokų, batvinių užtat, kad tuomet viralas (t. y. šios daržovės — A.V.) nedera” (Švenčionėliai). Ne paslaptis, anais laikais kaime buvo apstu parazitų —,,gyvio”. Nuo jų taip pat stengtasi apsisaugoti įvairiais draudimais. Taip tiek Kalėdų, tiek Velykų bei Sekminių pirmąją dieną prausdamiesi veidą žiūrėjo, kad joks vandens lašas nenulašėtų ant žemės,— tada blusos nesiveis. Šis prietaras dažniausias Dzūkijoje ir Suvalkijoje. O ypač per Kalėdas stengtasi vengti barnių: tądien susibąręs, visus metus barsiesi! Daug šiuose tikėjimuose magijos, bet drauge ir liaudies pedagogikos: žmogui lengviau susitvardyti, padoriai elgtis, kai žino, kad nepaklusnumas papročiui pasekmėmis prieš jį patį atsisuks.

Buvo sakoma, kad per Kalėdas reikia gerai prišerti gyvulius, nes nuo to priklausąs visų metų karvių riebumas i

. . .

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. V., 1991m.

2. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V., 1991 m.

3. Lietuvos liaudies kultūros centras. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1990m.

4. Klimka L. Senolių kalendorius. K. 1996m.

5. Internetas:www.google.lt

Join the Conversation

×
×