Šaltojo meto šventės. Kūčios. Kalėdos. Mėsėdis.

ĮŽANGA
Savo referate, kurio tema yra “Kalėdos. Mėsėdis” pabandysiu trumpai apibūdinti Kalėdų švenčių esmę, prisiminti su kuo yra siejama Kalėdų diena, kas yra bendra švenčiant šią šventę tiek Lietuvoje tiek ir kitose Europos tautose.Trumpai aptarsiu Kalėdų papročius, apeiginius linkėjimus ir žaidimus, tarpušvenčio, tarpukalėdžio laikotarpį (nuo Kalėdų iki Trijų Karalių).

KALĖDOS IR KALĖDINIO LAIKOTARPIO PAPROČIAI
Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Žemdirbio kalendoriuje tai didžiausia metinė žiemos šventė.Žiemos tamsybių nugalėjimas, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda illgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai.
Terminas Kalėdos lietuvių šventes mininčiuose šaltiniuose pasirodė tiktai XVI—XVII a., tačiau kalbininko K. Būgos nuomone, žodis Kalėdos iš lotyniškojo calendae per rusus (ne lenkus!) šia fonetine forma ir prasme į lietuvių kalbą pateko ,,ne anksčiau kaip antrojoje pusėje XII amžiaus”. Platesnių žinių apie Kalėdų šventės papročius Žemaitijoje pateikia XIIX a. pradžios autoriai J. Pabrėža, S. Daukantas, M. Valančius. XIX a. vidurį ir antrąją pusę liečia M. Katkaus ir Žemaitės liudijimai. Daug senosios pasaulėžiūros pėdsakų yra iš žmonių lūpų užrašyta XIX a. pabaigą—XX a. pradžią pasiekusiuose tikėjimuose, būrimuose ir ki

itoje tautosakinėje medžiagoje.
Krikščioniškojoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas (juk ir mūsų kalendoriuje metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo). Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Vadinasi, Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunykimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Liaudies supratimu, toje priešingų gamtos jėgų – tamsos ir šviesos, mirties ir gyvenimo — kovoje dalyvauja visas kosmosas, gyvieji ir mirusieji. Žmogus savo veiksmais įsijungia Gėrio jėgų pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Čia glūdi šios šventės liaudies papročių ir apeigų prasmė.
Pas mus kaip ir kitur, Kalėdos prasidėdavo gruodžio 25 d. Ta diena buvo laaikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Tokiu dievu egiptiečiai laikė Ozirį, babiloniečiai – Tamuzą, iraniečiai – Mitrą ir t.t. Mitros kultas pirmaisiais mūsų eros amžiais paplito Romos imperijoje. Jo gimimo diena buvo švenčiama labai iškilmingai. Įsigalėjusi krikščionybė vietoj Mitros gimimo dienos nuo III a. pradėjo švęsti Kristaus gimimo dieną.
Jos dabartiniam datavimui (12.25-26) įsitvirtinti turėjo įtakos romėnų kalendorius ir saulės grąžos šventė, kurią, įsigalėjus imperijos saulės dievo Mitro kultui, 274 m. įvedė imperatorius Aurelianas. Šventės data buvo skaičiuojama nuo sekančio mėnesio pirmosios dienos, vadinamas ka
alendu. Iš šio žodžio kilęs ir lietuviškas Kalėdos vardas.
Verta dėmesio ir tai, kad skirtingai nuo daugelio kitų kalendorinių švenčių; Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių — išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis, Kūčia (gruodžio 24) ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris dienas, jau neskaitant po to ėjusių ,,šventvakarių” iki pat sausio 6 d.— Trijų Karalių bažnytinės šventės.
Kūčių-Kalėdų ugnis. Minėtas bluko sudeginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad pavyzdžiui, Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų vietomis yra išlikęs toks paprotys — Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka nukirtę miške medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Prisiminus, kad į šventinę vakarienę kviečiamos mirusiųjų vėlės, kad daug kas daroma joms sušildyti, galima manyti, kad ugnis yra turėjusi tą pačią prasmę. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Pats eglutės statymo paprotys pas mus nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą — vos prieš porą—trejetą dešimtmečių. Taigi ir žvakutės ant eglutės jau neturi magiškos reikšmės. Tai — šviesos, gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo ir šventinio iškilmingumo, o ypač džiaugsmo vaikams.
Susiliejus dviem puošmenom – žaliai šakelei ir šiaudų sodui – atsirado Kalėdų eglutė. Yra žinių, kad eg
glutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė ir Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis. Kai kur, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose dar neseniai vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys ar ožys. Pastarieji sieti su ateinančių metų javų derliaus skatinimu. Kartais virš Kūčių stalo būdavo pakabinamas obuoliais, riešutais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose). Tačiau eglutė nukonkuravo kitus simbolius.
Eglutės puošimas riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, kuris visų pirma turėjęs pagausinti derlių. Be to, riešutai vaidino didelį vaidmenį erotinėje magijoje. Buvo tikima, kad jie padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Todėl per Kalėdas jaunimas, o ypač merginos ir jaunos marčios, nešiodavosi jų gražiuose maišeliuose ir dovanodavo vaikinams.
Mažiau turime žinių apie apeiginę obuolio reikšmę. Tačiau yra žinoma, kad obuolys agrarinėse bei šeimyninėse apeigose, ypač vestuvėse, simbolizavo vaisingumą.Lietuvių tautosakoje obuoliui priskiriama antgamtiška, stebuklinga jėga. Su jo pagalba žmogus galįs pasiekti viso, ko trokšta. Stebuklingieji obuoliai vaizduojami auksiniai, sidabriniai, deimantiniai ir pan. Jie padėdavo sukelti meilę.
Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia ap
psaugoti šeimą nuo visokių blogybių.
Vaikai po Kalėdų galėdavo “nusiskinti” skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiūvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos).
Dar XIX a. pabaigoje Kalėdos kai kur buvo švenčiamos tris ar net keturias dienas ta dingstimi, ,,kad ledai vasarą javų neišmuštų” (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienas buvo švenčiamos dar ir mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Pastaruoju metu tikra šventė — tik pirmoji Kalėdų diena. Antrąją dieną katalikų Bažnyčios liturgijoje minima pirmojo kankinio šv. Stepono šventė. Seniau šią dieną žmonės nešdavo bažnyčion šventinti avižas, parnešę jas padalindavo gyvuliams., kad tie būtų visus metus sveiki. Šis paprotys žinomas visoje Lietuvoje. Dabar antroji Kalėdų diena jau neprivaloma šventė, paprasta darbo diena.
Kuo išsiskiria Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje? Tai geriausiai iliustruoja liaudies tikėjimų medžiaga. Tai aiškiai sena agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Nuo IV mūsų eros amžiaus įsigalėjus krikščionybei kaip oficialiai religijai, Kalėdos švenčiamos Kristaus gimimo prisiminimui, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas minimas šaltiniuose nuo XVI a. Gaila, kad senieji šaltiniai daugiau kalba apie pokalėdinius šventvakarius, skirtus poilsiui, ir neapibūdina Kalėdų šventimo ypatumų. Tik M. Pretorijus (XVII a. pabaiga) pažymi, kad Mažosios Lietuvos lietuviai pirmadienį maudosi pirtyje tam, kad avys vestų baltus ėriukus. Kaip matėme, daugiau žinių apie Kalėdų šventimą Lietuvoje pasirodo tiktai XIX amžiuje. Aiškiai matyti, kad Kalėdų papročiuose yra susimaišę senieji tikėjimai su krikščionybės tradicija: atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose ir toliau laikėsi iš senovės paveldėtų papročių bei įvairių magiškų ateities spėliojimų.
Pranašingu laikytas pirmosios Kalėdų dienos oras. Spėliota, jei per Kalėdas miglota, sninga ar lyja, bus derlingi metai, bitės leis daug spiečių, o karvės duos daug pieno. Jei oras rytą giedras, gerai linai derės, bus geri metai. Tai bendros, tolimosios prognozės. Konkrečiau buvo prognozuojama artimesnis pavasario oras. Čia Kalėdų sąsaja su Velykomis bei Joninėmis nusakoma kaip liaudžiai įprasta, rimuotai, metaforiškai: ,,Jei Kalėdose braška (t. y. šaltis spigina— A. V.), tai Velykos teška” (Betygala); ,,Jei Kalėdos baltos, tai Velykos šaltos (Pasvalys); nors teigiama ir priešingai —,,Jei Kalėdos su sniegu, tai Velykos su lapu”. Bet dažniausiai sprendžiama: ,,Jei Kalėdos žalios, tai Velykos baltos”, vadinasi, žiema savo atsiims vėliau, ir pavasaris bus vėlyvas. ,,Jei per Kalėdas gražus oras, tai ir šv. Jonas bus gražus, o jei sninga, per šv. Joną lis”.
Žemdirbiui labai rūpėjo, koks pavasaris bus — ankstyvas ar vėlyvas, šiltas ar šaltas, nes nuo to priklausė vasarojaus sėjos laikas ir kiti lauko darbai. Apie tai spėliodavo iš Kalėdų dienos vėjo krypties: ,,Jei per Kalėdas pučia pietų vėjas, bus ankstyvas pavasaris, jei žiemių — vėlyvas, jei vakaris — pavasaris bus šiltas, jei rytys — šaltas” (Pasvalys). Panevėžio rajono Upytės apylinkių valstiečiai savo tolimosiose orų prognozėse siedavo rudens—žiemos—pavasario orus, sakydami: ,,Martynas (lapkričio 11) ant vandens — Kalėdos ant ledo, Jurginės (balandžio 23) su lapu”. šią sąsają aiškindamas V. Baliūnas teisingai teigia, jog čia svarbu ne vardai, o laikas: žmonės iš savo patirties žinojo, kad anksti prasidėję šalčiai — dar ne žiemos pradžia. Po ankstyvų šalčių beveik kasmet atšyla, o ilgai užsitęsus rudeniui, gruodžio pabaiga beveik visada būna ,,su ledu”.
Kokios kitos Kalėdų šventės charakteristikos? Viena jų — tai kas, kaip ir kodėl tądien darytina, kitos — ko ir kodėl vengtina. Kaip ir kitose didžiosiose metinėse šventėse svarbu žemdirbiui kuo anksčiau šventės rytmetį atsikelti: anksčiau pakilai,— tais metais greičiau už kaimynus laukų darbus apsidirbsi, būsi vikrus, tingulys neims. Šitokioje mąstysenoje ne tiek magiškojo prado (nors ir jis neneigtinas), kiek sveikos žemdirbio nuovokos, siejant gerovę su asmeniniu darbštumu, su pastangomis tą gerovę susikurti. Magiškasis principas daug ryškesnis, kada derlius siejamas su anktesniu sugrįžimu Kalėdų rytą iš bažnyčios: ,,Pirmiau iš bažnyčios pareisi, tai rugiai gerai derės” (Pandėlys), ,,Paskutinis parvažiuosi, tai ir su darbais atsiliksi nuo visų” (Naujamiestis). Todėl Dzūkijoje buvo nerašyta taisyklė — anksčiausiai atsikėlęs visą šeimyną tuojau pat budindavo. Ir kupiškėnai tarė: ,,Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos”, t. y. eis visa ko skolindamasis.
Mūsų protėviai per Kalėdas kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo kūčių stalą, stebėjo, ar nesą vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną dalindavo gyvuliams. Tačiau kai kur jo neduodavo arkliui, tikėdami, kad šieną iš arklio atimančios raganos.
Pirmą Kalėdų dieną visi būna namuose. Pasakojasi, ką šiąnakt sapnavę, nes tikima, kad kalėdų nakties sapnas išsipildys. Kalėdos irgi pilnos įvairių tikėjimų, orų spėjimų. “Jeigu nori, kad ateinančiais metais javai byrėtų, tai pirmąją Kalėdų dieną nukrėsk nuo medžio rasą ar sniegą, kas tik yra”. “Jei Kalėdų rytą oras giedras, tai gerai, šiais metais linai derės”. “Jei Kalėdose lyja, karvės tais metais daug pieno duos”.
Magiškosios mąstysenos ryškios paprotyje tiek važiuojant per Kalėdas į bažnyčią, tiek iš jos grįžtant, išvirsti: tada visi javai, o ypač linai gerai derės. Iš rogių išvirtus, nori nenori tenka sniege pasivolioti, o sniegas — tai javų augimui būtina drėgmė.Šiuo atveju turime reikalą su panašumo bei kontaktinės magijos principais, tokiais dažnais mitinėje žmonių mąstysenoje ir pasaulėžiūroje. Čia galima prisiminti, ką laikė esant Kalėdose galima ir ko negalima daryti, kad tie veiksmai panašumo magijos principu nesukeltų per metus negeistinų pasekmių, arba priešingai lemtų tai, ko žemdirbys siekė. Štai, Kalėdų rytą, vos atsikėlęs, piemenukas skubėjo tvartan karves paglostyti, tai visus metus jų oda bus sveika, neatsiras inkštirų (Tverečius). Vištas palesindavo Kūčių vakarienės žirniais, kviečiais, būtinai supylę juos į kubilo lanką, rėčio graižą ar iš naginių bei vyžų apivarų padarytą ratą. Tikėjo, kad tada per visus metus vištos kiaušinių nemėtys, o dės juos vienoje gūžtoje. Šis paprotys žinomas visoje rytų ir pietryčių Lietuvoje. Lydos apskrities Nočios apylinkių lietuviai per Kalėdas nukaldavo žagrės noragus, juos nudaužydavo, tikėdami, kad tada vištos bus dėslios ir ežių nekapstys. Senajame gatviniame kaime (panašiai ir dabar kolūkių gyvenvietėse), kur kaimynų sodybų trobesiai buvo arti, kur buvo sunku vištas išsaugoti savame kieme, dėl vištų padarytų nuostolių dažnai kildavo barnių, nesantaikos. Iš dalies tuo galima paaiškinti, kodėl toks didelis dėmesys vėlesniųjų laikų papročiuose skiriamas šitam naminiam paukščiui, šeimos maitintojui. Tad ir per didžiąsias metų šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) moterys ir pačios nesišukavo, ir dukterims draudė šukuotis plaukus: vištos vasarą daržovių rasodą ir rūtų darželius iškapstys. Kita vertus, didžiosios šventės — šventos, todėl ne metas tada atlikti nebūtinus darbus. Nebūtinus, nes juk kasas merginos išvakarėse susipina. XVIII a. F. Boko teigimu, Mažosios Lietuvos lietuvės net ištisai savaitei iškart kasas susipindavusios. Prie šventei nederamų darbų ir tokie kaip malkų pasilaužymas ar trobon susinešimas. O kad žmogui nepakiltų ranka ko nors panašaus daryti, buvo perspėjama: ,,Jei šakalį laužysi, tai tais metais gyvuliams kojos luš” (Krinčinas). Didžiosioms šventėms, bent pirmajai jų dienai valgiai pasigaminami išvakarėse. Pirmąją šventės dieną, tiek Kalėdų, Naujųjų metų, Trijų karalių, tiek Velykų ,,negalima virti kopūstų, burokų, batvinių užtat, kad tuomet viralas (t. y. šios daržovės — A.V.) nedera” (Švenčionėliai). Ne paslaptis, anais laikais kaime buvo apstu parazitų —,,gyvio”. Nuo jų taip pat stengtasi apsisaugoti įvairiais draudimais. Taip tiek Kalėdų, tiek Velykų bei Sekminių pirmąją dieną prausdamiesi veidą žiūrėjo, kad joks vandens lašas nenulašėtų ant žemės,— tada blusos nesiveis. Šis prietaras dažniausias Dzūkijoje ir Suvalkijoje. O ypač per Kalėdas stengtasi vengti barnių: tądien susibąręs, visus metus barsiesi! Daug šiuose tikėjimuose magijos, bet drauge ir liaudies pedagogikos: žmogui lengviau susitvardyti, padoriai elgtis, kai žino, kad nepaklusnumas papročiui pasekmėmis prieš jį patį atsisuks.
Buvo sakoma, kad per Kalėdas reikia gerai prišerti gyvulius, nes nuo to priklausąs visų metų karvių riebumas ir pieningumas.Reikią ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti: kitaip javai būsią menki. Apskritai, sotus pavalgymas — gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Šis paprotys ypač būdingas žiemos laikotarpio švenčių papročiams. Iki Kalėdų valstiečio ūkyje jau būdavo nupenėtos skerdimui skirtos kiaulės. Užtat Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški.Faktiniai šaltiniai rodo, kad pas mus, kaip ir kitur, agrarinėse apeigose kiaulienos valgymas bei jos aukojimas užėmė svarbią vietą. Lietuvoje plačiai buvo paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę ir atlikti skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje buvo statoma ant Kalėdų stalo šiupinys su kųšančia viduryje kiaulės uodega.
Sotūs pusryčiai, nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio.Taigi ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis — antrosios ir kitų šventės dienų pramogavimas. Svarbiausia, kad ir skubėti nebuvo ko: menkai tebūdavo dirbama per visą vadinamųjų šventvakarių, arba kalėduškų (Dzūkija) laikotarpį nuo Kalėdų iki Trijų karalių (sausio 6). Vienas iš charakteringiausių šio laikotarpio papročių yra jaunimo grupių, vadinamųjų ,,kalėdotojų”, ,,bernelių”, ,,čigonų” ir kt., vaikštynės po kaimus ta dingstimi, ,kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų jiems gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse būdavo vienas vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tiktai pakviesti!
P. Dundulienė, remdamasi pasakojimais, teigia, kad dar XX a. pradžioje Tauragės apskrities Kaltinėnų apylinkėse kalėdotojų —,,bernelių” grupę sudarydavo dvylika jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešinų botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu. Prieš ateidami į kieno namus, jie ,,vaikydavę piktas dvasias” krūmuose, triukšmaudavę, paskui įsiprašę priimami, giedodavę šventas giesmes, linkėdavę šeimininkui gerų ateinančių metų, derliaus, būdavę pavaišinami. Atikštaitijoje “bernelių” būrį surinkdavęs Seniu Kalėda, dar vadinamas Sidaru, persirengęs vyras, bet kuriam sakydamas: ,,Vesiu avinėlius. Pridurk švykštą!” Užkalbintasis kibdavęs Kalėdai į skvėrnus. Bėgdami kreipdavosi į kitą vaikiną, ir taip susidarydavo ,,avinėlių” būrys. Jie padėdavo Kalėdai giedoti sveikinimo giesmes. Panašiu būdu būdavo ir kitu metu surenkamas jaunimas į ,,jaunimą – šokius. ,,Senis Kalėda” būdavo apsivilkęs išverstais vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su ,,kupra”, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: ,,Aš — Kalėda. Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą pilną skarbų (turtų — A.V.) — laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Mergaitėms nešu prausylų. ir baltų bielylų, kad būtų gražios.” Įleistas į vidų, berdavo užstalės kertėn visokių javų mišinio — tai auka namų dvasioms, gero derliaus linkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Dzūkijoje populiariausios kalėdotojų dainos buvo su refrenais ,,Kalėda”, ,,Leliumai”, ,,atvažiuoja šventos Kalėdos” ir kt. Tokios dainos būdavo dainuojamos per adventą iki Trijų karalių. Dainose obelėlės, grūšelės, bitelės ir kt. įvaizdžiais poetizuojamas mergelės grožis, jaunystė, minimas jos tykantis sakalėlis-bernelis, ieškąs uošvio dvare savo pabėgusio žirgelio, ar medžiotojas-piršlelis. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Tyrinėtojų nuomone, Kalėda — tai protėvio, ateinančio iš požemių. karalystės — ,,ano pasaulio”, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis — būtinai savo išvaizda skiriasi nuo šios žemės gyventojų, oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų laiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus — vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti.
Liudijimu iš Šilalės rajono Jucaičių apylinkės, jaunimas pas jaunimą per Kalėdas sveikindami eidavo dar pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais. Juos pamatę, namiškiai būtinai užsišaudavę trobos duris. Kalėdotojai turėjo mokėti gražiai pagiedoti ,,bernelius”. Jeigu pagiedodavo, juos įsileidę vidun vaišino vėdarais, kugeliu, burokiniu alum, paskui linksmindavosi — šoko, dainavo. Šioje apylinkėje ir moterys, susirinkusios kurioje nors vienoje troboje pirmąją Kalėdų dieną, taip pat giedodavo ,,bernelius”, kitas dainas ir eidavo ratelius, žaidė.
Šiaurės rytų Lietuvoje buvo paprotys Kalėdų laikotarpiu jaunimui ,,čigonauti”. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis,- vyrai persirengę moterimis, moterys — vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų, pakulų ir popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio ilgiausias pypkes, vedini ,,čigonėmis” ir ,,čigoniukais”, kartais dar ir savo ,,gyvuliais”—,,meška”, ,,ožiu” ir kt., leisdavosi per kaimynus. ,,Čigonauti” pradėdavo antrąją Kalėdų dieną, o vakarais, “čigonaudavo” iki pat Trijų karalių. Grupėje būdavo iki 10—12 asmenų. ,,Čigonautojai” čia ne dainuodavo, o paprastai vaidindavo kokias nors improvizuotas buitines scenas: vyrai siūlė mainyti arklius, ,,čigonės” burdavo ateitį, bet dažniausiai nupasakodavo praeitį (mat, lankomieji buvo geri pažįstami). ,,Čigoniukai” visur landžiodami stengėsi ką sugriebę nugvelbti. Po vaidinimo būdavo šokiai, o pabaigoje — vaišės. Suvalkijoje, Pajevonio apylinkėse buvo populiarūs ,,Šyvio šokdintojai”. Grupę sudarydavo ,,Šyvis”, ,,čigonas su čigone”, ,,meška”, ,,jautis”, ,,gervė”, 2—4 ,,kazokai”, muzikantas ir grupės vadovas—,,paklausikas”. Šis buvo drauge ir ,,kasininkas”. Kartais dar prisidėdavo ,,šluočius”, šluota šlavęs Šyviui kelią, bei ,,velnias”. Atėję prie trobos durų, atsiklausdavo, ar galima Šyvį pašokdinti. Gavę šeimininko sutikimą, šokdavo kieme ar troboje. Čia visa ko prašinėdavo čigonai ar grupėje buvęs ,,žydas” kromelninkas. ,,Šyvis” (juo būdavo aprengtas guvus vaikinas) turėjo parodyti savo mitrumą — iš vietos peršokti per suolą, tada jis ir jo palydovai būdavo vaišinami, kai kur dar apdovanojami pinigais ,,pasagoms, avižoms” pirkti. Šis paprotys greičiausiai yra atėjęs iš šiaurės Vokietijos, kur jis .buvo plačiai paplitęs. Tik vokiečių ,,Šyvio” grupėje dar būdavęs ,,kaminkrėtys”, kurio lietuviškoje ,,Šyvio” palydoje nebuvo.
Visa tai rodo, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo — persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus menkas dovanas — pyrago, dešrų ir kt. valgomų dalykų. Tarybų valdžios metais šis paprotys, kaip ir daugelis kitų, suprastas tiesmukiškai kaip elgetavimas, buvo pasistengtas numarinti. Taip išnyko ir žmonių kaimyniškas bendravimas, ugdęs šiltus tarpusavio santykius, bendruomenišką savitarpio pagalbą, žmones vienijęs ir ugdęs. Juk buvo, kaip teigia K. Kapeleris, linksminamasi ,,Kalėdų žaidimais, šokiais ir dainomis”, . kada ,,visą vakarą dainuodavo liaudies dainas”.
Tarpukalėdžio, arba šventvakarių pramogos daug bendro turi su žiemos laikotarpio pabaigos — Užgavėnių — karnavalu. Nenuostabu — juk tai poilsio po sunkių vasaros ir rudens darbų metas. Drauge tai ruošimosi pavasariui, naujam žemdirbio metų ciklui, metas. O tam, kad iš tikrųjų būtų ilsimasi, nuo senovės veikė sąmonę įvairūs papročiai-draudimai, savotiškos elgesio normos ir jų mitinis aiškinimas: nevalia pančių sukti, verpti, drabužius lopyti, girnomis malti, vandeniu nuodėgulių gesinti. Jei taip elgsiesi, avelės ėriukų neves ar ves margus, ėreliai, veršeliai svaiguliu sirgs, ,,durnavos”, vasarą vėtros stogus plėšys, rugiuose bus daug juodų grūdų — skalsių ir pan. Draudimai — tai savotiška pedagoginė drausminimo forma, žmogui suprantama ir viduje išgyvenama. Tik gerai pailsėjus, atgavus dvasią, galima ryžtis naujiems darbams.
MĖSĖDIS IR ŠIO LAIKOTARPIO PAPROČIAI
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių laikas – Tarpušventis. Po jo prasideda Mėsiedas (Mėsėdis) – piršlybų ir vestuvių metas. Mėsėdis – bažnytinio kalendoriaus laikotarpis, per kurį leidžiama valgyti mėsą bei gerti pieną; tokiu pagrindu priešpastatomas pasninkui, per kurį negalima valgyti mėsos bei pieno produktų, o itin griežto pasninko metu – ir žuvies. Svarbiausiais laikomi šie pasninkai: Didysis, Petro, Žolinės (Dievo Motinos) ir Adventas (Pilypo). Be to, tradicinės pasninko dienos yra trečiadienis ir penktadienis, išskyrus ištisąsias savaites , kai pieną ir mėsą galima gerti ir valgyti kiekvieną savaitės dieną
Mėsėdžio ilgumas priklauso nuo to, kada bus Užgavėnės. Tai laikas, kai didieji darbai pabaigti, o nauji dar toli. Todėl valstiečiams ir samdinaims buvo poilsio ir pramogų laikas. Žiemą kaime daug vestuvių, ir šiaip vieni kitus lanko, važinėja pas gimines. Tik besiruošiantys statytis pjauna mišką, nes žiemą, kai medžiai miega, tvirčiausia mediena.
IŠVADOS
Kalėdų ir Mėsėdžio švenčių esmė, iš tikrųjų, ne vaišės, ne kokios nors dovanos, o aplankymas, pasveikinimas.Praeityje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunimui, merginoms, o mūsų dienomis vertėtų nepamiršti švenčių dienomis pasveikinti kaip tik senelius, vienišus žmones, ligonius.Tegul ir jie pajunta kalėdinį džiaugsmą ir žmonių užuojautą, tebūna praskaidrintas jų vienišumas, o dažnai ir kančia. Mūsų senojo kaimo žmonėms geriausias linkėjimas buvo gausaus javų derliaus metai, sveiki gyvuliai, sveika šeima. Šiandienos žmogaus interesai žymiai platesni, bet laimės siekimas yra amžinas. Tai ir yra pati giliausia Kalėdų laikotarpio švenčių papročių prasmė.

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. V., 1991m.
2. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V., 1991 m.
3. Lietuvos liaudies kultūros centras. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1990m.
4. Klimka L. Senolių kalendorius. K. 1996m.
5. Internetas:www.google.lt

Leave a Comment