Skaudūs išgyvenimai lietuvių literatūroje

78 0

8Skaudūs išgyvenimai lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje yra rašoma ne tik apie darbo svarbą, meilės sampratą, žmogaus ryšį su gamta, bet ir kitas temas. Galima rasti ir kūrinių, kuriuose atsiskleidžia skaudūs lietuvių išgyvenimai XIX – XX amžiuje. Pavyzdžiui, Balys Sruoga rašo apie Antrojo pasaulinio karo patirtis koncentracijos stovykloje, Salomėja Nėris savo kūryboje pabrėžia atsidavimą visuomenei, kurią iš esmės išdavė pasiduodama Stalino įtakai, o Bronius Krivickas, būdamas partizanu, pasakoja apie savo išgyvenimus ir kovą prieš savo priešus. Taigi, remdamasis šių rašytojų kūryba, papasakosiu skaudžius išggyvenimus lietuvių literatūroje.

Balio Sruogos memuarų knyga „Dievų miškas”, parašyta 1945 metais, netrukus po rašytojo grįžimo į Lietuvą, atskleidžia paties rašytojo patirtį fašistinėje mirties stovykloje Štuthofe. Sruoga kartu su keliasdešimčia kitų svarbių lietuvių inteligentų buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943 m. pavasarį. Viso to priežastis – nacių valdžios saldus kerštas už sklandžiai neįvykusią mobilizaciją į SS dalinius. Lageryje jis vos nepražuvo dėl alinančio, visiškai beprasmiško darbo ir ypatingai sunkių gyvenimo sąlygų – nuolatinio bado, kaustančio šalčio, įvairiausių mirtinų ligų bei epideminių žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose, antisanitarinės buities ir atššiaurios gamtos, kadangi stovykla buvo įkurta prie jūros, žemiau jos lygio, 40km nuo Gdansko, o po nedideliu smėlio sluoksniu plytėjo didžiulė pelkė. Gyvenimas koncentracijos stovykloje buvo tragiškas. Kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščių smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kur

rį naudojo kaip priemonę kaliniams bausti. Daugiausia tokių prižiūrėtojų buvo kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai, sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos atmosferą. Sruoga po kurio laiko netgi buvo paskirtas į lagerio raštinę ir joje liko iki įkalinimo pabaigos. Ten jis, nebijodamas naršyti po įvairiausius dokumentus, rinko svarbią medžiagą savo memuarams, kuriuos bandė parašyti dar būdamas Štuthofo lageryje. Žinoma, dėl rašymo stiliaus, pasitelkiant kūriniui spalvų suteikiančią ironiją, ir dėl tada susiklosčiusios politinės bei kultūrinės padėties, kūrinys buvo išleistas tik 1957m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties, tačiau tai nesutrukdė atskleisti baisių Antrojo pasaulinio karo negandų lagerių stovyklose. Taigi, Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas” atskleidžiama šiurpi Antrojo pasaulinio karo bei tuometinio gyvenimo fašistiniuose lageriuose patirtis, sukrėtusi ne tik tenn buvusius, tačiau ir skaičiusius šiuos memuarus.

XX a. lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos lietuvių poetė Salomėja Nėris susidūrė su SSRS valdžios pinklėmis ir tapo jos auka. Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą, SSRS 1940m. birželio 15d. į Lietuvą įvedė okupacinę Raudonąją Armiją. Tačiau sovietai siekė sukurti įspūdį, kad Lietuvos valstybė pati nori tapti SSRS respublika, todėl buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, o jos nariais paskirti ir keli žinomi rašytojai, turėję įtakos Lietuvai ir jos sprendimams. Viena tokių „išrinktųjų“ tapo ir poetė Salomėja Nėris. Jai

i teko parašyti „Poemą apie Staliną”, kurią Aukščiausioje Taryboje Maskvoje po oficialios Justo Paleckio kalbos ji perskaitė prieš visą auditoriją. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią provincijos, o vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje, didžiausiu ginklu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris kartu su sūneliu traukėsi į Rytus. Ten ją labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo giminės, nerimas dėl Lietuvoje likusių ir nesaugių artimųjų. Dvasinę krizę Salomėja Nėris dėl įtampos labiausiai įšgyveno persikėlusi gyventi į Ufą 1942 metais. Nepritekliaus draskomoje šalyje sąlygos poetei buvo pakankamai neblogos, tačiau už gautą paramą rašytojai teko atidirbti. Pamažu, išgyvenant skausmingus įvykius, jai geriausiai sekėsi kurti dramatiškus eilėraščius, tačiau iš autorės buvo reikalauta visai ko kito – optimistiškos, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija kūrybos. Poetei buvo sunku prisitaikyti prie duotų reikalavimų, nes pati jautėsi visiškai kitaip. Nepaisant visko, Salomėja Nėris, gyvendama tokiu sunkiu metu, rašė sau, kitaip tariant, vienus eilėraščius ra. . .

įvairias patirtis — koncentracijos stovyklos negandas ir sunkų gyvenimą joje, susidūrimą su SSRS propaganda, tėvynės ilgesį bei skaudžias partizanines kovas, ginant savo tėvynę.

Join the Conversation

×
×