Skaudūs išgyvenimai lietuvių literatūroje

8Skaudūs išgyvenimai lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje yra rašoma ne tik apie darbo svarbą, meilės sampratą, žmogaus ryšį su gamta, bet ir kitas temas. Galima rasti ir kūrinių, kuriuose atsiskleidžia skaudūs lietuvių išgyvenimai XIX – XX amžiuje. Pavyzdžiui, Balys Sruoga rašo apie Antrojo pasaulinio karo patirtis koncentracijos stovykloje, Salomėja Nėris savo kūryboje pabrėžia atsidavimą visuomenei, kurią iš esmės išdavė pasiduodama Stalino įtakai, o Bronius Krivickas, būdamas partizanu, pasakoja apie savo išgyvenimus ir kovą prieš savo priešus. Taigi, remdamasis šių rašytojų kūryba, papasakosiu skaudžius išggyvenimus lietuvių literatūroje.

Balio Sruogos memuarų knyga „Dievų miškas”, parašyta 1945 metais, netrukus po rašytojo grįžimo į Lietuvą, atskleidžia paties rašytojo patirtį fašistinėje mirties stovykloje Štuthofe. Sruoga kartu su keliasdešimčia kitų svarbių lietuvių inteligentų buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943 m. pavasarį. Viso to priežastis – nacių valdžios saldus kerštas už sklandžiai neįvykusią mobilizaciją į SS dalinius. Lageryje jis vos nepražuvo dėl alinančio, visiškai beprasmiško darbo ir ypatingai sunkių gyvenimo sąlygų – nuolatinio bado, kaustančio šalčio, įvairiausių mirtinų ligų bei epideminių žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose, antisanitarinės buities ir atššiaurios gamtos, kadangi stovykla buvo įkurta prie jūros, žemiau jos lygio, 40km nuo Gdansko, o po nedideliu smėlio sluoksniu plytėjo didžiulė pelkė. Gyvenimas koncentracijos stovykloje buvo tragiškas. Kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščių smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kur

rį naudojo kaip priemonę kaliniams bausti. Daugiausia tokių prižiūrėtojų buvo kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai, sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos atmosferą. Sruoga po kurio laiko netgi buvo paskirtas į lagerio raštinę ir joje liko iki įkalinimo pabaigos. Ten jis, nebijodamas naršyti po įvairiausius dokumentus, rinko svarbią medžiagą savo memuarams, kuriuos bandė parašyti dar būdamas Štuthofo lageryje. Žinoma, dėl rašymo stiliaus, pasitelkiant kūriniui spalvų suteikiančią ironiją, ir dėl tada susiklosčiusios politinės bei kultūrinės padėties, kūrinys buvo išleistas tik 1957m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties, tačiau tai nesutrukdė atskleisti baisių Antrojo pasaulinio karo negandų lagerių stovyklose. Taigi, Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas” atskleidžiama šiurpi Antrojo pasaulinio karo bei tuometinio gyvenimo fašistiniuose lageriuose patirtis, sukrėtusi ne tik tenn buvusius, tačiau ir skaičiusius šiuos memuarus.

XX a. lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos lietuvių poetė Salomėja Nėris susidūrė su SSRS valdžios pinklėmis ir tapo jos auka. Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą, SSRS 1940m. birželio 15d. į Lietuvą įvedė okupacinę Raudonąją Armiją. Tačiau sovietai siekė sukurti įspūdį, kad Lietuvos valstybė pati nori tapti SSRS respublika, todėl buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, o jos nariais paskirti ir keli žinomi rašytojai, turėję įtakos Lietuvai ir jos sprendimams. Viena tokių „išrinktųjų“ tapo ir poetė Salomėja Nėris. Jai

i teko parašyti „Poemą apie Staliną”, kurią Aukščiausioje Taryboje Maskvoje po oficialios Justo Paleckio kalbos ji perskaitė prieš visą auditoriją. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią provincijos, o vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje, didžiausiu ginklu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris kartu su sūneliu traukėsi į Rytus. Ten ją labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo giminės, nerimas dėl Lietuvoje likusių ir nesaugių artimųjų. Dvasinę krizę Salomėja Nėris dėl įtampos labiausiai įšgyveno persikėlusi gyventi į Ufą 1942 metais. Nepritekliaus draskomoje šalyje sąlygos poetei buvo pakankamai neblogos, tačiau už gautą paramą rašytojai teko atidirbti. Pamažu, išgyvenant skausmingus įvykius, jai geriausiai sekėsi kurti dramatiškus eilėraščius, tačiau iš autorės buvo reikalauta visai ko kito – optimistiškos, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija kūrybos. Poetei buvo sunku prisitaikyti prie duotų reikalavimų, nes pati jautėsi visiškai kitaip. Nepaisant visko, Salomėja Nėris, gyvendama tokiu sunkiu metu, rašė sau, kitaip tariant, vienus eilėraščius rašydavo valdžiai, o kitus dėdavo į stalčių. Nepropagandinėje tuo metu žiauriai dvasiškai kankinamos ir plėšomos poetės kūryboje atsispindėjo tėvynės ilgesys, taip pat labai daug kur galima įžvelgti kaltės ir atgailos temų. Eilėraštyje „Savęs aš gailiuos” gimtinės ilgesio tema yra viena labiausiai lyrinę poeziją maitinančių ver
rsmių, tačiau visgi ramybės neduoda klausimas, ar gimtieji namai ją po tokios išdavystės priglaus, ar tėviškė liks sava, artima? Na, o tokiuose eilėraščiuose kaip „Tolimas sapnas” ar „Dideliame name” atsispindi poetės sąžinės priekaištai dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie SSRS. Taigi, poetės Salomėjos Nėries kūryboje atsispindi sunkūs išgyvenimai pasirinkus klaidingą kelią ir tapus sovietinės valdžios propagandos auka, prašant prijungti Lietuvą prie SSRS.

XX a. poeto Broniaus Krivicko kūriniai atspindi skaudžių partizanų kovų su Lietuvoje dislokuota SSRS kariuomene. Krivickas buvo vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lietuvių rašytojų. Tada dar buvo manoma, jog sovietai jau „sužmoniškėję“, bendraujantys ir bendradarbiaujantys su demokratinėmis valstybėmis, todėl Lietuvai jie didelių problemų nesukels, tačiau ši nuomonė buvo klaidinga. Viltys nepasiteisino, todėl tik sovietams grįžus prasidėjo dar didesnis teroras nei buvo tikėtasi. 1944m., Broniui Krivickui vos pradėjus dirbti Biržų gimnazijoje, iš valdžios jis išgirdo ultimatumą, kad kas ne su sovietais, tas yra prieš juos, o trečio kelio visiškai nėra. Todėl 1945m. pradžioje persekiotas sovietų valdžios mokytojas Bronius Krivickas įsitraukė į partizaninę kovą. Po 7 metų, poetas žuvo per susišaudymą. Tuometinėje Broniaus Krivicko kūryboje atsiskleidė individualistinė lyrika, kurioje atsispindi partizano kelią pasirinkusio žmogaus jausena. Būdamas partizanu jis sukūrė daug lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose subtiliai pašiepė sovietinę tikrovę, tuo pačiu daug vertė bei rašė pub

blicistiką. Broniaus Krivicko tuometinėje poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką kruopščiai apmąstanti asmenybė. Eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir būdingų liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Ši rudens grožio pajauta tarsi vaizdžiai papildo ateinančios mirties nuojautą. Būtent tai atsispindi eilėraštyje „Mano dienos nebūtin pasvirę”. Taigi, Broniaus Krivicko kūryboje atsispindi lemtingų partizaninių kovų su sovietais išgyvenimai, viltys, moralinės nuostatos, svarbūs savo kelio, tokios kovos apmąstymai, padedantys laikytis stojiškos būsenos.

Apibendrinant noriu pasakyti, jog lietuvių literatūroje yra daug aprašytų skaudžių išgyvenimų. Šie apima įvairias patirtis — koncentracijos stovyklos negandas ir sunkų gyvenimą joje, susidūrimą su SSRS propaganda, tėvynės ilgesį bei skaudžias partizanines kovas, ginant savo tėvynę.

Leave a Comment