Širdies troškimai Maironio lyrikoje

Širdies troškimai Maironio lyrikoje.

Maironio lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę. Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais.

Lietuva – tai Nemunas, Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Šatrijos ir Birutės kalnas, Vilnius, Trakai. Lietuvos gamtovaizdis, kaip neatskiriama jo dalis, įsipina garbingos senovės liudytojai: ūžiančios girios, milžinkapiai, apleistos pilys. Jie pagilina tą meilės jausmą, kuris poetą sieja su gimtąja žeme, kuri mylima ne tik dėl too, kad jos vaizdai tokie savi, lydėję nuo vaikystės, bet ir todėl, kad toje žemėje gyvos istorinės tradicijos.

Gimtoji žemė pajuntama kaip stiprus ryšys, jungęs tautą dabartyje ir siejąs ją su anksčiau gyvenusiomis kartomis. Šis jausmas padeda žmogui suvokti savo istorinio likimo bendrumą su krašto žmonėmis. Supoetinta, graži ir tauri tėvynės gamta regima eilėraštyje “Kur bėga Šešupė”. Poetas atskleidžia panoraminį XIX a. Lietuvos vaizdą. Tėvynės kraštovaizdis stebimas iš toli, kalbama mes – “brolių artojų” vardu. Gamta keičiasi, bet poetas kalba ir apie ammžinus dalykus: prakaitu aplaistyta žemėn bočių kova už laisvę – nesikeičiantys dalykai, kuriuos visada turime atminti.

Maironio lyrikos šedevras – eilėraštis “Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)”. Gražiąją Alpių šalį poetas gretina su Lietuva. Eilėraštį sudaro dvi dalys. Pirmojoje nupieštas nuostabus Šveicarijos ežero vaizdas, ga

amtos grožybė alsuoja gaivumu ir tyla. Antrojoje dalyje – Lietuva. Pasakišku kalnų ežero grožiu besigėrinčio poeto mintys skrenda į tėvynę. Eilėraščio žmogus patiria ramybę, padangių keliais jo mintis skrenda į gimtinę, tėvynės vaizdas itin raiškus. Viskas čia artima, sava.

Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei, gamtai, moteriai. Moterį poetas vaizduoja kaip tautinių savybių saugotoją, ją poetizuoja. Dažnas sesutės, mergelės vaizdas. Maironio mergelė ta pati, kurią idealizuoja liaudis savo dainose: geltonplaukė, po rasas kasas šukuoja, aukštas ūgis, kojas basos. Tokį paveikslą randame eilėraštyje “Daina”. Mergelė – mergautinio tyrumo, aukšto moralinio jautrumo simbolis. Maironis lyrikoje poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį. Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą, jo poezijos pagrindą.

Leave a Comment