1. Semantika kaip mokslo šaka. Semantikos raida.
Pagrindinės semantikos kryptys ir jų atstovai.
Leksinė semantika yra kalbotyros mokslo sritis(leksikologijos dalis)
, tirianti žodžių visumos turinį-žodžius, jų ryšius ir struktūras reikšmės požiūriu. Termino semantika sinonimai: reikšmė, semiotika.
Pirmą kartą ši termina pavartojo pranc. kalbininkas Breal(1987)
„Semantikos tirinėjimai“
Semantika buvo apibrežta kaip mokslas tiriantis reikšmių kitimus (siaurėjima, platėjimą)ir jų priežastys.
Brealio pasekėjai Vendryes, Meje, Pokrovskij. Vieni aiškinosi žodžių prasmių kitimo priežastys žmonių sąmonės ir psichikos kitime(Paulis); kiti realijją sudarančių žodžių reikšmės pagrindo kitimus; Tautų ir dvasinės, bei materialinės kultūros kitimus;
visuomeninio gyvenimo kaita
2. Bendrieji semiotikos teiginiai. Ženklo bruožai.
Žodžio kaip ženklo funkcijos.
Semiotika yra mokslas tirinėjantis ženklus. Ženklas-pojučiais suvokiamas tikrovės dalykas, kuris kažką signalizuoja.
Ženklo bruožai:
1) tam tikra forma išreikštas turinys
2) ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese, tada kai susidaro ženklinė situacija.
Tam kad susidarytu ženkl. sit.turi dalyvauti 4 objektai:
1)tas, kuris nori informaciją perteikti;
2)tas, kuriam informacija teikiama;
3)tas, apie kuri yra ta informacija;
4)ženklas, kuriuo informacija yra perteikiama.
3)ženklai turi turėti tą pačią reikšmę tik tam tikro komunikacijos proceso dalyviams.Ženklas tampa ženklu tik tada, kai yra susitarimas tarp percipiento ir recipiento, kad būtent toks ženklas žymi būtent tą dalyką.
Pagrindiniai ženklai skirstomi į
Naturaliuosius-neturi sąmoningo tikslo būti ženklais (pvz. rudeni paukščiai skrenda į pietus)
Dirbtinius-kalbiniai(morfema, fonema, žodis), nekalbiniai(kelio ženklai)
Visi ženklai tai ir žodžiai, kurie turi materialiąją formą.
Ženklai funkcionuoja sistemoje.
Žodžio funkcijos:
Reprezentacinė(atstovaujanti)-reprez. tikrovės obj.
prieš tai įgydamas daugumai suprantamą reikšmę.
Nominacinė(įvardijanti)-tikrovės faktų pavadinimas, lemiamas
1) tikrovės 2) mąstymo 3) kalbos
Nominacija
1.pirminė-įvardijimas-žodžio kaip ženklo sukurimas
2. antrinė-žodžio vartojimas- tiesioginė ir netesioginė (keletos reikšmių) nominacija.
3. Reikšmė. Leksinė ir gramatinė žodžio reikšmės.
Reikšmių perkelimo būdai: metaforizacija, metonimizacija.
Reikšmė yra turinys.Žodžio turinyje reikia išskirti leksinę ir gramatinę dalys,nors griežtos ribos tarp ju nėra.
Gramatinė reikšmė-tai kas žodyje reiškiama reguliariai ir standartinėmis priemonėmis(galunė, priesaga), tai kas atspindi ne pačius daiktus ar reiškinius, o ryšius tarp jų ir santikius( pvz. laukas-laukuose (bendrai-leksinė r.).
Leksinė reikšmė-tai yra tam tikras tikrovės daiktų, reiškinių, santykių, atspindžių kalbančių sąmonėje supratimas.
Odeno ir Ričardsono trikampis ženklas pavadina objektą(denotatą), denotatas apibendrina sąvoką(designata). Žodis (ženklas) išreiškia (leksinės reikšmės)
pagalba designatą.
Metaforizacija-tai vieno daikto pavad. Perkeliamas kitam daiktui, kai tie daiktai yra panašus ir turi vieną(keletą) bendrų požymių. Dažniausia perkelimo sąlyga buna išorinis panašumas.
Tai gali būti formos, didžio, išvaizdos panašumas.
pvz-balti žiemos patalai.
Metaforizacijos pagrindas gali būti daiktų savybės, jų paskirties funkcijų panašumas, pvz. aiškus protas
Sintetinė metafora-jungia du skirtingus pojučius, pvz. šilta spalva, švelnus skonis, šiurkštus tonas.
Metaforos tikslas-pasakyti išraiškingiau.
Metonimija-vieno daikto pavadinimas pavartojamas kitam daiktui pavadinti, nes tie daiktai yra tarpusavyje susije tuo, kad vyksta tuo pat metu toje pačioje vietoje ir susiję kaip priežastis ir pasekmė, įeina vienas į kitą.
Pvz. pastatėme gražų moliuką ant kalno(namą iš plytų).
Vienas iš metonimijos atvėjų yra sinechdoka(kartu suprantama)pvz. šeimoje 6 burnos; valdžia vėluoja į darbą.
Metonimijoje priešingai nei metaforoje nėra palyginimo (pvz. perskaičiau Tolstojų)
4. Frazeologizmai, jų klasifikacija. Frazeologizmai gimtojoje ir studijojamoje kalboje.
Frazeologizmas- neskaidomas žodžių junginis ir turi apibendrintą vientisinę reikšmę. Frazeologizmai skiriasi nuo laisvų junginių tuo kad yra stabylus. Stabilumas reiškiasi:
• Junginis apibendrintas semantikos, kuri visiškai arba bent kiek nutolusi nuo jį sudarančių žodžių reikšmės.
• Tie junginiai yra fiksuotos leksinės ir iš dalies gramatinės sudeties.
• Jie turi daugiau / mažiau apibrežtą leksinę aplinką. Reikšmės požiuriu frazeologizmai gali būti suskirstiti į motivuotos ir nemotyvuotos reikšmės.
Motyvaciją reiškia 2 faktoriai:
Bendros junginio reikšmės
Atskiru žodžių reikšmės santykiai , pvz. dėti į akį- nutolusi nuo motyvacijos
Nemotyvuotos reikšmės frazeologizmai vadinasi
Idiomomis-visiškai sustabarėję uždari frazeologizmai, pvz. beržinė košė.
Frazeologizmai turi savo kontekstą, todėl gali būti naudojami be spec. fraz. aplinkos.
Motyvuotos reikšmės frazeologizmais laikomi tokie junginiai, kur tarp visos fraz. reikšmės ir atskirų fr. žodžių juntamas ryšys. Jie yra skirstomi į:
• Tropinius: metaforiniai ir metoniminiai:
pvz: priremti prie sienos, suimti už gerklės, tupėti po sparnu
• Lyginamuosius: fr. jun.turintis paliginimo formą:
sėdėti lyg ant žarijų,
• Fraz. samplaikas: fr. reikšmė yra artima dėmenų tiesioginėms reikšmėms:
vargais negalais, skūra ir kaulai
Dalis frazeologizmų sintaksiškai nekaitomi ž.
junginiai, einantys po viena gali būti sak. dalimis.
Jie gali būti:
• Prijungiamieji: vienas skiemuo tra sintaksiškai svarbesnis, o kt. sint. priklausomas: balta varna, gyvas galas, lengva ranka.
Jie gali būti skirstomi į:
Veiksmažodinius(nuleisti rankas), daiktavardinius(pramušta galva), būdvardinius, skaitvardinius, prieveisminius
• Sujungiamieji:dėmėnys yra sintaksiškai lygiaverčiai(nei šilta, nei šalta)
• Lyginamieji:kai yra lyginamieji jungtukai kaip, lyg, tartum( kaip iš akies lupta)
Frazeologizmų šaltiniai:
Šnekamoji kalba, Antikos mitai, Garsių rašytojų posakiai, Biblijos posakiai
5. Semema. Sema. Semų tipai: denotacinės ir konotacinės semos.
Semema- žodž. reikšmė. Paprastai sememos gali būti konkrečios arba abstrakčios.
Konkretus tipas:Sememos turi labai apibrežtą formą, jų ryšiai su kitomis sememomis siauresni, bet stipresni (rudas-šokoladas). Sememos skiriasi pagal jų santykį su atspindimu daiktu ar reiškiniu. Jo reikšmė gali sietis su daiktu tiesiogiai arba netiesiogiai per ryšį su kitu daiktu.
Ki ryšys suvokiamas, bet nėra tiesioginis-
perkeltinė reikšmė.
Kai sememos ryšys yra silpnas ir asociacija su kt.
daiktu nėra stipri, tai sememos reikšmė vadinama išvestine.
Sememos reikšmė „eiti“=tęstis yra nutolusi nuo pirminės ž. „eiti“ reikšmės.
Semema nėra mažiausias turinio elementas. Ji susideda iš semų.
Sema-minimalus sistemos elementas, pvz.
žvilgtelėti-trumpai pasižiūrėti, pasižiūrėjimas, trumpas žiūrėjimas.
Sema yra turinio vienetas, todėl neturi formos.
Ir reikšmė ir sema yra reiškiamos sememos forma.semos šnekoje neskaidome. Reikšmė priklauso nuo konkrečios kalbos, jos parodo tautos požiūrį į pasaulį. Sema nuo kalbos nepriklauso ir yra neutralus breikšmės lyginimo matas.
Semų tipai:
• Denotacinės semos: atspindi objektivių tikrovės daiktų ar reiškinių požymius, kuriuos tie daiktai turi ar gali turėti(tai gali būti atskira vienetinė
• realija, pvz. mėnulis, saulė, žemė; bet gali būti ir vienarušių daiktų klasės atstovai, pvz. medis, gėlė, mergaitė;
gali būti reiškinis arba procesas, pvz. mirti, augti, plisti;
gali būti tikrovės dalykams būdinga ypatybė ar veiksmas.
denotacines semas galima skirstiti į:
• Pagrindinė funkcija: jungti ar skirti žodžius(bendrosios ir skiriamosios semos). Bendrosios-įeina į visų tos pačios leksinės, semantinės paradigmos narių reikšmes (paradigma tai visos, tam tikro žodžio formos sistemiškai suklasifikuotos pagal gram. požymius). Skiriamosios yra tokios, kurios rodo reikšmės savytumą. Pvz. senelis, brolis, mama, sesė-bendroji sema-giministės, skiriamoji-lities, amžiaus.
• Pagal įsitvirtinimo laipsnį reikšmėje: pagrindinės ir šalutinės semos. Pvz: vasara- pagr. sema- nuo birželio iki rugsėjo, šalutinė-ilga diena, kaitri saulė.
• Pagal kartojimosi reguliarumą:tos semos kurios kartojasi to paties tipo žodžių reikšmėje vadinamos kategorinėmis t.y. pirmiausia tos semos, kurios rodo žodžio priklausymą tam tikrai kalbos daliai, pvz. namas, stalas. Tos semos kurios yra individualios, vadinamos ideosinkatinėmis. Reikšmės skaidymas į reikšmes vadinamas komponentine analyze.
• Konotacinės semos:Tokios scenos kurios atspindi kalbančiojo asmeninį požiūrį į daiktą, emoc. požiūriu.
6. Konotacinė reikšmė. Konotacijos tipai: emocinis, vaizdinis, stilistinis komponentai.
Konotacija yra reikšmės komponentas, kuris yra nulemtas ekspresinio, emocinio poveikio.
Kalbos sistemoje kiekvienas žodis reprezentuoja ne vienetinį dalyką, o visą vienarušių dalykų klasę, todėl jo reikšmė t.y. informacija apie tokius realius pavadinamų dalykų požymius, kurie nuo konkretaus tos klasės atstovo atsieti, pvz. katinas- murkia. Tačiau kai tas žodis vartojamas tekste, jis gali būti ne tik apibendrintas klasės atspindys, bet ir konkretus tikrovės dalykas. Kaip tiksliai bus katinas įsivaizduotas pasakyti sunku, nes jutiminis vaizdas yra savitas.
Galima išskirti keletą konotacinių tipų
1. emocinės:atskleidžia em. kalbėtojo būseną.
Žodžiai, kuriu reikšmei būdinga tokia konotacija- emotyvai.
Emotyvai gali turėti neigiamą reikšmę: valkata ( neigiamą em. komponentą galima skirstiti į: menkinamąjį-niekinamąjį (motynos lepunėlis), pajuokamąjį (sena tararaika), vulgarųjį (užsikimšk)); gali turėti teigiamą vertinimą: karžygys, brolelis (galima skirstiti į: malonųjį, patetinį, eufemistinį(invalidas-
neįgalus)).Ryškų emocinį komponentą turi mažibinės daikt.
formos: mamytė, mamulytė
2. vaizdinė: žodžiai turintis tokį komponentą veikia pšnekovo vaizduotę, jų reikšmė sukuriama regimaisiais, girdimaisiais reiškiniais(stovėti-styroti). Apibudina: būdą, padėtį, aplinkybę. Vaizdinį efektą sukelia žodžiai kurių reikšmės skiriasi dideliu reiškiamo požymio intensivumu(mušti-plėšti)
3. stilistinė: Ją lemia žodž. vartojimas tik tam tikro funkcinio stiliaus tekstuose: ( grožinė liter., mokslinė lit, publicistika, teisinis stil.). Šnekamosios kalbos grupėj priklauso: tarmybės, žargonybės- ne tik įvardija tikrovės obj., bet ir suteikia emoc. atspalvį, todėl yra ekspresyvus.
Knyginiai stiliai: terminai, kanceliariniai žodž., iškilmingo stiliaus pasakymai.
7. Žodžio reikšmės vertės: sintagminė vertė.
Žodžio valentingumas. Semantinės funkcijos (agento, percepiento, instrumento, lokatyvo ir kt.)
Vertė- kalbos vieneto požymiai apsprendžiantys jo vietą sistemoje, vadinama pranc. valeur. Žodžio reikšmę sudaro kelių tipų vertės:
• 1.sintagminė 3. derivacinė
• 2.paradigminė 4. stilistinė
Sintagminė vertė:
• tai yra tie reikšmės požymiai, kuriuos išriškina
• žodžių tarpusavio ryšiai didesniame tekste, į kurį
• įeina žodis. Ryšiai tarp to teksto narių vadinami
• sintagminiais ryšiais. Visos pozicijos, kurias gali
• užimti konkr. elementas (žodis) sudaro jo distribuciją.
• Tiriant kiekvieną konkrečią poziciją nustatomi linijiniai
• tarpusavio santykių ryšiai.
• Žodžių junginiai jungiasi pagal tam tikros objektyvios tikrovės aplinkybių tarpusavio ryšius.
• Jie jungiasi pagal gramat. taisykles
• Semantinę reikšmę: skanus lietus-ne, skanus vanduo-taip
Žodžių jungimasis arba galimybė jungti arba nesijungti vadinama valentingumu.
Valentingumas- ž. reikšmės ypatybė atvesti tam tikrą skaičių laisvų pozicijų, kurias gali užimti kiti žodžiai. Sakinio pagrindą sudaro predikatinis centras. Predikativiniai ž. reikalauja žodžių aplink savę( tarinis). Valentingumas būdingas predikativiniams ž. ir jis išryškėja sakinyje.
Analizuojant konkrečių ž. valentines savybes dažnai vartojami tokie semantiniai pavadinimai:
1. Agentas:aktyvaus veiksnio atlikėjo funkcija, pvz.
2. berniukas žaidžia
3. procesantas: savaime vykstančio proceso atlikėjo
4. funkcija, pav. Laukuose pražydo pienės
5. statantas: fizinės busenos ar pojučio patyrėjo funkcija,
6. pvz. virš stalo kaba paveikslas percepientas: tam tikros emocinės busenos patyrėjo funkcija, būdinga gyvoms būtibėms, pvz. ar tu girdėjai triukšmą?
instrumentas: priemonės ar įrankio funkcija, pvz. mėgstu skraidyti lėktuvu lokatyvas:veiksmo, vietos, busenos f-ja, pvz. kambaryje
8. Distribuciniai žodžių tarpusavio santykiai.
Distribucijų tipai: kontrastinė, papildomoji, kryžminė, ekvivalentinė distribucija.
Kontrastinė distribucija- sinoniminės poros, autoniminės, teminės grupės.Sinonimai-panašios reikšmės žodž.Antonimai-priešingos reikšmės ž.
Tėminės grupės-ž.,susiję tarpusavyje pagal temą.
Papildomoji distribucija- tarp ž., kurie vartojami tik skirtingose pozicijose ir negali pakeisti vienas kito tame pačiame kontekste( homonimai).Homonimai- ž., turintys tą pačią formą, bet skirtingą reikšmę.
Kryžminė (implikacinė)distribucija-santykis tarp ž., kurie vienais atvėjais gali būti vartojami tose pačiose pozicijose, o kitais ne. Pvz. draugas, bičiulys.
Ekvivalentinė distribucija- tarp ž., kurie be jokių nuostolių keičia vienas kitą, tame pačiame kontekste (absoliutus sinonimai pvz. zuikis, kiškis; meniu, valgiaraštis)
Homonimas skirstomi į homografus( rašomi taip pat, bet tariami skirt), ir homofonus (tariami vienodai, bet rašomi skirtingai)
9. Paradigminė vertė. Leksinės-semantinės opozijos tipai:
privatyvinė, gradualinė, ekvipolentinė, dizjunkcinė, nolinė opozicija.
Leksinė-semantinė paradigma. Semantinis laukas.
Paradigminė vertė- tai reikšmės ž., kuriuos atskleidžia sisteminiai tarpusavio santykiai. Žodžių tarpusavio santykiai atsiskleidžia opozicijoje. Leksinė-semantinė opozicija tai santykis tarp dviejų žodžių, kuriems būdingas bendras ir bent vienas skiriamasis požymis.
Opozicijų tipai:
Privativinė opozicija-dvinaris santykis, kurio vieną narį charakterizuoja tam tikro požymio būvimas, o kita-to požymio nebuvimas. 2 ž. gali sudaryti privativinę opoziciją, jei jų reiškiamos sąvokos yra giminė ir rušis.
Giminės sąv. reiškiantis ž. vad. Hiperonimu, o rušies-hiponimu. Santikis tarp jų- hiponiminis.
Hiponimai- ž. kurių vieno ž. reikšmė sudaro kito ž. reikšmę , pvz. rožė-gėlė. Hiperonimas- pvz.
šuo- taksas, dogas.
Gradualinė opozicija- binarinis santikis, kurio nariai skiriasi nevienodu to paties semantinio požymio laipsniu: vienas- didesnis, kitas-mažesnis.pvz. didelis-milžiniškas, mažas-
mikroskopinis, grad. Op. Nariai gali sudaryti tam tikra grandinę: karštas, šiltas, vėsus, šaltas.
Ekvipolentinė opozicija- dvinaris santikis, kai abu ž. semantiškai lygiaverčiai, ir vienas ir kitas pasižymi tam tikru pozityviu skiriamuoju požymiu.
pvz. brolis-sesuo.
Dizjunkcinė opozicija- santikis tarp tokių dviejų elementų, tarp kurių nėra jokio semantinio bendrumo.
Pvz- kėdė-laisvė. Jiem priklauso ir homonimai pvz.
kasa(plaukai)-kasa(pinigų).
Nolinė opozicija- dviejų visiškai tapačių reikšmių žodžių santykis- kiškis, zuikis; gardus, skanus
Leksinė –semantinė paradigma- pvz. namų apyvokos daiktai- lygintuvas, šluota, šepetis ir kt.
Semantinis laukas- priklauso ž. kuriuos jungia bent vienas bendras reikšmės požymis, tačiau tie ž. nebūtinai priklauso tai pačiai kalbos daliai, pvz. ėjimas-lakūnas turi semantinį pož. -judėti
10. Derivacinė vertė. Žodžio darybos elementai.
Darybinės paradigmos. Semantinė derivacija.
Derivacinė vertė tai požymiai, kuriais išriškinami žodžių derivaciniai arba darybiniai santykiai. Derivaciniai santykiai susiklosto tarp žodžių, kuriuos sieja bent vienas darybos elementas: darybos pamatas, darybos formantas ar darybos reikšmė.
Žodžiai turintys tą pačią šaknį sudaro derivacinės šeimos ar žodinius lizdus: beg-ti, bėg-antis, bėg-is- bėg-darybos pamatas. Groti(pamatinis žodis) grojikas(darinys).
Darybos formantas- afiksas prisidedantis prie pamatinio ž.
Tas pats darybos formantas ir ta pati darybos reikšmė jungia ž.
į derivacinę grupę arba darybos tipą: grojikas, jojikas. Žodžiai turintys ta pačią darybos reikšmę- darybos paradigma.
Darybos opozicija-santykis tarp dviejų ž. kurių vienas remiasi kitu ir formaliai ir semantiškai (pamatinis ž. ir darinys)-
klausti-klausimas.
Semantinė derivacija-vienos reikšmės pagrindu susiformuoja kita. Naujai susiformavusi reikšmė-semantinis darinys.
11. Reikšmės komponentinė struktūra ir jos tyrimo būdai. Reikšmės komponentinė analizė.
Raiškos planas- garsai, turinio planas-tikrovės faktai, reiškiniai. Blaufildas apibrežė lingvistinio vieneto reikšmę kaip situaciją, kurioje kalbėtojas prabyla ir tuo pačiu sulaukia atsako iš klausiančiojo. Bihuroristų supratimų reikšmė susideda iš santykio tarp kalbos ir praktinių veiksmų, kurie vyksta kalbinę situacijąir po jos.(stimulas ir reakcija).
Loginė semantika- kryptis tirinėjanti reikšmę matematinės logikos pagalba( calculus). Jie apibrežė reikšmę kaip realybės dalį, tikrovės objektą, situaciją, reiškinius. Prasmė- tai, ką žmogus, suprasdamas kalbą sužino apie reikšmę.
12. Leksikografija. Žodynų tipai.
Leksikografija tiria žodžių reikšmes.
Leksika skirstoma į: knyginę leksiką, neliteratūrinę leksiką.
Archaizmai, istorizmai, poetizmai, terminai, barbarizmai, slengas(soc. žargonybės), tarmybės (dialektizmai apimantys tam tikrą teritoriją)
13. Sintaksinis kalbos struktūros lygmuo.
Žodžių junginiai, jų tipai.
Sakinis yra pagrindinė sintaksės, kuri tiria dėsnius, pagal kuriuos ž. formos siejamos viena su kita ir sudaro įvairių tipų sakinius, vartojamus samonės raiškai ir bendravimui objektas.
Ž. junginys ne bendravimo vienetas, bet nominacinis, įvardijantis vienetas. Ž. Junginiai skirstomi į:
Laisvuosius- du ar daugiau prasminių pilnaverčių ž.
tarpusavyje susietų vienų iš sint. ryšių.
Frazeologinius- turi visumos reikšmę.
14. Sintaksinių ryšių tipai: prijungimas, sujungimas, predikatyvumas.
Sintaksinių ryšių tipai:
Prijungimas- toks ryšis, kuriam esant elementai apjungti tuo ryšio, nėra sintakt. lygiaverčiai:Pagrindinis dėmuo ir priklausomas dėmuo(papildo): juoda(prikl.) katė(pagr.)
yra trys prijungimo budai: derinimas, valdymas, šliejiimas.
Tarp veiksmo ir subjekto: tekant saulei subjektiniai sant.
Tarp veiksmo ir aplinkybės: skinti gėles aplinkybių sant.
Tarp daikto ir pažymo: atsikelti anksti pažimimieji sant.
Sujungimas- sakinio sandaros vienetai, kurie vienas nuo kito nepriklauso.pvz. seniai, vaikai, moterys dainavo dainas.
Tai toks sintaksinis ryšis kuris yra sintaktiškai lygiavertis
Predikativumas-ne vienas elementas susietas predikativumu negali atlikti tos sintaksinės f-jos, kuria atlieka visuma.
Tai yra ryšis tarp veiksnio ir tarinio.
15. Sakinys. Sakinio požymiai.
Sakinis- pagrindinis kalbančiojo asmens minčių suformulavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas, kuriam pagal tam tikrų kalbos sudarytais žodžių jungimais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.
Sakinio bruožai: predikativumas, modalumas, komunikatyvumas, žodžių tvarka.
16. Modalumas. Modalumo raiškos priemonės
. Modaliniai sakinių tipai.
Modalumas- savybė, kuri atskleidžia sakinio turinio santykį su tikrove. Sakinio turinis atitinka tikrovę arba neatitinka jos. Sakinio modalumo reiškėjas- tarinis.
Tarinis turi laiko, skaičiaus, nuosakos reikšmę. Kalbantys skelbdamas tam tikrą mintį parodo ir savo požiurį į tos minties santykį su realia tikrove. Pvz. Šiandien yra graži diena. Ryt turbut snigs.
Modalumo raiškos priemonės: morfologinės(veiksmaž.
nuosaka), leksinės(įterpiniai), intonacija
Modaliniai sakinių tipai:tiesioginiai, skatinamieji (liepiamieji, geidžiamieji(tebunie)), klausiamieji (patikrinamieji, papildomieji(klaus. žodelis), retoriniai).
17. Sakinių klasifikacija pagal struktūrą: vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai. Vientisinių sakinių klasifikacija.
Sakinio branduolys. Sakinio modelio tipai.
Sudėtinių sakinių klasifikacija
Pagal tai kiek sakinyje yra predikativinių centrų sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius.
Vientisinių sakinių klasifikacija: predikativinio centro atžvilgiu- dvinariai(asmeniniai) ir vienanariai(beasmeniai).
Asmeniniai skirstomi į: apibrežtuosius(1 ir 2 asmuo), neapibrežtuosius(3 asm), apibendriamuosius(2 asm).
Jų tarinis susijęs su veiksniu. Beasmeniai sakiniai:neturintis aiškaus veiksnio
.išplėstiniai(šalia pagrindinių keletas antrinių sak.
dalių), neišplėstiniai
Pilnieji, nepilnieji
Tiesioginiai, skatinamieji, liepiamieji, geidžiamieji, klausiamieji, šaukiamieji, teigiamieji, neigiamieji.
Sakinio modelio tipai:1.veiksnis-tarinis,
2.veiksnis-tarinis-papildinis, 3.veiks.- tar.-papild-papild,
4veiks-tar-papild-apl, 5veiks –tar-papild- tariminis pažiminis,
6tarinis, 7tarinis-papild, 8tar-pap-pap, 9tar-pap-apl.
Sudėtinių sak klasifikacija: 2 ar daugiau sintaksinių centrų: sujungiamieji, prijungiamieji, mišrieji.
18. Tekstas. Jo bruožai. Teksto struktūrinis, prasminis, komunikacinis vientisumas. Teksto rišlumo priemonės:
referencija, substitucija, elipsė, konjukcija.
Tekstas- aukščiausias kalbinės veiklos lygmuo sudaromas sakinių sekos
Bruožai: Rišlus, tikslingas, priimtinas, informatyvus, atitinkantis kalbinę situaciją ir besisiejantis su tą situaciją.
Teksto vientisumas: strukturinė sandara: predikacija-sakinis-
viršfrazinis vienetas-tekstas
Prasminio teksto vientisumas: išlaikomas gerai organizuota semantine teksto struktūra(santykiai tarp predikacijų)
Semantinių sakinių tipai: papildantieji, kontrastyviniai, priežastiniai, laiko, erdviniai.
Komunikacinis teksto vientisumas pasireiškia informacijos seka
Rišlumo priemonių klasės:
referencija-semantinis ryšis tarp 2 kalbinių elementų. Jos tipai:
Asmeninė, parodomoji, lyginamoji
Substitucija-vieno kalbinio veineto pakeitimas kitu.
Jos tipai: daiktavardinės frazes subst, veiksmažodinės fr.
subst., sakinio subst.
Elipsė-prasminis prieš tai tekste paminėto kalbinio vieneto praleidimas. Jos tipai: daiktavard. Fr. elipsė, veiksmaž.
fr. elipsė, sakinio elipsė
Konjukcija-ryšis tarp jungtuko ir prieš tai tekste ejusiu kalbinių priemonių. Jos tipai: papildomoji, priešpriešinė(kontrastinė), priežasties, laiko.
19. Leksinės rišlumo priemonės: kolokacija, reiteracija. Teksto komunikacinė funkcija.
Funkcinis stilius, registras, žanras.
Leksinės rišlumo priemonės:
Kolokacija: rišlumas pasiekiamas siejant leksinius vienetus, kurie nuolat kartojasi reiteracija:to paties tekstinio vieneto pakartojimas
( sinonimų vartojimas)
funkcinis st.-grožinės lit (romanas, novelle, pasakojimas, esė), publicistinio st. tekstai, laikraščių st., teisinis st, mokslinės lit. st.
Registras-teksto ir konteksto tarpusavio ryšių, tokių kaip teksto kūrinio situacija, teksto kūrėjo ir adresato soc. statutas, jų soc. santykiai, tam tikrų kalbinių priemonių pavartojimo atspindis.
Žanras- teksto tipas prilygstantis registrui