J. Grušo “Užgesusi žvakė”

Juozas Grušas
UŽGESUSI ŽVAKĖ

Interpretacija

(Nežinomo žmogaus užrašai)

Juozas Grušas – rašytojas, kuriam būdingas jausmingumas, gėrio samprata, kova su blogiu, mirties įvaizdžio griovimas ir jos aptarimas.
Iš mano skaitytu Juozo Grušio kurinių (novelių), „Užgesusi Žvakė“ padarė įspūdį. Pagrindinė mintis, kuomet mirtis tapo laime vargšams žmonėms, paliko neįprastą įspūdį. Nors patys šeimyniniai santykiai ,aptarti iš neigiamos pusės, sukalė tam tikrų abejonių, dėl jų nerealumo.
Iš pirmo sakinio matyti, kad noratorius, į išdėstytą laišką sudeda didelę savo svarbią išgyvenimo dalį ( kalbama apie teksto siužeto detales). Tokie pastebėjimai, kaip „Pagaliau drebančia raanka paėmiau plunksną.“, leidžia numanyti, kad autorius aprašo įvykį senovėje, galbūt XX a., pradžioje. ( išvada pagal autoriaus gyvenimo metus 1901 m. lapkričio 29 d. -1986 m. gegužės 21 d., beje tekste minimos detalės ( tarnai, dvaras), tik patikslina aprašomo įvykio apytiksliaus laiko tarpą).
Pradžioje teksto, peršasi abejonė, dėl įvykio svarbos, nes autorius pateikia lyrinio subjekto mintį, kad šis įvykis sukelia jam daug skaudžių atsiminimų, kurie po kažkokio laiko tarpo ( laiko tarpas tarp aprašomo įvykio, ir lyrinio subjekto laiško rašymo, nėra), sukelia jam rankos drebėjimą, kas leidžia maatyti, kad autorius priskiria lyriniam subjektui jautraus žmogaus savybes, galbūt fiziškai silpno.
„ Kilnioji mano motina išskrido iš mūsų lizdo kaip ne šios žemės paukštelis. Ji buvo iš tolimų šalių atgabentas trapus augalas, į šią grubią žemę persodintas, brt niekados neprigijęs. Greitai ji

i iškeliavo vėl ten, kur pati materija yra švelnesnė už mūsų sielas, palikdamas tik savo apsiaustą čia, žemėje, trūnyti.“ Šios citatos svarba yra ta, kad tokios netekties priežastimi, dalinai tapo tėvo ir sūnaus santykiai, bei abiejų gyvenimo kryptys. Iš tolimesnio teksto įvykių sekos, suprantama, kad abiejų vyrų gyvenimas praradęs moteriškos šilumos dalį, ir jos kompensacijos bergždžias ieškojimas, veda prie uždarumo, sielvarto, skausmo. Tėvo atžvilgiu, tai griežtumas, pyktis, negailestingumas, kerštas. Sūnaus atžvilgiu, paguoda, supratingumas, užuojauta, tikrumas, patvarumas.
Tekste aprašomas tėvas, kuris visuomenėje buvo gerbiamas už tai, kad mokėjo užsidirbti pinigų. Tačiau yra didelis skirtumas, tarp tokios garbės gerumo ir naudingumo pačiam tėvui, kadangi sakoma, kad jo buvo bijoma. Tuo autorius paaiškina, nūdienon suprantamus skirtumus, tarp tokios garbės. Tai ne garbė, o baimė. Taačiau tuometinis socialinis gyvenimas vertė mąstyti kitaip. Autoriaus žodžiuose galima matyti priešpriešas, kuriomis neaišku tokios garbės ar parašymo būtinybės, kadangi iš citatos matyti, lyrinio subjekto aprašymą apie savo tėvo santykius ir socialinį gyvenimą, „<. prislėgtas, sulinkęs, vaikščiojo po didelį dvaro kiemą, tarnų nekenčiamas, kaimynų vengiamas.“
Tuometiniai laikotarpio santykiai tarp turtingų, gerų, išsimokslinusių, gobšių žmonių ir jų šeimos gyvenimą, turi bendro su šiuolaikinio gėrio ir blogio sampratomis. Turtingų tėvų gyvenimo požiūris nesutampa su jų vaikų pasaulėžiūrą. Tekste pateikta ne vieną kartą, kuomet sū
ūnus, neigiamai, racionaliai vertina blogų santykių su tėvų priežastis. Sūnus paveikslas, nupiešiamas, kaip žmogaus sugebančio užjausti ir norinčio padėti, „ Tokiomis dienomis, įsiklausęs į suokiantį vėją, aš visada girdžiu kažkieno likimą, kažkieno būtį skundžiantis, dejuojant verkiant.“.
„ Kiekviena To vakaro smulkmena štai prieš mano akis, nė kiek nenustojusi ryškumo. Aš ir dabar tebegyvenu tają nuotaika.“ Teksto pradžioje kalbėjimas apie įvykio nereikšmingumą, įgauną priešingą reikšmę. ( Litotė).
Artėjama prie kulminacijos. Dialogas, kuriame kalbama apie vagyste, lyg pranašas apie artėjančią nelaimę. Tokia kalba turi kitokią prasmę. Tai bandymas bendrauti, tačiau išsakomas sūnaus požiūris į įvykius, visuomet tėvui suskelia priešingus jausmus. Tad tėvas tampa blogio, o sūnus gėrio tarnais. Įvykių aprašymas pasiekia kulminaciją kuomet, kalbama apie susidariusius įvykius, kurie tolygūs minėtai kalbai apie vagis. Tik šiuo atveju, tėvas smerkęs vagį, tampa juo pats, kadangi sudarytos paskolos sąlygos, valstiečiui praradusiam namus dėl gaisro, yra neįmanomos grąžinti.
Tėvo ir sūnaus konfliktas įrodo lyrinio subjekto teigimus, kuomet tokios kalbos visuomet vedė į niekur. Jos buvo beprasmiškos.
„ Kiekvienąsyk, kada kalbėdavo, ką nors įrodinėdavo, jis labai troško mano pritarimo. O aš kaip tyčia beveik visados turėdavau jį nuvilti. Maldaute būtu maldavęs iš manęs dvasinės paramos, jei jo išdidumas būtų buvęs mažesnis. Bet aš negalėdavau, negalėdavau. Visą laiką jis vienas, neturėjo su kuo pasikalbėti. Tik duodavo įr
rodymus, įsakymus ir priimdavo nusižeminimus.“ Išreikštas sūnaus neabejingumas įvykiams. Tačiau tėvo savybės, buvo kaip barjeras, tarp jų bendradarbiavimo supratimo.
Vėliau tekste minimas panašūs sūnaus jausmų protrūkiai. Mano manymų, tai gailestis, dėl to, kad sūnus nesugebėjo peržengti susidariusios situacijos buitiškumo.
Aprašomas tėvo nerimas, kuomet kalbama apie artėjančias varžytines. Dialogo metu, tėvo sveikata patrinka ir tuo pačiu, užgėstanti žvakė pranašauja apie mirtį. Visas šis įvykis, lyrinio subjekto, nupasakojam kaip mistinis. Tad galima suprasti, kad tuo metu buvo tikima į mistinius dalykus. Be abejo, kaip su laiku, taip ir su asmeninėmis autoriaus pažiūromis sietinas aprašymas paiš mistinius, nerealius įvykius. Tai pasitarnauja, kaip pranašystė. Pernelyg sustiprinamas smulkmeniškas įvykis. (Hiperbolė). Vėliau autorius aprašo pačio lyrinio subjekto perdėtą reakciją ir sureikšminimą. „Dabar jau man net keista, kad dėl tokio menko dalyko tiek buvau susijaudinęs”.

Tekstas baigiasi tėvo mirtimi ir išieškojimo proceso nutraukimu. Gėris laimi, o jo kaina sugriauti gyvenimai.
Šis tekstas pamokomasis. Autoriaus aprašo skaudžius įvykius, kurie vystėsi be galimybės kisti. Nors matomas ir meilės buvimas, tačiau vyriškos stiprumas ir ryžtas, bei vadovavimas leidžia matyti, kad kalbos būna nereikalingos, o įvykiai nepasukami.

Leave a Comment