J. Aisčio poezija. Eilėračių analizė

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios nei a pats? Net vaidindamas tu negali ieiti anapus savo galvos ribų, anapus savo nuotaikos ir likimo. Rato mogaus stiliun įeina visas mogus. Kūrėjo gyvenimas – neatskiriama paties meno dalis. Taip kalbėjo ir raė J.Aistis. Poetas iekojo meninio tobulumo paslapties sakytiniame ir dainuotiniame lietuvikame odyje, stebėjosi kaimo mogaus posakių vaizdiniu taiklumu ir pastabumu. Tačaiu J.Aistis nebandė perkelti į eilėratį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanonikų frazių – kaip A.Mikinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos viieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vynių sodas, rūtū darelis, margas dvaras), kad eilėratis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos itakos ir paskirtis. Jį traukė ne citatos, o melodijos iglostytas poetinės kalbos velnumas. J.Aistis ilygina visus frazės susigarankčiavimus, atplaias ir įskilimus, kad susidarytų vientisas skambesys. odiai nebeitariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neiblėsusio meloso traukai.

Leave a Comment