Salomėja Nėris
“Diemedžiu žydėsiu”
Dauguma S. Nėries eilėraščių yra apie gamtą. Vienas iš jų – “Diemedžiu žydėsiu”. Šio kūrinio laikas – pavasaris. Jau pirmose eilutėse mums susidaro įspūdis, kad eilėraštis yra apie pavasarį, gyvybės sugrąžintoją į žemę. Kūrinyje į pavasarį kreipiamasi tarsi į žmogų: “Ir vienąkart, pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.” Pirmajame posmelyje galime įžvelgti šiek tiek pesimizmo: eilėraščio lyrinis objektas kalba, jog vieną pavasarį jo gali ir nebebūti.
Pavasaris – tai gamtos atgimimas. Tai eilėraščiu ir norima išreikšti: “Į
žemę pažiūrėsi: ir žemė taps žiedais marga.” Šiais žodžiais patvirtinama, kad atėjus pavasariui, žemę nušviečia saulės spinduliais ir padengia ją naujais, gražiais ir spalvotais gėlių žiedais.
Paskutinė kūrinio eilutė: “Aš diemedžiu žydėsiu.” – tarsi nusako kūrinio lyrinio subjekto norą, o gal net ir svajonę po mirties atgyti diemedžiu.
Galbūt tai galima vertinti kaip norą pomirtiniame gyvenime pailsėti, atsigauti po vargų, kuriuos patyrė.
Šis eilėraštis atspindi ir pavasario grožį, ir eilėraščio žmogaus būseną.
Jį galima laikyti ateities vizija, nes bandoma nuspėti, kad kurį nors pavasarį jo jau nebebus, o bus tik siela, atgijusi diemedyje. Lyrinis subjektas tarsi pasako, kad niekas niekur nedingsta, kad viena gyvybė žemėje keičia kitą.