Salomėja Nėris “Diemedžiu žydėsiu”

Salomėja Nėris

“Diemedžiu žydėsiu”

Dauguma S. Nėries eilėraščių yra apie gamtą. Vienas iš jų – “Diemedžiu
žydėsiu”. Šio kūrinio laikas – pavasaris. Jau pirmose eilutėse mums
susidaro įspūdis, kad eilėraštis yra apie pavasarį, gyvybės sugrąžintoją į
žemę. Kūrinyje į pavasarį kreipiamasi tarsi į žmogų: “Ir vienąkart,
pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.” Pirmajame posmelyje galime įžvelgti šiek
tiek pesimizmo: eilėraščio lyrinis objektas kalba, jog vieną pavasarį jo gali ir nebebūti.
Pavasaris – tai gamtos atgimimas. Tai eilėraščiu ir norima išreikšti: “Į
žemę pažiūrėsi: ir žemė taps žiedais marga.” Šiais žodžiais patvirtinama,
kad atėjus pavasariui, žemę nuušviečia saulės spinduliais ir padengia ją naujais, gražiais ir spalvotais gėlių žiedais.

Paskutinė kūrinio eilutė: “Aš diemedžiu žydėsiu.” – tarsi nusako kūrinio
lyrinio subjekto norą, o gal net ir svajonę po mirties atgyti diemedžiu.
Galbūt tai galima vertinti kaip norą pomirtiniame gyvenime pailsėti, atsigauti po vargų, kuriuos patyrė.
Šis eilėraštis atspindi ir pavasario grožį, ir eilėraščio žmogaus būseną.
Jį galima laikyti ateities vizija, nes bandoma nuspėti, kad kurį nors
pavasarį jo jau nebebus, o bus tik siela, atgijusi diemedyje. Lyrinis
subjektas tarsi pasako, kaad niekas niekur nedingsta, kad viena gyvybė
žemėje keičia kitą.

Leave a Comment