S.Nėris “Prie didelio kelio”

Salomėjos Nėries eilėraščio ,,Prie didelio kelio”
analizė ir interpretacija

S. Nėris – XXa. pirmosiso pusės lyrikė. Ankstyvuosiuose rinkiniuose yra neoromantinei literatūrai būdingų bruožų. Vėlesnėje poezijoje kalbama apie būties trapumą, dramatiškai pasakojama apie žmogų karo metais; nelieka jaunystės naivumo, svajonių, meilės ar idealų paieškos. Eilėraščių rinkiniu ,,Prie didelio kelio” poetė išreiškė savo paskutinę valią: grįžti į Lietuvą, į žmonių širdis. Todėl rinkinyje vyrauja išėjimo – grįžimo motyvas, sielvartingi nuo gimtinės atplėšto žmogaus išgyvenimai.
Paskutinis poetės eilėraščių rinkinys suskirstytas į skyrius, kurių kiekvienas pradedamas tautosakiniu epigrafu. Šie skyrių pavadinimai nurodo jųų ir viso rinkinio nuotaikas bei tematiką. Antrasis pradedamas žodžiais: ,,Naktis temsta. Žvakė gęsta. Plunksnelė nulūžo.”. Tamsos bei lūžimo motyvai pranašauja eilėraščių nuotaiką būsiant elegiška, kupina skausmo, gėlos. Taip pat šie ženklai – artėjančios mirties nujautimas.
Naciams užpuolus Lietuvą, S. Nėris su sūnumi bėga į Rusijos gilumą. Rinkinio eilėraštis tuo pačiu pavadinimu parašytas 1942m. žiemą, Maskvoje, poetės klajojimų Rusijoje metu, suvokiant visą gyvenimo dramą. Tiek rinkinio, tiek eilėraščio pavadinimas – raktas į viso kūrinio bei kitų rinkinio eilėraščių suvokimą. Kelias literatūroje – likimo, nueito gyvenimo, patyrimų siimbolis. Jis dažnas pasakų motyvas, kritiniu momentu simbolizuojantis apsisprendimo, pasirinkimo svarbą. Šiuo atveju tai galėtų reikšti S. Nėries apsisprendimą pereiti į SSRS pusę, o taip pat jos klajonių metus. Epitetas ,,didelis” turi labai plačiai suvokiamą reikšmę: svetimumas, nesupratimas, neviltis, gyvenimo rūpestis. Ta

aip pat jis paryškina kelio svarbą eilėraštyje – tai ne tik vieno žmogaus, bet lyrinio ,,mes”, tautos likimas.
Pirmame eilėraščio posme – praeities prisiminimas, lyrinis subjektas kalba būtuoju kartiniu laiku. Įvykio svarba patvirtinama intonacija, bei skyrybos ženklais: ,,žiūrejom.”, ,,nuėjo/Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!”. Pavasaris – jaunystės, džiaugsmo, gyvybės simbolis, tačiau stovintieji jį palydi. Kadangi eilėraštyje kalbama lyrinio ,,mes” vardu, galima suprasti, jog poetė kalba tautos vardu. Tada čia minimi svarbūs Lietuvai laikai, karo metai, kai buvo sprendžiamas šalies likimas. Tačiau ,,mes” gali reikšti ir tėvynę palikusius žmones. Šie ,,bėgliai” ėjo tuo didžiuoju keliu į svetimą krašta, suvokdami, jog čia palieka savo jaunystę, laimigas dienas.
Kūrinio erdvė atvira, kuri tai siaurinama, tai vėl praplatinama: didelis kelias sukonkretinamas iki kalno, kalnas – iki pakalnės, vėliau erdvė vėl išplečiama iki didelio keelio, o galiausiai – iki neaprėpiamų stepių. Vis dėlto ta erdvė yra apribota juodo kalno, kuris lyg milžiniška siena skiria du pasaulius: praeities laikų ir dabarties, pavasarinį ir rudeninį, gimtinę ir svetimą šalį. Šis kalnas lyg Uralas, skyręs poetę nuo Lietuvos. Skitumą paryškina juodo kalno kontrastas su balta diena., veiksmažodžių (,,nyko” ir ,,ištįso”), saulės ir šaltos pakalnės supriešinimai. Ypatingai ryškios antitezės: anksčiau -,,su <.> saule, <.> su diena”, dabar – ,, be dainų, be vainikų”.
Eilėraščio ,,Prie didelio kelio” laiko amplitudė svyruoja nuo praeities (,
,,stovėjom”, ,,nuėjo”, ,,nyko”, ,,virtom”) iki dabarties (,,svyra”, ,,veria”). Kaip jau minėta, praeitis lyginama su dabartimi, išgyventų įvykių rezultatai atsispindi šiandieniniame gyvenime. Tiesioginio ateities laiko nėra, jis net nejaučiamas, nes kalbantysis jau praradęs visas viltis. Šią neviltį ir bejėgiškumą vaizduoja lyrinio ,,mes”vitimas ,,beržais svyruonėliais”: ,,Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,/Ir veria mus speigas lig šerdies pačios”. Tai neoromantikams būdingas žmogaus gretinimas su gamta: šakos lyg rankos nusvirę iš nevilties ir susitaikymo, krintantys lapai – gęstanti viltis sugrįžti į tėvynę, kada nors pamatyti “pavasarį”, “saulę”, veriantis speigas – ilgesys sumišęs su skausmu. Pastarasis jausmas ypač vaizdžiai perteikiamas, net suvokiamas pojūčiais (Šalčio ir speigo, o kartu ir skausmo įspūdį sukuria atšiaurių priebalsių š,s,č,g aliteracija). Veiksmažodžių gradacija (,,virtom”, ,,svyra”, ,,krenta”, ,,veria”), sustiprinta jungtukais ,,ir”, galutinai užtikrina šias emocijas.
Dar vienas neoromantizmo bruožų – tai pasakiškumas. Šiame eilėraštyje galima pastebėti pasakos ,,Eglė žalčių karalienė” motyvą: Eglė – tėvynė, jos vaikai – išvykėliai, užkeikti (šiuo atveju tai galėtų būti ir neigiamas tevynainių jų poelgio vertinimas) ir medžiais pavirtę. Stepės simbolizuoja pastarųjų vienišumą – jie lyg paskendę tose vienatvės, ilgesio platumose.
Kūriniui muzikalumo suteikia kryžminis rimavimo būdas. Liaudies dainų motyvą sukuria deminutyvai (,,svyruonėliai”, ,,lapeliai”). Ryškus ir atviras balsių kartojimas eilėraščiui suteikia ne tik dainingumo, bet ir emocianalumo, juo perteikiama ir kūrinio nuotaika. Pavyzdžiui, ilgųjų balsių as
sonansas sustiprina liūdesį bei sunkumą: ,,O liūdesiai gūdūs kelių didelių”, o paskutinėje eilutėje balsiais ,,e” kiaurai perveria.
Taigi eilėraščio “Prie didelio kelio” ar net viso rinkinio leitmotyvas – praradimo suvokimas. Šią būseną poetė puikiai perduoda skaitytojui ,,iš širdies į širdį” savo intymia, melodinga, artima išpažinčiai kalba.

S. Nėris ,,Prie didelio kelio”
II skyrius

Klausimai:

1. Kaip epigrafas susijęs su II skyriaus eilėrašč2. iais?
3. Eilėrašč4. io ,,Prie didelio kelio” analizė ir interpretacija.
5. Dažname eilėraštyje minima ruduo ir žiema. Kodėl?
6. Kokia eilėrašč7. ių nuotaikos amplitudė. Kodėl?
8. Kokia šių eilėrašč9. ių: ,,Beteisė”, ,,Savęs aš gailiuos”, ,,Pelėda” lyrinio subjekto situacija?

Atsakymai:

1. Antrasis skyrius pradedamas epigrafu ,,Naktis temsta. Žvakė gęsta. Plunksnelė nulūžo.”. Šie tamsos, (pa)lūžimo, sąstingio, mirties motyvai vyrauja skyriaus eilėrašč2. iuose. Tamsa taip pat pavojų metas, ji č3. ia gali reikšti ir tėvynės priešus. Plunksnelės nulūžimas simbolizuoja rašymo pabaigą, o su ja ir mirtį. Taigi epigrafas skaitytoją informuoja, kokia būsianti II skyriaus eilėrašč4. ių nuotaika.
3. Dažname eilėraštyje minima ruduo arba žiema. Šie metų laikai dažniausiai asocijuojasi su šalč4. iu, liūdesiu, sąstingiu, praradimais bei ilgesiu. Tai metas, kai išskrenda paukšč5. iai, visa gamta apmiršta, užmiega. Panašiai jauč6. iasi ir poetė. S. Nėris toli nuo namų, svetima šalis jos nešildo, č7. ia sustingsta jos kultūrinė veikla (ji tampa paprasč8. iausia darbininke). Taip pat rudenį ir žiemą galima palyginti su rašytojos gyvenimo rudeniu ir žiema, laikotarpiu, kai gyvenimas artėja į pabaigą. Beto dauguma eilėrašč9. ių parašyta ša

altuoju metų sezonu.
10. II skyriaus eilėrašč11. ių nuotaika beveik nekinta. Vyrauja širdgėla, skausmas, liūdesys, ilgesys. Kaikuriuose eilėrašč12. iuose jauč13. iama meilė, šiluma (,,Bendrakeleivis”).
14. Lyrinis subjektas gyvena svetimoje šalyje. Pasirinko jis tai laisva valia, tač15. iau nuolatos dėl to gailisi, kaltina save. Kita vertus, bando save pateisinti, sako, jog bėgo į kitą kraštą genamas baimės (,,Savęs aš gailiuosi”). Kalbantysis jauč16. iasi tarytum išdavęs gimtuosisu kraštus, taip pat ir pats save, negali susitaikyti su savo sąžine ir jos nuraminti. Tai pastebima eilėraštyje ,,Pelėda”. Pelėda lyg lyrinio ,,aš” kaltės jausmas, kuris nenustoja ,,ūkavęs”, tad natūralu, kad kalbantyis norėtų jo atsikratyti: ,,Nudėsiu aš palėdą tą padūkėlę,/Kam ji krūtinėj mano ūkauja”. Lyrinis subjektas jauč17. ia, kad jo gyvenimas jau baigiasi: ,,Ar beateisi, pavasarėli?” (,,Beteisė”). Jis nebeturi teisės į džiaugsmą, linksmybes, gyvenimą. Kalbanč18. iojo bejėgiškumą sustiprina tai, kad paskutinius metus, mėnesius ar net dienas teks praleisti svetimam krašte. Šiam skausmui net ,,trūksta žodelių” apsakyti ir vienintėlis noras – bent numirti tėvynėje.

Leave a Comment