S.Nėries eilėraščio “Akmenėlis turi šaltą širdį” analizė

Eilėraščio „Akmenėlis turi šaltą širdį“ analizė

Salomėja Nėris- tragiško likimo poetė. Ji- lyrikė, mažųjų lyrinių formų kūrėja. Jos lyrika daininga ir melodinga. Ypatinga moteriškojipasaulėjauta suteikė naujų potėpių ne tik neoromantinei lietuvių lyrikai, bet ir mūsų poezijai apskritai. Eilėraštis „Akmenėlis turi šaltą širdį“ itin jausmingas, verčiantis pamąstyti. Nuotaika liūdna, kalbama pakeltu tonu su baime: „…Nevaryk į vieškelio audras!“. Yra baimė kažką prarasti, likti vienai. Antrojoje strofoje gerves sutapatinamos su laiku: „Skrenda gervės, skrenda mano dienos,-…“. Kaip gyva būtybė (šiuo atveju gervės), taip ir laikas vietoje nestovi. Eilėraščio lyrinis subjektas norėtų toms gervėms ranka paduoti, t.y. arba skristi kartu, arba jas sustabdyti. Trečioje strofoje lyrinis subjektas save sulygina su vėtros laužomu berželiu. Galima manyti, jog jis labai nelaimingas, neturintis vietos šioj žemelėj. Lyrinio „aš“ jausmus laužo vėtra. Žmogus mąsto pesimistiškai, nors tai yra labai negerai: „Šiandien dar minu aš tavo slenkstį,- O rytoj- tamsioji nežinia“. Gyvena šia diena, o iš rytojaus tikisi blogiausio, nors niekas negali pasakyti, kokia bus kita diena. Juk diena, kaip paveikslas, ir tik pats žmogus gali jį padaryti arba šedevru, arba nevykusiu popieriaus lapu. Paskutiniame segmente jaučiamas lyrinio subjekto prašymas: „Leisk man prie ugnelės pasišildyt,…“. Prašoma nepalikti, suprasti, užjausti. To prašančio žmogaus vidiniai išgyvenimai yra tiesiog tragiški. Galbūt žmogus neturi į ką morališkai atsiremti, sulaukti šilumos (eilėraštyje minima ugnis, manau, simbolizuoja šilumą, meilę, artumą), supratimo. Salomėjos Nėries eilėraštis „Akmenėlis turi šaltą širdį“ tiesiog verčia „susigriebti už širdies“. Eilėraščio pavadinime skamba neišvengiama būtinybė- smelkiasi įspūdis, kad jei ne Nėris, kas nors kitas būtų turėjęs ją sugalvoti. Salomėja Nėris buvo, yra ir liks mūsų dvasios poetė.