Eilėraščio skaitymo principai

Eilėraščio skaitymo principai

1. Pasikliauk pirmuoju įspūdžiu. Jis yra teisingiausias.
2. Nusiteik atradimui. Eilėraščio skaitymas turėtų būti ir sunkus darbas, ir džiaugsmingas atradimas. Tegul eilėraštis tau veriasi kaip gražus reiškinys. Kai pajusi, kad sugebi patirti tai, kas eilėraštyje gražu ir kaip skleidžaisi anksčiau nežinomi dalykai, – kils džiaugsmas.
3. Nesutapk nei su autoriumi, nei su lyriniu subjektu (pvz. našlaite), nepratęsk jų minčių savomis. Atsiribok, kad ir eilėraštį, ir save jaustum kaip du atskirus dydžius. Į tekstą žiūrėk smalsiai, tarsi atidaręs laikrodžio vidų žiūrėtum, kaip jis “eina”, apžiūrėtum skulptūrėlę irr t. t.
4. Savo nuomonę nuolat tikrink tekstu.
5. Jausk įvairius eilėraščio kontekstus (visą rašytojo kūrybą, biografiją, literatūros srovę, žanrą.).
6. Stenkis suvokti įvairių teksto dalių sąsajas, orientuokis į bendrą kųrinio prasmę, visumą.
7. Prisimink, kad kūrinys išsako ne vien mintį ir turi ne vieną prasmę.

Tradicinis eilėraštis Modernus eilėraštis
“aš”
Visada ryškus, akivaizdus (aš, tu, jie). “Aš” yra asmenybė, reiškianti savo individualumą. Su ja susijusios kitos poetinės figūros. Lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai yra aiškūs. Jie sudaro eilėraščio šerdį. “Aš” pasaulį mato, apie jį kalba, yra jo cantre. Tarp “aš” ir gamtos paasaulio egzistuoja tvirti ryšiai. Lyrinis subjektas nėra vientisas. Jis išsiskaidęs į dalis (į balsą, akis, rankas, .). Pati figūra nėra aiški. “Aš” linkęs keistis, pereiti į ką nors. Jis nebėra poetinio pasaulio centras – tiktai jo dalis. Lyrinis “aš” tampa tik vienu iš motyvų. Vaizduojamas iš be

esikeičiančių perspektyvų. Neturi tiesioginių ryšių su gamtos pasauliu.
Moderniame tekste svarbiausia yra stebėjimas, požiūris, kuris suvienija įvairius daiktus bei reiškinius.
Tikrovė
Imituojamas realus pasaulis. Atkuriami ryškūs, pažįstami konkrečių daiktų ryšiai, tradicinis pasaulio vaizdas. Pasaulis matomas ir jaučiamas kaip uždara vietovė. Tikrovė yra ne atkuriama, bet sukuriama. Keisčiausiu būdu jungiami skirtingos prigimties reiškiniai. Jiems trūksta išorinių sąsajų. Eilėraščio tikrovėje nėra vertybių hierarchijos (neaišku, kas vertinga, o kas ne).
Laikas ir erdvė
Erdvė aiškiai apibrežta, atpažįsatma. Laiko kaita paaiškinama, priežastinga. Erdvė ir laikas vienas su kitususiję – sudaro vientisą pasaulio apveikslą. Erdvė kintanti. Reali laiko tėkmė atmetama (praeitis – dabartis sumaišoma arba laikas neturi prasmės). Laikaas ir erdvė nepriklauso vienas nuo kito. Jie nepriklauso ir nuo “aš”: tasai “aš” savo regėjimu, išgyvenama akimirka jų nesusieja, nesurikiuoja į vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas
Atpažįstamas, aiškus (iir išorinis, ir dvasios judesys). Tai procesas. Akivaizdūs santykiai tarp asmenų, tarp žmogaus ir gamtos. Juos sieja loginiai – priežastiniai ryšiai. Išnyksta nuoseklus veiksmas, nelieka kryptingo dvasinio judesio. Yra ti k gestas. Jis neturi tąsos. Veiksmą, procesą pakeičia motyvai, figūros ir jų išsidėstymas. Veiksmo mažėja, daugėja pavienių vaizdų. Išorinių sąsajų tarp jų nedaug. Komponuojami monažo principu (prasmės sąsajos vertikalios).
kalba
Tvarkinga, nuosekli ir suprantama. Natūralus lyrinis “aš” lemia ir natūralų kalbos alsavimą. Tradicinių kalbos normų nepaisoma. Reiškiniai menkai susieti sintaksiškai, – labiau įvairiais kitais būdais. Atsisakoma lo

oginės tvarkos, skyrybos ženklų.

Leave a Comment