Renesanso epocha

Renesanso epocha

Xv a. Europoje vyko didelis kultūrinis sąjūdis, vadinamas Renesansu (Atgimimu, turimas galvoje antikos atgimimas). Renesansas prasidėjo klestinčiuose Italijos miestuose, jo šaltinis iš naujo atrastos senovės graikų ir romėnų dailės, literatūros ir mokslo idėjos. Renesanso žmogus labai domisi filosofija, teologija, literatūra, tapyba ir kitais menais, matematika, medicina, astronomija ir t.t. Dažnai humanistas rašytojas, menininkas yra kartu ir mokslininkas. Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: xv a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu, o xvi a. (tiksliau pirmasis jo trečdalis) – Brandžiuoju Renesansu. Svarbiausias Ankstyvojo Renesanso kuultūros ir meno centras buvo Florencija. Florenciją klestėjimo metu valdė Medičiai turtingiausių Europos finansininkų šeima. Jie buvo puikiai susi pažinę su antika ir rėmė naujus menininkus bei jų idėjas. Xvi a. centras persikėlė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai. Iš esmės pakito architektūra. Nors to meto architektai gaudavo vis daugiau užsakymų statyti visuomeninius pastatus, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti sttatiniai, kuriuos užbaigia kupolas. Toks pavyzdys Romos Panteonas. Žymiausias ir didingiausias Renesanso epochos kupolinis statinys Šv. Petro katedra Romoje. Jos statyba truko daugiau kaip šimtą metų. Iš dešimties statybai vadovavusių architektų žymiausi buvo pirminio projekto autorius Bramantė ir Mikelandželas.132m. aukštyje iš

škilęs gigantiškas katedros kupolas tai Mikelandželo sukurtas šedevras. Ši katedra išsiskiria tobulumu ir harmonija. Nepaisant milžiniško perimetro ir aukščio, ji nesiveržia į dangų kaip gotikinės katedros. Šv. Petro katedra visa savo esybe tarytum garbina ir aukština ne tiek Dievą, kiek savo kūrėją žemiškąjį žmogų. Renesanso epochos pastatus puošia kolonos, piliastrai, liūtų galvos ir pučiai (nuogi sparuoti arba nesparnuoti berniukai), gipsiniai gėlių ir derliaus gėrybių vainikai, akantolapai ir kitos detalės, kurių pavyzdžių buvo rasta Senovės Romos pastatų griuvėsiuose. Didelė jų dalis puošybai buvo naudojama iki XX a. pradžios. Vėl paplito pusapvalė arka. Pasiturintys žmonės ėmė skirti daugiau dėmesio savo gyvenamosios vietos gožiui ir patogumui. Vietoj buvusių prigludusių vienasprie kito namų atsirado plačiais fasadais į gatvę pasukti rūmai. Savoforma jie priminė kvadratą, centrinė dalis keeturkampis atvirų arkadų apsuptas kiemas. Paprastai rūmai buvo trijų aukštų. Niūrūs pirmųjų aukštų išoriniai fasadai dažnai apmūryti grubiai tašytų akmenų blokais, o kiti aukštai švelniau apdorotais akmenimis. Tokiuose ankstyvojo tipo rūmuose gyveno ir pati įtakingiausia Florencijos šeima turtingi bankininkai, tekstilės manufaktūrų valdytojai Medičiai. Renesanso skulptūros istorijos pradžia laikoma 1402 m.,kai jaunas juvelyras Lorencas Gibertis (13751455) laimėjo skulptorių konkursą Florencijoje bažnyčios priestato durims sukurti. Šiam darbui jis pašventė 50 metų. O garsusis Mikelandželas jas pavadino „Rojaus vartais“. Tarp antikinės ir renesanso skulptūros daug bendra: foormos artimos realybei, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Donatelo (13861466) skulptūra „Dovydas“ – pirmoji skulptūra po tūkstantmečio pertraukos vėl vaizduojanti apnuogintą žmogų. Naujoviška, bet didelės meninės vertės, buvo prancūzų Renesanso skulptūra. Įžymus skulptorius Žanas Gužonas(15101568) puošė pirmuosius Luvro pastatus. Jo skulptūrose prancūziškas grakštumas siejamas su gyvu naturalumu. Gužono moters tipas liauna, ilgakojė, maža galva ir taisyklinga tiesia nosimi būdingas ir daugeliui vėliau kūrusių prancūzų skulptorių.Tokios ir nimfos su puodynėmis rankose, Gužono pavaizduotos „Nekaltųjų fontano“ reljefuose Paryžiuje(dabar Luvre). Geriausi prancūzų skulptūros bruožai vėliau atsispindėjo Žermeno Pilono(15351590) kūryboje. Nepaprastos jo sukurtos Henriko II ir Kotrynos Mediči mauzoliejaus Sen Deni vienuolyne, netoli Paryžiaus, skulptūros. Pusiau apnuogintos ant pagalvių gulinčios marmurinės figūros tuo metu buvo naujovė. Atrodo, kad prieš akimirką jos buvo gyvos ir dar tebeskleidžia gyvybės šilumą. Tai neįprasta tų laikų menui, nes tokio tipo kūriniuose mirtis buvo vaizduojama labai atgrasi kaukolėmis ir skeletais. Renesansas atnaujimo ir tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairių žmonių jausmus. Ankstyvojo Renesanso paveikslai pilni šviesos, pakilios nuotaikos. Pirmasis Ankstyvojo Renesanso tapytojas, gyvenęs 28 m. , buvo Mazačas. Jis be galo išraiškingai ir tobulai perteikė magiškus jausmus. Jo kūryba išsiskiria tamsiu ir sodriu koloritu. Po Mazačo įsivyrauja plejada savitų dailininkų: romus vienuolis Fra Beatas Anndželikas, Paolas Učelis, Pjero dela Frančeskos ir kiti. Ankstyvojo Renesanso tapyboje garsūs buvo ir Sandro Botičelio darbai. Brandaus Renesanso laikotarpiu Italijoje dirbo trys didieji meistrai: Leonardasda Vinčis(„Paskutinė vakarienė“ ir „Džokonda“)
1. Mikelandželas (Siksto kapelos lubų tapyba, „Dovydas“ ir popiežiaus Julijaus II mauzoliejus)
2. Rafaelis („Siksto madona“)

Rafaelės (14831520) trečias didis Brandžiojo Renesanso meistras. Jis ne toks įvairiapusis kaip Leonardas da Vinčis ir ne toks didingas kaip Mikelandželas, bet būtent jis savo kūriniuose visapusiškai įkūnijo Brandžiojo Renesanso idealus. Jis vaizdavo natūralius, harmoningus žmones taikioje ir gražioje aplinkoje puikių peizažų ir didingos architektūros fone. Tokios ir jo madonos dangiškai nuostabios ir kartu žemiškos. Tokie ir daugiafigūrėse freskose pavaizduoti personažai, puošiantys privačius Vatikano rūmų kambarius. Žymiausias Rafaelio paveikslas„Siksto madona“: jame auksu nutvieksta jauna moteris su kūdikiu ant rankų lengvai žengia virš debesų. Čia gyvenimo tiesa ir natūralumas susipina su idealia tobulybe. Savitai menas plėtojosi Venecijoje. Drėgna šio salose išsidėsčiusio miesto atmosfera buvo pražūtinga freskų tapybai, todėl čia anksčiau nei kur kitur Italijoje dailininkai pradėjo naudoti Nyderlanduose išrastą aliejinę tapybos techniką. Ji buvo patogi ir teikė dailininkui gerokai daugiau galimybių. Šventiška nuotaika, ypač šiltas auksinis koloritastai tipiški bruožai, būdingi šio miesto dailininkų darbams. Venecijietis Ticianas(14771576) per ilgą, beveik šimtmetį trukusį gyvenimą įnešė svarų indėlį į visus to meto tapybos žanrus. Jo al

ltoriniai paveikslai šventiški, didingi. Personažai keri nepaprastu gyvibingumu. Portretuose meistriškai perteikti žmonių charakteriai, visuomeninė padėtis, di
dybė ir orumas. Europos didikai aukštai vertino Ticiano gabumus. Jo portretų dėka žinome, kaip atrodė daugelis to meto didikų ir žymių žmonių. Ticianas buvo puikus koloristas. Jo paveikslų spalvos spinduliuoja šilumą.
Toks lengvas ir veržlus potėpis buvo naujas tuometinei epochai.

XVI a. viduryje Italija išgyveno meno smukimą. Dailininkai stengėsi ne tiek tapyti gamtą, kiek pamėgdžioti garsių meistrų tapybos manierą. Iš čia ir kilo manierizmo pavadinimas. Manieristų paveikslai kupini nerimo, žmonių figūros dažnai nenatūraliai ištįsusios, keistų pozų, nutapytos salsvomis spalvomis. Viliojami šalies turtų, XVI a. Italijos ekonominiam ir kultūriniam vysty muisi stiprų smūgį sudavė prancūzų ir ispanų užkariautojai. Renesansas už Italijos ribų prasidėjo vėliau, bet jau niekur daugiau jo nelydėjo toks audringas visų meno žanrų klestėjimas. Savita Renesanso architektūra Prancūzijoje. Žygių į Italiją metu Prancūzijos karaliai susipažino su nauju menu ir panoro turėti kažką panašaus savo šalyje. Jie pradėjo kviestis į Prancūziją italų dailininkus ir architektus. Taip ten atsidūrė ir Leonardas da Vinčis, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidęs Pranciškaus I rūmuose. Bet italų meno nepavyko pasėti prancūziškoje dirvoje. Prancūzų dailininkai sukūrė savąjį Renesanso meną grakštų, giedrą ir rafinuotą. Jis nuo pat pradžių tarnavo turtingiesiems. 1515 m. pradėjus valdyti Pranciškui I, ypač pagyvėjo statybos. Vieni po kitų Luaros upės krantuose kilo pasakiško grožio rūmai. Įspūdingiausi iš jų Prancūzijos karalių medžioklės rezidencija Šambore. Pagrindinis trijų aukštų pastatas ir šoniniai fligeliai galingais kampiniais bokštais uždaro vidinį kiemą. Stoglangiais pasipuošę bokštai ir bokšteliai, kaminų vamzdžiai driekiasi tarsi fantastiškas miškas. Pomėgis puošti aukštus stogus, ypač pastogės langus, ir toliau išskirs prancūzų architektūrą. Jau pagal šį vieną požymį galime atskirti prancūzų Renesanso pilis nuo to paties laikmečio plokščiastogių itališkųjų rūmų.

XVI a. viduryje Paryžiuje pradėti statyti nauji Luvro rūmai. Aiški architektūra ir subtili puošyba paveikė ir tuos meistrus, kurie vėliau pristatinėjo naujas dalis (rūmų statyba užsitęsė šimtmečius). Luvras buvo užbaigtas tik XIX a. antroje pusėje. Mūsų laikais šiame milžiniškame pastate įsikūręs vienas didžiausių pasaulyje meno muziejus.

Daug lėčiau gotika traukėsi iš Vokietijos. Miestų gyvenamųjų namų statyboje išliko gotikinė tradicija. Apie tai byloja aukštos, pasisukusios į gatvę fasadų žnyplės, tačiau pjaustyto akmens papuošimai sukurti jau renesanso dvasia. Valdovų ir aristokratų rūmai ėmė artėti prie itališkųjų pavyzdžių. Renesansiškai papuoštos aukštos gotikinės žnyplės tapo įprastos ir Nyderlanduose (dabartinėje Belgijos ir Olandijos teritorijoje). Tarp architektūrinės puošybos elementų ypač populiarūs kartušai skydiška plokštuma su iš puošybos motyvų padarytais rėmais. Olandiškoje šalies dalyje gyvenamieji namai tiesiog traukė jaukumu. Raudonos akmeninės sienos puikiai paryškino akmeninio dekoro baltumą.

Nemažai Renesanso architektūros paminklų yra ir Vakarų Ukrainoje. Iš jų ypač isidėmėtinas Lvovo Turgaus aikštės gyvenamųjų namų ansamblis, kurį sudaro įvairių stilių pastatai. Renesanso banga pasiekė ir Lietuvą, paliko nežymių pėdsakų Latvijos architektūroje.

XVI a. Estijoje siautėję ilgi karai trugdė architektų veiklai. Vienintelis Renesanso architektūros paminklas Estijoje yra Taline. Tai Juodakepurių brolijos pastato fasadas, papuoštas įstabiu pjaustytu akmeniniu portalu.

Antikos rašytojų ir menininkų kūriniuse pajuntamas aktyvus domėjimasis žmogumi ir tai sutampa su miestiečių pažiūromis. Todėl patys pasivadina humanistais, norėdami pabrėžti, kad domisi gyvenimu ir žmogumi (humanus – žmogiškas), priešingai negu viduramžių scholastai su savo teologija.

Humanizmas ir reformacija taip greitai paplito Europoje daugiausia todėl, kad atsirado spaustuvės. Iki tol, norint padauginti knygą, reikėjo kreiptis į perrašinėtojus. Darbas trukdavo ilgai, perrašytame tekste dažnai pasitaikydavo klaidų, praleidimų. Mat perrašinėtojai nevisada suprasdavo, ką perrašinėja, nes tai būdavo lotyniški ar graikiški tekstai.

Spauzdindamas knygas, amatininkas pirmiausia minkšto medžio lentoje išpiaustydavo atvirkščias raides. Paskui ištepdavo lentą rašalu ir prispausdavo ant jos popieriaus lapą. Šitaip raidės būdavo perkeliamos į lapą. Operaciją galima kartoti daugelį kartų. Darbas ilgas, nes reikia daug laiko išgraviruoti medžio lentoms.

Ilgainiui kilo mintis išgraviruoti atskiras raides mažuose medžio gabalėliuose, paskui jas surinkti. Raidėms išpjaustyti sugaištama daug valandų. Be to, medis greit susidėvi. Raides nuolatos reikia atnaujinti.

Johanas Gutenbergas (Johannes Gutenberg), gimęs apie 1390 m Maince, Vokietijoje, buvo auksakasys. Jis susidomi knygų spausdinimu ir visai natūraliai pasinaudoja savo amato technika – liejimu ir giliaspaude. Norėdamas nulieti raidę, jis pirmiausia rūpestingai išgraviruoja jos kontūrą kieto metalo matricoje, kurią paskui prispaudžia prie minkšto metalo plokštelės, įdėtos į reguliuojamą rėmelį; tada pila lydinį. Šitaip galima pasigaminti šimtus raidžių. Telieka šias raides sudėlioti ir surinkti tekstą. Maža to, Gutenbergas parengia spausdinimo presus. Šią mintį jam įkvepia aliejaus ir popieriaus presai. Bandymai rasti geriausią būdą ilgi ir brangūs. Gutenbergas turi ne kartą skolintis daug pinigų, įgrimsta į didelias skolas. Baigiant leisti pirmąsias knygas, Bibliją ir Psalmyną, Gutenbergo kreditorius, kažkoks Fustas (Fust) pareikalauja sumokėti skolą. Gutenbergas priverstas visą spaustuvės įrangą atiduoti Fustui, kuris apsiima testi pradėtą darbą. 1457 m. pasirodžiusi pirmoji knyga pažymėta ne Gutenbergo, bet Fusto ir jo žento Peterio Šeferio (Schoffer) ženklu.

Po dešimties metų Johanas Gutenbergas miršta nusigyvenęs; jis dar spėja pamatyti, kaip aplinkui jį lobsta spaustuvės!

Pamažu knygų spausdinimas nepaprastai suklesti. Spaustuvininkai, išmokę spausdinti vokiečių spaustuvėse, pasklinda po visą Europą. Jau gana anksti jų sutinkama Balyje, Paryžiuje, Valensijoje, Sevilijoje, Neapolyje, Venecijoje.

Knygos jau nebuvo nedidelio išrinktųjų būrio privilegija – atsirado daug daugiau skaitytojų; galima manyti, kad, pavyzdžiui XVI a. pradžios Ispanijoje prasidėjusi didelė riterių romanų skaitymo mada jau reškia ankstyvuosius masinės publikos pradmenis.

Gavusi pradžią jau Dantės ir Bokačo veikaluose, epinė poezija Italijoje buvo ypač puoselėjama XV a. pabaigoje – tada beveik vienu metu pasirodė du svarbiausi kūriniai. Tai buvo Luigi Pulci (Luidžis Pulčis; 14321484) „Margantė“ ir Matteo Boiardo (Mateo Bojardas; 14411494) „Įsimylėjęs Orlandas“ (pradėtas 1472 neužbaiktas; išleistas 1506).
Abi poemos buvo parašytos oktavomis, kuriomis naujųjų laikų epikoje pirmasis rašė Bokačas („Filostratas“). Tai XV a. italų aikščių dainininkų naudojamos liaudiškos strofos.

Romanas

Dabartinio pavidalo romanas pradėjo klostytis nuo XV a. antrosios pusės. Knygų spausdinimas sudarė palankias sąlygas nuo poezijos pereiti prie prozos. Prancūzijoje viduramžių riterių romanai daugiausia buvo eiliuoti, Ispanijoje XVXVI a. panašios tematikos skambūs veikalai buvo rašomi jau beveik proza.

Vienas iš populiariausių Renesanso romano žanrų buvo riterinis romanas. Plisti tokiai literatūrai padėjo epochai būdinga nuotykių ieškojimo dvasia.

Romanuose kartojosi tos pačios literatūrinės raiškos priemonės, veiksmo aplinka, veikėjų tipai. Tokią lėkštą, neturtingą riterinę literatūrą Servantesas vėliau parodijavo „Don Kichote“.

Labai teigiamai buvo vertinami, kad ir XV a. antroje pusėje katalonų kalba parašytas Martoreji ir Galbos „Tiranto Baltojo istorija“ ir žymiausias ispanų kalba sukurtas riterinis romanas Garsija de Montalvas „Galijos Amadis“ (1508 m išleistas).

Taigi, Renesanso menas neapsiribojo vien tik antikos pavyzdžių kartojimu. Iš esmės tai buvo naujas meno stilius su savo menininkais, mokslininkais ir gydytojais.