Renesansas

XV – XVI a. Vakarų Europos kratų kultūrinėje raidoje yra vadinama Renesanso, arba Atgimimo, epocha. Tačiau Renesanso kultūros lopys yra XIV a. Italija. Renesansas – tai didelių pasikeitimų metas visose gyvenimo srityse, mokslo pakilimo, meno ir literatūros suklestėjimo epocha. Renesanso judėjimas prieinosi viduramių tamsumui, mogaus jausmų ir įsitikinimų varymui. Engelsas Renesansą pavadino didiausiu progresyviu perversmu, kokio dar monija nebuvo pergyvenusi. Renesanso kultūrinį perversmą sukėlė politinio – ekonominio gyvenimo pasikeitimai. Feodalinė santvarka ima irti; valstiečiai atleidiami nuo baudiavos ir atsiranda naujos nuosavybės ir inaudojimo formos. Auga miestai ir jų reikmė; kinta gamybos būdai; padaroma didelė paanga mokslo ir technikos srityje… Mokslas griovė įvairias banytines legendas apie pasaulio sukūrimą, mogų ir kt., todėl nauji iradimai ir atradimai kėlė banyčios nepasitenkinimą. Nemaai to meto mokslo veikėjų buvo sudeginti inkvizicijos lauuose. Nepaisant to mokslas vis engė į priekį, o banyčios autoritetas vis smuko. Humanizmas. Keičiantis ekonominėms sąlygoms ir monių tarpusavio santykiams, keitėsi jų pasaulio supratimas ir paiūra į mogų. Nauja paiūra gavo humanizmo vardą (i lot. humanus – mogikas). iuo pavadinimu buvo pabrėiamas Renesanso pasaulėiūros pasaulietikumas, skirtumas nuo banytinės viduramių ideologijos. Humanizmas ypač atkreipė dėmesį į mogų. Jis pabrėė mogaus didingumą, groį, dvasinį turtingumą. Viena svarbiausių humanizmo idėjų teigė, kad mogus yra savo likimo eimininkas. Todėl humanizmo idealas buvo tvirta, veikli asmenybė, prieingai nei viduramiais. Humanizmas avėjosi mogaus sugebėjimų įvairumu. mogus turėjo pasireikti įvairiose srityse: moksle, mene, politiniame gyvenime… Ir i tikrųjų, daugelis Renesanso epochos veikėjų turėjo daug talentų: da Vinčis buvo literatas, matematikas, mechanikas, filosofas, dailininkas. Rablė raė ne tik groinės literatūros, bet ir medicinos, teisės sričių veikalus. Jis buvo kalbininkas, gamtos mokslų inovas. Humanistų idealas – stipri ir visapusika asmenybė. is idealas pabrėė mogaus individualumą, atitrūkimą nuo liaudies, pateisino visa priemones, siekiant asmeninių tikslų. Humanizmo pasaulėiūra buvo susijusi su besiformuojančiu naujos inaudotojų klasės – buruazijos – tikslais. Ryys su antika. Renesanso laikotarpiu domėtasi antikos kultūra. Kai kurie ios epochos humanistai taip susidomėja antika, kad pagrindiniu savo tikslu laikė antikinio palikimo studijavimą, patys raė tik lotynų kalba. ių humanistų darbai nebuvo aktualūs tos epochos klausimams. Jie buvo tolimi liaudiai, nors turėjo ir teigiamą reikmę. Daug didesnės reikmės turėjo aktyvus antikinio meno idėjų ir vaizdų pritaikymas, kuriant Renesanso epochos meną ir literatūra. Antikos literatūra pagelbėjo raytojams geriau įsigilinti į mogų, suprasti jį. Tai padėjo geriau susiformuoti realistiniams Renesanso kūrybos principams. Ypač artima jiems buvo antikiniame mene atsispindinti meilė mogui, laisvės ir gyvenimo diaugsmo idėjos. Vaizduojamieji menai. Renesanso menas i esmės teisingai vaizdavo realų gyvenimą ir mogų. Nors vis dar siuetai daugiausia buvo bibliniai, bet herojai – gyvi naujosios epochos monės. Pavyzdiui, L. da Vinčis savo paveiksluose sugebėjo pasiekti didelį psichologinį iraikingumą ir kompozicijos darnumą. Literatūra. Kūriniai pasiymėjo anrų ir formų įvairumu ir gilumu. Pagrindiniai bruoai: 1. Kūriniuose vaizduojamas realus mogus ir realus gyvenimas. Renesanso raytojai daug giliau atskleidė herojaus psichologiją, negu ankstesnių epochų raytojai. Jie stengėsi pavaizduoti tas realias sąlygas, kuriomis formuojasi atskira asmenybė. Daug vietos Renesanso literatūroje skirta veikėjo ir aplinkos santykiams pavaizduoti. ios epochos literatūra pamau atsisako alegorinio vaizdavimo būdo. Tačiau jos realizmas skiriasi nuo vėlesnių laikų realizmo – Renesanso literatūroje nemaai fantastikos. Danai konkrečios problemos reikiamos fantastiniais vaizdais. Pvz., Prancūzų raytojas Rablė savo romane “Gargantiua ir Pantagriuelis”, vaizduodamas pasakiką milinų karalystę, parodė tuometinės Prancūzijos tikrovę, pajuokė įvairius feodalinius reikinius. 2. Atsiranda tautinė literatūra. Vienas Renesanso literatūros altinių buvo liaudies kūryba. Kai kurie raytojai, pavyzdiui, Rablė, savo veikaluose plačiai panudojo tautosakos mediagą. Jos elementų yra ir Servanteso, ir ekspyro kūriniuose. Bet ne tik todėl Renesanso literatūra liaudika. Svarbiausia, kad joje atsispindi meilė paprastam mogui, ikeltas jo moralinis tvirtumas, imintingumas. Servantesas savo romane “Don Kichotas” nuskurdusį ispanų valstietį pavaizdavo kaip sąmojingą, imintingą ir sveikai galvojantį mogų. 3. Literatūra tampa dorovinio ir politinio poveikio priemone. Renesanso literatūrai būdingas optimizmas, meilė gyvenimui. Humanistai tikėjo, kad blogis visuomenėje yra laikinas ir inyks. Jie tikėjo monijos paanga, mokslo ir vietimo galia. Nors tos epochos raytojai dar neinojo realių kelių blogiui panaikinti, tačiau jie tikėjo geresne monijos ateitimi. Savo kūriniais jie stengėsi paveikti mones, kad jie taptų geresni, laisvesni, būtų individais… YMIAUSI TO METO RAYTOJAI IR JŲ DARBAI: Frančesko Petrarka (1304 – 1374) savo eilėračiuose apdainavo moters groį ir kilnumą, subtiliai atskleidė mylinčio mogaus pergyvenimus. Jis laikomas soneto kūrėju. Dovani Bokalo (1313 – 1375) uima svarbią vietą realistinėje Renesanso prozoje. Jis – humanizmo epochos novelės kūrėjas. Jo rinkinys “Demokratas” yra rykus humanistinės literatūros paminklas. Jame atsispindi meilė gyvenimui, panieka viduramių prietarams ir asketizmui. Nemaai dėmesio autorius skiria atskleisti vienuolių ir kunigų veidmainikumui. Rablė (1494? – 1553) romanas “Gargantiua ir Pantagriuelis” pasakoja apie milino ir jo sūnaus gyvenimą. Linksma, nuotykių pilna apysaka yra atri feodalinės visuomenės satyra. Raytojas pajuokia feodalinius karus, banytinę reakciją, feodalinį teismą. Hiperbolės, grotesko, ironijos dėka Rablė pajuoka tampa itin veiksminga ir negailestinga. Savo teigiamus idealus jis ireikia Gargantiua ir Pantagriuelio paveiksluose. Servantesas (1547 – 1616) Paraė “Don Kichotą”. Romane jis pavaizdavo to meto Ispanijos gyvenimą, sukūrė gyvenimikus, įsimintinus charakterius. Pagrindinis herojus – kilnus humanistas, besisielojantis dėl pasaulyje viepataujančios neteisybės, tačiau atitrūkęs nuo tikrovės ir nematęs jos tikrojo vaizdo. Dėl to jo pastangos kovoti su blogiu lieka bergdios ir jo veikla atrodo komika. Viljamas ekspyras (1564 – 1616) . is raytojas tikriausiai rykiausiai pavaizdavo bruous ir jausmus, kurie viduramiais buvo draudiami, o renesanso epochoje tapo idealu. ekspyras smerkė feodalinio pasaulio blogybes ir tuo pat metu matė buruazinės visuomenės antihumanistikumą. Jo veikaluose ikeliamas mogaus kilnumas ir moralinis tvirtumas. ekspyras yra ne tik įymiausias Renesanso epochos dramaturgas, bet ir poetas, sukūręs daugiau kaip pusantro imto sonetų. Juose aprayta draugystė, meilė, grois, svarbiausios visuomeninės ir filosofinės problemos. Sonetai pasiymi minčių ir jausmų gilumu, poetinių priemonių įvairumu. Per 20 gyvenimo metų ekspyras sukūrė 37 dramos kūrinius. Jo kūryba skirstoma į 3 laikotarpius: I. 1560 – 1600 paraė savo geriausias komedijas ir dramines kronikas (“Vasarvidio nakties sapnas”, “Daug triukmo dėl nieko”; “Ričardas II”, “Henrikas V”…). Komedijoms būdingas optimizmas, tikėjimas mogaus kilnumu, gėrio pergale. Kronikoms – kova dėl valdios. Viena ymiausių to laikotarpio ekspyro dramų yra “Romeo ir Diuljeta”. II. 1601 – 1608 geriausios tragedijos: “Hamletas”, “Otelas”, “Karalius Lyras”… Tragedijose sukurti nepaprastai stiprūs ir įvairūs charakteriai. ekspyras sugebėjo atskleisti sudėtingą mogaus vidinį pasaulį. Jo sukurti veikėjai yra gyvi, realūs monėsiu su atskirais pasauliais ir siekiais. Savo dramose raytojas atsklaidė ir tragizmą, taip pat filosofavo. Rykiausias to pavyzdys yra ymusis Hamleto monologas: Būt ar nebūt – tai mįslė. Kas prakilniau, ar nusilenkti dvasioj Strėlėms ir dūiams atiauraus likimo, Ar su ginklu prie negandų marias Į kovą stot ir jais nusikratyti? III. 1609 – 1612 – iuo laikotarpiu ekspyras sukūrė tik 3 dramas: “Cimbelinas”, “iemos pasaka”, “Audra”. Dramos nepasiymi tokiais stipriais charakteriais ir konfliktais, kaip 2 laikotarpyje, bet ir čia atsispindi humanistinė raytojo pasaulėiūra. Būdingas ekspyro kūrybos bruoas – nepaprastai vaizdinga kalba. Raytojas kalba ne odiais, o tiesiog vaizdais: pavyduliavimas – tai “aliaakė baidyklė”: geras vardas – “brangus akmuo”… Raytojo herojų kalba atitinka jų charakterį ir dvasinę būsena. Taigi Renesanso laikotarpiu imti vaizduoti monių jausmai, sukurtas idealas skyrėsi nuo viduramių idealo. mogus turėjo būti ne nuolankus vasalas, o tvirta ir nepriklausoma asmenybė. Mokslas paengė į priekį. Vaizduojamajame mene imtas auktinti mogaus kūnas. Literatūroje apdainuoti mogaus jausmai, kurie viduramiais tarsi buvo slepiami. Geriausiai tuos jausmus ir mogaus savybes sugebėjo atskleisti ekspyras savo dramose. Gyvenimo samprata Renesanso epochoje tapo kitokia, daug pasaulietikesnė, priimtinesnė paprastiems monėms ir tokia įsimintina, artima ir priimtina, kad to laikotarpio kūriniai labai populiarūs net iais laikais.