Ignas Šeinius “KUPRELIS”

“Žmogus ir gamta”

Igno Šeiniaus romane “Kuprelis” pirmose romano posmose rašytojas aprašo gamtą:
“Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę”.Savo kūrinyje jis nurodo ryškias spalvas ir jų įtaką žmogaus vidiniam pasauliui.Pavasarį pasikeičia ir Kuprelio nuotaika.Jis nebenori sedėti namuose, pati gamta jį kviečia.
Kupreliu jį pravardžiuodavo, nes jis turėjo dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje.Bet jis dėl savo pravardžiavimo nepyko.Kai kas norėdavo prie jo prisigerinti vadindavo jį Olesiu.Niekas nežinojo jo tikrosios pavardės ir metų. Jis visuomet buvo judrus tik nuotaika juuo dažnai keičiasi.
Rašytojas darbo veiksmą malūne susieja su gamta: miltų byrėjimas, vorų šokavimas, voratinklių supimasis kampuose.”Vorai šokdami juose gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkintas užklydusias muses gaudo”.Kupreliui uždavus asmeninį klausimą jo nuotaika pasikeičia, drobinis veidas išbala, ryškios akys ima skubiai bėgioti.Kad sustiprinti Kuprelio ryšį su gamta rašytojas sukuria tam tikrą aplinką ir malūne.”Pasidaro tylu, net kiek nejauku, lyg ant malūno kas skraistę užmetė.Girnos užia niūkiai.
Ignas Šeinius gyvenimo prasmę sieja su meile, sulygindamas ją su ankstyvu pavasariu, žavinga brėkštančia aušra, suu lakštingalos daina.”Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą”.
Labai gražiai autorius pavaizduoja kūrinyje kaip Kuprelis lydi Gundę namo.Gamta čia tarsi padea Kupreliui įveikti savo drovumą, baimę.Tuo pačiu gamta juos ir suartina.Tamsę naktį jie susikimba rankomis ir kalbasi jų mintys.Autorius pa

arodo kad žiemą ir rudenį geras laikas yra apgalvojimams, nes mažiau drabo, gali apmąstyti savo sielą.
Kupreliui bekalbant su Gunde,autorius parodo, kad tamsioj nakty viskas pabalo, viskas pasidabino tarsi kokiai šventei.Žiema sustiprina jų jausmus, per žiemą yra parodoma Kuprelio ir Gundės meilė.tamsoje Kuprelis jaučiasi tarsi savo karalystėje jis gali laisvai svajoti, mastyti.
Autorius tamsą ir šešėlius įveda tik meilės veiksmui sustiprinti, šviesa čia nereikalinga, per tamsą Kuprelis galėjo matyti Gundės skaistų, susimąsčiusį veidą dideles žvilgančias akis.Garsai kėlė Kuprelį į beribę erdvę kur nėra skirtumo tarp dienos ir nakties.”Kur ji ir aš-vienas stebėtinas daiktas.Aplinkui tvaksėjo raudoni, mėlyni, žali, mūsų nepastebimi pasauliai.Mes buvome tik sau”
Tik per gamtos perteiktus vaizdus Kuprelis buvo laimingas gamta padėjo jam pažinti meilę.
Nusivylimą, neištikimybę ir patirtą nuoskaudą jis išsako dievui, dievą jiis jaučia visur: gėlėje, drugelyje, eržyne “Dievas tuomet buvo visur.Ore, vandenyje ir dirvoje”.Gamta parodoma raudonos spalvos-pergyvenimai, širdgėla ”Raudonas akmuo, saulėlydis, mėnulis visas nuraudęs”.Per kančias per vargus, per dideles kliūtis žmgus stiprėja.Žmogus seka kiekvieną gamtos reiškinį gyvena su juo ir galvoja.Jaučia ryšį ir su tuo ko nemeto.
Autorius žmogaus siela palygina su paukščiu,”Sielą galima nužudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą.
Galiausiai Kuprelis įvertino savo jausmus ir meilę ir visą tai priskyrė gamtos ir dievo išbandymams.”Aš esu sulūžęs .Nenoriu mirti, o mirštu”.

Leave a Comment