Referatas apie Granauska

Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas ir eseistikas, kuris gimė 1939 m. Mažeikiuose. Gyveno Sedoje, Skuode, Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima tapatinti jo kūriniuose. Jis priklauso tai pačiai prozininkų kartai kaip Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Rimantas Šavelis – tai panašaus amžiaus, panašios literatūrinės bei pilietinės patirties rašytojai. Beveik visi jie kilę iš kaimo ar provincijos miestelio, iš ten atsinešę skaudžius pokario vaikystės, griaunamo ir griūvančio tėvų gyvenimo prisiminimus, patyrę sovietinės ideologijos tendencingumą ir jos padarinius. Rašytojus vienija susidomėjimas eggzistencine filosofija, deklaruojančia asmenybės vertę, jos savarankiškumą, skatinančia subjektyviai , individualiai interpretuoti būtį. Jo kūriniai:

„Medžių viršūnės“ (1969);

„Duonos valgytojai“ (1975);

„Jaučio aukojimas“ (1975);

„Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978);

„Bružas“(1987);

„Baltas vainikas juodam garvežiui“ (1987);

„Gyvenimas po klevu“ (1988);

„Vakaras, paskui rytas“ (1995);

„Raudona ant balto“ (2000);

„Duburys“ (2003);

Esė:

„Gyvulėlių dainavimas“ (1998);

„Žodžio agonija“

Granausko kūrybos bruožai:
1. R. Granauskas yra menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškos prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.
2. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baaltų pasaulėjauta.
3. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas mamiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto.
4. Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybes prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas.
5. Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje.
6. Jo kūrybai būdingi pa

astovūs gamtos ir būties vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžina šalia žmogaus. Šie archetipiniai vaizdai tampa prasmingomis metaforomis, būties simboliais. Ties jais susikaupusi kūrybinė sąmonė vengia nereikalingu žodžių, kūrinyje daug kas pasakoma užuominomis.
7. Veikėjai mažai kalba, labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje.
8. Tylinti būtis sumenkina geocentrinę žmogaus reikšmę ir išryškina jo archetipinę esmę. Toks susikaupimas stabdo veiksmą, skaitytojo dėmesį kreipia į metaforišką vaizdų sistemą.
9. R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas tartum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą.
10. Granausko tekstui būdingas žemaitiškas etninis koloritas, bet tai nėra ettnografinis papročių ir būties aprašinėjimas, o į būties gelmę krypstanti kūryba, reikalaujanti kitokios – archetipo vaizdiniais pagrįstos meninės kalbos.
11. Rašytojas atsisako tradicinio individualizuoto psichologizmo, būdingo modernistinei prozai.
12. Jo – žmogus yra bendruomeniškas ir integruotas į gamtos pasaulį. Tikrasis veikėjas Granausko prozoje yra gamtos būtis, daiktiškoji aplinka, kuri motyvuoja žmogaus veiksmus ir sąlygoja jo būsenas.
Asmenybė

. Jis buvo labai gabus ,išsiskiriantis savotiška ir ryškia logika, giliau už kitus literatūriškai mąstantis, daugiau gyvenimo detalių suvokiantis, fenomelios atminties, velnioniškai daug knygų perskaitęs mokinukas. Per rusų kalbos pamokas su mokytoja D, jei ta

aip būtų leista pasakyti, vos ne pirštais tesusirodinėdavome, o Romas jau skaitė rusiškus romanus ir mokytoja jį buvo net atleidusi nuo savo pamokų, nes jis visą tai, apie ką mes šlebezdavojome iš gramatikos ir skaitinių, jau buvo ne tik išmokęs, bet ir praktiškai įsisavinęs.

Manau, lanksčiu liežuviu, draugiškumu, humoro pagaulumu ir išsakymu, mėgimu bet kokia kaina papokštauti, jis puikiausiai tikdavo bet kokiai kompanijai. Bet tos kompanijos paprastai formavosi iš draugų, kurie gyveno tame pačiame pašaly, kur ir Romas – Šaukliuose prie Salantai – Mosėdis kelio ir nedidelio Aiškūno upelio.

Taigi būsimas rašytojas eidavo į mokyklą ir grįždavo namo su KK, JB, kitais Šauklių kaimo vyrais.
Romas buvo muzikalus, nors jokio muzikinio išsilavinimo, kiek žinau, neturėjo. Greitai naujai suorganizuotame mokyklos ansambly pradėjo groti smuikeliu. Pasikiša sau po smakru ir be jokių problemų, kaip iš pypkės vingiuoja melodiją pagal Isakovskio žodžius „Kviečių lauke“ arba tą rusišką apie „Šermukšnėlę“, arba dar kokią. Banė ir kiti – nėjo, nesigavo Romualdas Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių.

Romualdas Granauskas septintoje – devintoje (nepasakysiu tiksliai) klasėse mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, buvo gražaus stoto,
visada tvarkingai apsirengęs paauglys. Tamsoko gymio, juodų truputį pasiraičiusių plaukų, platoko veidelio, patrauklios išvaizdos. Jis buvo labai gabus, išsiskiriantis savotiška ir ryškia logika, giliau už ki
itus literatūriškai mąstantis, daugiau gyvenimo detalių suvokiantis, fenomelios atminties, velnioniškai daug knygų perskaitęs mokinukas.

„Gyvenimas po klevu“ analizė

Vienas žymiausių Romualdo Granausko kūrinių yra romanas „ Gyvenimas po klevu“. Tai trumpos apimties apysaka, kurioje pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos kelionėje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Visas dėmesys sutelktas į Kairienės kelionę iš sutvarkytų savo namų į bejausmę ir nemielą gyvenvietę. Pradžioje atskleidžiama namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptinga klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę kūrinyje: mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą.

Antroji dalis – tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį. O paskutinis etapas – tai miestelis – negyva, beveidė erdvė. Neturi ji prie ko prisiglausti, pasiguosti. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyko. Gyva Kairienė – gyva moteris ir motinos pareiga.

Leave a Comment