Vinco Krėvės apysakoje ” Skerdžius ” Lapinas yra pagrindinis herojus. Vieni žmonės jį laikė keistuoliu, kiti paslaptingu senuku. Gal tai buvo dėl jo išskirtinės profesijos, o gal ir dėl jo pačio elgesio, manierų ar paelgių. Lapinas buvo skerdžius – piemenų vyresnysis. Jis labai gerai išmanė savo darbą ir su malonumu jį dirbo kiekvieną mielą dieną. Skerdžius buvo labai senas, ne vienas jau pražilęs sodžiaus gyventojas prisimena: “Mes dar štai kokie vaikėzai buvome, be kelnių bėginėjome, o tu jau pusamžis buvai”. Žemo ūgio, tačiau stiprus, drūtas, pražilęs, bet jaunystėjė tikriausiai buvo labai gražus. Neturėjo Lapinas nei turtų, nei vaikų. Gyveno juodu kartu su žmona sodžiaus gale, Pagirių kaime, dūminėj pirkaitėj. Mėgo Lapinas pasakoti įvairiausias pramanytas istorijas ir melagystes. Būdavo, susirinks viso kaimo vaikus ir kad pradės sekti įvairiausias pasakas. Baisias ir laimingas, pamokančias, bet niekam nenusibostančias. Vaikai prisiklausę apie visokias laumes ir miškinius bijodavo net namo pareiti. Turėjo jis gerą liežuvį, mokėjo apgauti ir įtikinti ne tik mažuosius klausytojus, bet ir rimtus suaugusiuosius: ” Tokio, brol, melagio nesurasi. Ir žinai, kad meluoja, bet patikėsi ir gana.”. Nebuvo ji labai išdidus ir leisdavosi kartais pajuokiamas. Bet tik ne prie svetimų žmonių. Tada Lapinas įniršdavo ir pradėdavo šailytis iš kitų. O jeigu jis nesutikdavo su kieno nors nuomone, skerdžius karštai pradėdavo įrodynėti savąją. Geras buvo senolis, dėmesingas. Mirus jo žmonai rūpinosi sodžiaus moterimis. Niekuomet nenueidavo tuščiomis: tašluotą, tai rakandą surištą skujinę nuneš. O jei reikdavo, ir darbą nudirbti padėdavo. Žinoma, ne už dyką. Moterys atsidėkodamos pakviesdavo senolį į vudų pasivaišinti. Mylėjo Lapinas vaikus savotiška meile. Jam gražu, kai vaikai nesutardami stumdosi. O skerdžius vaikaim patiko. Pasitinka jie jį grįžtant vakarais namo, o rytą palydi darban. Jisai jiems iš miško tai kokią švilpynę, tai laidynę parnešdavo.
Lapinas ne daug išmanė apie Dievą. Seniau niekas nemokė katekizmo ir maldų, kai kurie net persižegnoti nemokėjo, užtat skerdžius tikėjo monais ir mišku. Senolis gimė ir augo miške, todėl miškas jam buvo lug antrieji namai. Pykdavo Lapinas ant žmonių, kurie kirsdavo mišką savo reikmėm. Sakydavo: “Ne sodinti girios reik, bet mylėti.”, “Be miško suskursta žmogus.”. Skerdžių kadaise čigonė išbūrė, kad jis gyvens tol, kol žaliuos Grainio liepa. Jis tuo šventai tikėjo. Ir Lapinas mirė, kai buvo nukirsta Grainio liepa. Galbūt iš sielvarto, o galbūt tai buvo tiesiog sutapimas. Ar buvo teisi čigonė sakiusi, kad senolis mirs, kai Grainio liepos nebebus, niekas to nežino. Lapinas – senojo pasaulio atstovas ir jo “išėjimas”, mirtis – tai tradicijų, papročių nykimas.