Putino “Altorių šešėly”

Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – “Bandymų dienos”. Joje sužinome, kad Liudas įstojo į seminariją dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmom dienom seminarijoje jis uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios “Dievo kibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jo džiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: ” Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmieji žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes Vasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuo ir baigsis. Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis “gyvenimas eina”. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jų beprasmiškumą. Liudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras Ramutis bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas. Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis “Išsivadavimas”. Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo. Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi.

Vieno talentingiausių 20 a. rašytojų V. Mykolaičio – Putino romanas “Altorių šešėly” išleistas 1933 m. Tai pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje. Romane vaizduojamas sudėtingas, įvairiapusis žmogaus charakteris konkrečioje aplinkoje, konkrečioje istorinėje laiko atkarpoje. Personažų poelgius motyvuoja gyvenimo aplinkybės, jie yra psichologiškai įtikinami. Dėmesys vidiniam pagrindinio veikėjo Liudo Vasario pasauliui, analitinis pasakojimo pobūdis leidžia romaną laikyti psichologiniu ir intelektualiniu. Romaną sudaro trys dalys: “Bandymų dienos”, “Eina gyvenimas” ir “Išsivadavimas”. Romane daugiausia vietos skirta dvasinei Liudo Vasario istorijai atskleisti. Išoriniai įvykiai, santykiai su kitais veikėjais yra tik dingstis vidiniams Vasario pasikeitimams. Jis yra dideliu talentu apdovanotas žmogus, kuriam svarbiausia – susivokti ir apsispręsti, kurį kelią – kunigo ar poeto – rinktis. Liudo Vasario kūrybinis kelias, jo poezijos evoliucija, artimi paties Putino poezijos raidai. Vis dėlto, Liudą Vasarį reikėtų laikyti pirmiausia rašytojo sukurtu literatūriniu personažu. Romano pasakotojas žvelgia iš visažinio perspektyvos ir nuolatos komentuoja bei analizuoja personažo poelgius bei išgyvenimus. Pasakotojas stengiasi būti objektyvus, tačiau dažnai juntama, kad jis pritaria Vasariui, užjaučia jį ir teisina. Kartais pasakotojas susitapatina su pagrindiniu veikėju, tuomet geriau atskleidžiami žmogaus išgyvenimai, dvasiniai konfliktai. Kiekvienoje romano dalyje yra vienas pagrindinis moters charakteris: pirmoje – Liucija, antroje – baronienė, o trečioje – Auksė. Romano stilius būdingas realistinei prozai. Jis aiškus, tikslus, rašytojas atidus detalėms, vengia žodžio puošnumo.

Antroji dalis “Eina gyvenimas”Antroje romano dalyje “Eina gyvenimas” veiksmas apima vienerių metų laikotarpį. Vasaris atsikrausto į Kalnynų parapiją, susipažįsta su naujais žmonėmis, tačiau daug kuo nusivilia. Jam nepavyksta būti geru kunigu. Jam nepriimtinas kunigas Platūnas, besirūpinantis ūkiu, ir kunigas Stripaitis – prekyba, visuomeniniais reikalais. Vasaris nesuartėja su paprastais žmonėmis, tačiau bando grįžti prie kūrybos, <…>. Jo akiratį plečia baronienė Rainakienė, kuri ugdo Vasario savigarbą, skatina atverti jausmus ir aistras.

Trečioji dalis “Išsivadavimas”Trečioje dalyje Vasaris po 10 metų grįžta iš Vakarų Europos labai pasikeitęs ir stengiasi išvengti kunigo pareigų, daugiau reiškiasi kaip rašytojas. Naujoji draugė Auksė paskatina kovoti prieš asmenybės dvilypumą.