Prieš parskrendant į žemę

Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į žemę“

A. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“ – tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras. Neveltui tai vienintelis mūsų šalies režisieriaus sukurtas filmas, pretenduojantis į šių metų oskarą. Pritariu, kad toks kūrinys turi būti nominuotas už kino kalba tobulai išreikštus žmonių jausmus.Filmas yra apie jaunų žmonių, vaikų, kovą su viena pavojingiausių ligų – kraujo vėžiu. Pagrindiniu herojumi neatsitiktinai pasirinktas mažas, maždaug devynerių – dešimties metų berniukas. Vaizduojant vaiką, jo naivų požiūrį į pasaulį labiausiai apeliuojama į žmonių jausmus. Režisierius vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, nesistengia specialai išskirti nuo sveikųjų, tačiau nepastebėti skirtumo neįmanoma. Gyvenimas ligoninėje žmones paverčia kitokiais – humaniškesniais, labiau vertinančiais, gyvenimą. Vaikai yra stiprūs, nors ir suvokdami, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, jie nepuola neviltin, atvirkščiai – jie myli gyvenimą: juokiasi, žaidžia, krykštauja, juokauja, šypsosi. Jų nuotaikos taip pat perteikiamos nuotraukomis. Tada tarytum sustabdomas laikas ir prieš akis iškyla besišypsančios didelės akys. Akys – sielos veidrodis, ir svarbiausia, kas jos šypsosi. Nesvarbu, kad kankina liga, kad nebetenkama plaukų… Filmas ir prasideda tokia scena, kai berniukui skutami plaukai, o jis juokiasi viską priimdamas kaip žaidimą. Žaidimas įsibėgėja.. Rodoma, kiek įvairiausių medikamentų tenka suvartoti vaikams, kalbinamos mamos. Žiūrovai patys pasijunta tarytum būdami ligoninėje, šiuo atveju kamera – tik objektyvus stebėtojas. Tuo A. Matelio filmas, pasižymintis eseistine stilistika skiriasi skiriasi nuo dokumentinio – informacinio filmo, kad žiūrovas pasijunta nebežiūrovu, jis ne tik žiūri, bet ir mąsto svarsto, pats tampa veikėju. Vaikai guli Santariškių ligoninėje. Pastatas dažnai vaizduojamas iš išorės. Už jo sienų – tai rūkas, tai lietus, tai naktis ar diena, pavasaris, vasara, žiema… O viduje tas pats nykus pasaulis, kuriame įkalinti vaikai. Jie nesijaučia atskirti nuo pasaulio, nes nežino, kas tai yra. Ligoninės pastato sienos yra skiriamoji riba tarp dviejų pasaulių – ligoninės ir visko, kas už jos ribų. Viena mama pasakė: „Mano vaikas nežino, kas tai yra tikra vaikystė“. Ir tai yra tiesa, ligoninėje vaikai vaistų gėrimą, įvairiausių tyrimų darymą supranta kaip kasdienį, įprastą reiškinį. Skirisi laiko samprata. Ligoninėje laikas tiesiog bėga. Jokių įsimintinų įvykių, prisiminimų. Tuščia.

Pagaliau pagrindinis filmo herojus ruošiamas operacijai – reikšmingiausiam įvykiui jo gyvenime. Nuo operacijos priklausys gyvens jis ar ne. Operacija, kaip tokiam jaunam žmogui, yra labai sudėtinga ir skausminga. Dingsta šypsena, lydėjusi berniuką. Nuotraukose vaizduojamas jo veidas prieš ir po operacijos. Akys liūdnos, pilnos ašarų, nevilties. Po operacijos berniukas jaučiasi tiesiog siaubingai – jam nežmoniškai skauda, lupasi oda. Nebelieka stiprybės, meilę gyvenimui pakeičia silpnybė. Jis, tiek kovojęs, pasiduoda ir mamai teįstengia pasakyti tokius žodžius: „Aš nebegaliu daugiau kentėti, aš noriu mirti.“ Režisierius mirties ir gyvybės dilemos neišsprendžia, nepasako, ar vaikas išgyveno, ar pasidavė. Parodomas langas – sąlytis su pasauliu, tikruoju gyvenimu ir seselė, išvežanti daiktus iš palatos sakydama: „Mes daugiau nebegrįšim“. Belieka spręsti – ar berniukas pagaliau sugrįžo į žemę gyventi žemiškojo gyvenimo, ar sugrįžo ten, iš kur mes visi atėję…Režisierius iškelia tokį klausimą – ar žmonės moka vertinti gyvenimą, tik tada, kai gali jo netekti? Ar gyvybė yra visiškai nebrangi? Ir pagaliau ar mes mokame gyventi? Manau, tai retoriniai klausimai, į kuriuos atsakyti galime tik patys sau.